2018 m. Jav Rako stovyklavietė Skautų šimtmečio stovykloje. Lietuvos ir išeivijos skautai. Skautų archyvo nuotrauka

Nors pilietinės organizacijos daugelį metų vykdo savo misiją ugdydamos mūsų valstybei ir pasauliui asmenybes, dažnai lieka visuomenės dėmesio paraštėse. Tai turi teigiamų pasekmių, mat per didelis viešumas gali į organizaciją įnešti sumaišties ir išbandymų. Tačiau kita medalio pusė – nežinomumas siejamas su nereikšmingumu ir neįvertinimu. O dėl to pralaimi visi, ypač tėvai, nežinantys, kiek daug Lietuvoje veikiančios organizacijos gali duoti jų vaikams.

Sakoma, kad geriausia pradėti nuo to, ką pats matei ir pažįsti ar bent jau gerai pažinojai. Nuo savo asmeninio liudijimo, patirties. Nes tai yra autentiška ir maksimaliai tikra. Man ta geroji patirtis pirmiausia yra skautai, kurių gretose teko aktyviai dalyvauti nuo 1989 m iki 2002 m. O epizodiškai – ir dar gerą dešimtmetį. Atvežęs šiais metais savo atžalą į jubiliejinę tautinę skautų stovyklą labai simbolišku pavadinimu „Laužų karta“, kažkaip pirmą kartą susimąsčiau (ir pamačiau gyvai, vienoje vietoje ir vienu laiku), kiek daug puikių žmonių – mokytojų, dėstytojų, visuomenininkų, valdininkų, verslininkų, menininkų, dvasininkų ir kitų profesijų ar pašaukimų žmonių, savo srityse ir visuomeninėje veikloje pasiekusių aukštumų, subrendo būtent skautų gretose per pastaruosius 20 metų.

Ką gi davė man asmeniškai, ir galbūt kitiems toji skautų laužų karta? Sąmoningai kalbėsiu ne apie ideologiją, šūkius ar įstatus, kurie, be abejonės, yra labai svarbu (apie tai galite rasti informacijos kitur), bet apie praktinius dalykus.

2018 m. Kauno šv. Pranciškaus vilkų draugovės skautų susitikimas su kitu skautu vysk. S.Tamkevičiumi. Skautų archyvo nuotrauka

1. Skautavimas išmokė pažinti gyvenimą – visų pirma save ir kitus. Atskirti kas yra tikra, o kas – ne. Papuolęs į skautų tarpą esi vertinamas ne už pareigas, įvaizdį ar gerus norus, o už tai, koks esi iš tiesų. O koks esi, parodai tik ką nors veikdamas, o ne kalbomis. Kitaip tariant, pagarbos čia reikia nusipelnyti ir jokio pasitikėjimo avanso čia nėra ir negali būti. Daug kartų teko regėti, kaip iš pažiūros labai dideli kietuoliai, nuėję trisdešimtą kilometrą, virsta verkšlenančiais bambliais. O koks paprastas vaikinukas ar mergaitė iš kaimo parodė tokią drąsą ir pasiaukojimą tikslui, kokio negali tikėtis nė iš daugelio suaugusiųjų. Todėl tarp skautų nėra ir negali būti kaukių ir įvaizdžių arba jie gyvuoja labai trumpai. Čia viskas tikra ir svarbiausia – patikrinama kasdienėje veikloje ir dažnai gana nemenkuose iššūkiuose. Ir vargas tam vadovui, kuris bandys remtis vien savo pareigomis, o ne pavyzdžiu! Vaikai jį „išgliaudys“ labai greitai.

Skautų pasitikėjimą nelengva įgyti, bet jeigu tokio nusipelnei – būk tikras, kad esi tikrai jo vertas. Todėl praleidęs keletą metų tokioje aplinkoje įpranti žmones vertinti ne pagal įvaizdį, pareigas ar populiarumą, o pagal darbus ir tai, koks jis yra kaip žmogus iš tiesų. Neskubi apie jį spręsti neišbandęs ar nepamatęs veikloje. Nesusidarai ar bent jau bandai nesusidaryti išankstinės nuomonės, kol neįsitikini savo akimis. Gyvenime tai labai padeda. O ypač šiais įvaizdžio kulto laikais, kai visa informacinė erdvė yra grūste prigrūsta tik įvaizdžių, kurie dažnai prasilenkia su tiesa.

2017 m. Vilniaus Kernavės tunto stovykla. Skautų archyvo nuotrauka

2. Gebėjimas veikti komandoje ir nuoseklus siekimas savo tikslo iki galo, net jei ir sunkiai sekasi. Iš esmės visa veikla čia vyksta didesniame ar mažesniame kolektyve ar komandoje, prie kurio ar kurios pirmiausia reikia prisiderinti pačiam. O paskui – priimti nebūtinai tau labai malonius žmones. Išmokti rasti kompromisą arba gebėti visus įtikinti savo sprendimo gerumu. Ir nesvarbu, ką darytum – statytum stovyklos vartus, rinktumeis maršrutą žygyje ar ieškotum paslėpto laiško. Visur reikia šių savybių. Žinoma, tai nėra lengva ar greit pasiekiama, tačiau vaikystėje ar jaunystėje labai greit mokaisi ir, keletą metų paskautavęs, nori nenori įgauni tokių gebėjimų. Ir jie labai praverčia gyvenime.

Kauno krašto stovykla 2016 m. Tomo Rimkaus nuotrauka

3. Gebėjimas savo vieneto, miesto ar šalies interesus iškelti aukščiau asmeninių. Šiandien, individualizmo ir vartotojiškos visuomenės laikais, tikriausiai tai daug kam nesuvokiama ir skamba lyg kažkoks tuščias reklaminis lozungas. Bet tik ne skautuose. Sunkiai dirbdamas komandoje, įveikdamas iššūkius, ar tai būtų sunkus žygis, ar varžybos, tu su ja susilieji, tampi jos dalimi. Ir sergi už ją. Atsiranda bendrumo ir bendros atsakomybės jausmas. Pradžioje gal tik už savo skiltį ar draugovę (nedideli skautiški vienetai, – aut. past.), o vėliau, bręstant asmenybei ir plačiau matant pasaulį – ir už savo miestą, šalį ar net žemyną. Būtent iš čia kažkaip natūraliai išsivysto supratimas, kad valstybė, tai nėra kažkas labai tolima ir su manimi nesusiję. Nebelieka to bejėgystės jausmo. Nes puikiai atsimeni, kai praeityje su tais pačiais skautais veikei kartu ir jums pavyko pakeisti tai, kas pradžioje atrodė neįmanoma. Galbūt tai buvo nedideli pergalė – nuplaukti baidare šimtą kilometrų ar nakvoti žiemą miške. Bet per tokius laimėjimus įgauni pasitikėjimą savimi ir savo komanda ir įsitikini, kad tik nuo tavęs, tavo draugų o ne nuo kažkokių aplinkybių tai priklauso. Ir dažniausiai anksčiau ar vėliau toks požiūris pakyla iki bendro požiūrio į valstybę.

Žemaitijos skautų stovykla „Okata“ 2017 m. liepos mėn., Dingailių k. (Mažeikių r.). Žemynos draugovės skautai. Augustės Labenskytės nuotrauka

4. Pozityvumas, pasitikėjimas savimi ir humoro jausmas. Skautavimas ir optimizmas yra vieno lizdo paukščiai. Čia dažniausiai koncentruojamasi į siekiamą rezultatą, o ne į problemas. Tokie žodžiai kaip „nepavyks“, „neišeis“ gana greitai dingsta iš pradėjusio skautauti vaiko žodyno. Nes darant visada kažkas išeina. Laikui bėgant vis geriau. Galų gale, nori nenori būdamas skautas tu esi priverstas daryti. Jei tinkamai neapsirengsi, pastatysi kreivai palapinę – liksi šlapias. Jei neišsidžiovinsi – bus šalta. Niekas paskui tave nelakstys ir už tave nieko nedarys. Geriausiu atveju tau patars ir parodys. Kai neturi pasirinkimo, tada belieka daryti ir padaryti. O kai padarai – su tuo ateina ir pasitikėjimas savimi.

Visur įžiūrėti teigiamų dalykų irgi yra menas, kurio išmoksti iš skautų. Vargu ar kas labai apsidžiaugtų, nuvažiavęs į stovyklą, kurioje visą savaitę pliaupia lietus. Patikėkit manimi, susipykti, pradėti bambėti ar kažką kaltinti, persiimti kitomis neigiamomis emocijomis tokioje situacijoje yra labai lengva. Bet viską tokiais atvejais išgydo juodasis humoras ir išankstinė nuostata į viską žiūrėti pozityviai, tai būdinga nemažai daliai skautų. Iš tiesų geras humoro ir pozityvaus požiūrio duetas padeda padaryti smagų patį sunkiausią žygį ar liūdniausią situaciją. Sakyčiau, tai tikri vaistai nuo pačių skaudžiausių gyvenimo problemų. Už kuriuos (vaistus, ne problemas!) esi dėkingas pirmiausia skautams.

Humoras pas skautus, žinoma, turi ir kitą pusę. Niekada, būdamas su skautais, negali būti tikras, kad tau kas neiškrės kokio linksmo pokšto ar broliškai „nepatrauks per dantį“. Galbūt medyje rasi užkeltus savo ne vietoje paliktus batus arba per rikiuotę išgirsi eilėraštuką – šūkį, linksniuojantį tavo kokią nors ydą ar nesėkmę. Už tai negalima pykti: tai geležinė, nors ir nerašyta skautų taisyklė. Tačiau niekas nedraudžia progai pasitaikius atsikirsti savo skriaudikams tuo pačiu. Tačiau tik su viena sąlyga – su meile ir, žinoma, jaučiant ribas. Broliškumas ir supratimas, kad pasijuokiama ne iš tavęs asmeniškai, o iš tavo blogo sprendimo, ydos ar tiesiog kvailos situacijos, kad tu ir kiti galėtų jos nekartoti, tave tik stiprina. Gal iš šalies žiūrint tai gali pasirodyti kaip kažkokios švelnios patyčios. Tačiau aš tai įvardinčiau veikiau kaip gyvenimišką pamoką, išmokančią priimti kritiką ir kartais pasijuokti iš savęs. Labai reikalingą savybę gyvenime.

Stovykla „Pėrms blyns“ Plungės skautų piramidė ant Gondingos piliakalnio. 2017 m. „Kregždynas“, Nausodžio sen. Plungės r. Skautų archyvo nuotrauka

5. Garbingumas. Tiksliau – garbingumo iškėlimas aukščiau bet kokios naudos. Skautų įkūrėjas, anglų generolas lordas Baden Powelis, savo mokymui šią dorybę pasiskolinęs iš viduramžių riterių kodeksų, ne veltui skyrė jai didelę dėmesį. Kasdieninėje skautiškoje veikloje tai praktiškai pasireikšdavo nuolatinėse skautiškų vienetų varžytuvėse, kurios nuolat buvo skatinamos. Jeigu pralaimėsi garbingoje kovoje (pavyzdžiui, kariniame žaidime ar kokiose palapinių statymo ar laužų kūrimo varžytuvėse) – rizikuoji sulaukti vienos kitos draugiškos pašaipos. O gal ir simpatijų – nelyginant kokia buvo situacija ir kaip sąžiningai stengeisi ir dėjai pastangas. Bet jeigu būsi pagautas sukčiaujant – atgauti gerą vardą tarp bendražygių greičiausiai prireiks ne vienų metų. Jeigu apskritai kada pavyks. Todėl garbingumas ir sutartų taisyklių laikymasis, net jeigu tau tai kenktų, yra ten išsiugdyta vidinė norma. Kuri laikui bėgant tampa tavo tapatybės ir kitų vertinimo dalimi.

Kitą garbingumo pusę, susijusią su santykiais tarp lyčių, turbūt reikėtų įvardinti anglišku terminu – džentelmeniškumu. Negaliu sakyti, kad visi ją įgijome – tai vėlgi savybė, ateinanti iš šeimos vertybių, Bet vis dėlto postūmis į pagarbą ir pagalbą sesėms (sesėmis yra vadinamos visos skautės merginos ir moterys) ten buvo nemažas. Kaip ir geriausia savidrausmės ar komandos mobilizacijos priemonė, suvesta į klausimą: Chebra, jei nepadarysime gerai – kaip atrodysime prieš seses?

2016 m. vasara. Popiečio miegas Raitijos skautų stovykloje. Skautai ilsisi kartu su kumeliuku Karilijonu Klausgalvių kaime (Kretingos r.). Skautų archyvo nuotrauka

6. Broliškumas. Skautai veikloje ir gyvenime laiko savo lygiaverčiais ir yra broliai, kad ir kokias pareigas užimtų. Todėl visiškai nieko nestebina, kai kokioje stovykloje organizacijos vadovą užkalbina koks aštuonerių metų skautukas, kreipdamasis „tu“ ir paprašo parodyti, kaip užrišamas koks mazgas arba kaip jam surasti tokį ir tokį vienetą. Ir tai nereiškia, kad jaunasis skautukas negerbia vadovo. Kaip tik atvirkščiai – jis tiki jo autoritetu, žiūri į jį kaip į vyresnį brolį dėl to juo ir klausia! Tai nesako,, kad organizacijoje vyrauja betvarkė – hierarchija čia yra kaip ir visur kitur. Tačiau užimamos pareigos čia ir reiškia tik užimamas pareigas ar atsakomybės sritį, o ne žmogaus svarbą ar juo labiau vertę. Gyvenime tokia gauta patirtys leidžia visiškai nebijoti jokios valdžios ir bendrauti nors ir pagarbiai, tačiau iš lygių pozicijų. Kas, tiesa pasakius, daugelyje darboviečių ar organizacijų, ypač seniau gal nebuvo įprasta ir gali būti net palaikoma išsišokimu.. Bet bent jau mano gyvenimo patirtis sako, kad tai duoda daugiau naudos siekiant bet kokio tikslo.

Broliškumas turi ir dar vieną savybę, išskiriančią esamą ar buvusį skautą įprastame gyvenime – tai norą, (o gal reiktų sakyti – įprotį) visiems ir visur padėti. Yra įprasta padėti žmogui, jeigu jam tik reikia pagalbos. Nekalbant jau apie pagalbą vienų kitiems per stovyklas ar kitus renginius, be kurios tiesiog daug ko nepavyktų padaryti. Tu padedi ir žinai, kad tau visada padės. Todėl jei tik kažko nemoki – neturi jokios baimės klausti ir paprašyti pagalbos.

Gyvenime ši nuostata niekur nedingsta, todėl esamas ar buvęs skautas dažnai yra ir daugelio bendradarbių, kaimynų ar šiaip pažįstamų patarėjas ir pagalbininkas. Neretai – ir kolektyvo siela. Kartais, tiesa, ši savybė pradeda net trukdyti, nes žmonės dažnai įpranta tuo naudotis ir linkę ja piktnaudžiauti. Jeigu jau išsižiojai, kad esi skautas, tai būk tikras – ant tavęs bus sukrauta pusė visų bendrų darbų. Bet vis tiek šios savybės nauda yra nepalyginamai didesnė.

Vasaros stovyklos „Ciongai“ metu, 2015 m. liepos 31 d., Dingailių k. (Mažeikių r.). Žemaitijos skautų organizacijos Lokio skautų vyčių būrelio nariai. Augustės Labenskytės nuotrauka

7. Nebijojimas klysti ir kartu – atsakomybės už savo veiksmus supratimas. Pradėjęs skautauti nori nenori esi įmetamas į sritis, kurių dažniausia neišmanai, ir tenka mokytis tik jas darant. Nes visada vadovų ar iniciatyvių žmonių yra mažiau nei veiklų ir darbų Todėl niekas tavęs per daug neklausia, ar tu sugebi tą, ar nelabai. Tiesiog paprašo padaryti. Ir dar taip, kad paprastai nelabai gali atsakyti. Ir jeigu jau ištarei „taip“ – tada jau, brolyti, esi įkliuvęs: sukis, kaip išmanai, bet darbą turi padaryti. Tai tavo „garbės reikalas“. Teko tokiu būdu pabūti įvairiose pareigose: Nuo vyriausiojo virėjo, lauko tualetų kasėjo, pelkių sausintojo iki mokymų vedėjo ar garbaus amžiaus svečių iš užjūrio priėmimo grupės atsakinguoju. Ar padarai tuo metu klaidų? Žinoma. Begales. Bet ir greitai iš jų mokaisi. Maža to, supranti, kad svarbiausia – rezultatas, o padarytos klaidos niekam neįdomios. Svarbu, kad tikslas pasiektas.

Gedulo ir vilties dienos minėjimas 2012 m. Vilniuje. Lietuvos jaunųjų krikščionių sąjungos „Gabijos“ draugovė. Skautų archyvo nuotrauka

8. Gebėjimas improvizuoti ir nesutrikti bet kurioje situacijoje. Tai dar viena savybė, nuo kurios nepabėgsi daugiau paskautavęs. Skautiškoje veikloje dažniausia nėra griežtų instrukcijų ir apskritai netrūksta (švelniai tariant) pačių įvairiausių nesusipratimų ir nestandartinių situacijų. Kaip jau sakiau, dažnai tenka prisiimti atsakomybę veiklose, kuriose neturi patirties, todėl dažnai tenka improvizuoti. Staigiai įvertinti situaciją ir spręsti ją kliaujantis nuojauta ar kitų veiklų patirtimi. Todėl ilgiau paskautavusį žmogų išmušti iš vėžių – misija ne iš lengvųjų.

Nieko nuostabaus, kad ir buvę ar esami skautai gyvenime dažniausiai ir labiausiai atsiskleidžia būtent per krizes ir kitus sunkius momentus, kad ir kokie jie būtų. Tada, kai prityla daug šnekantys ir labai kietą įvaizdį turintys „specialistai“.

1994 m. Vilkaviškio skautų stovykla prie Vištyčio ežero. Brolis Marius moko rišti mazgus. Skautų archyvo nuotrauka

9. Vadovavimo įgūdžiai ir gebėjimas sutelkti skirtingus ir netgi priešiškus žmones darbui. Gali nemėgti vadovavimo, tačiau pas skautus, ypač būdamas organizacijoje ilgėliau, nuo to nepabėgsi. Norint įgyvendinti užduotį, kurių veikloje tikrai netrūksta, nori nenori turi išmokti burti žmones, spręsti jų tarpusavio santykių problemas ir uždegti juos bendrai veiklai. Ir tą gali daryti tik remdamasis savo išmintimi, empatija bei asmeniniu pavyzdžių – jokių išorinių resursų tam praktiškai neturi. Tikriausiai nereikia sakyti, kaip tokie įgūdžiai praverčia kasdienėje veikloje.

Varėnos skautai švenčia Velykas 1991 m. Skautų archyvo nuotrauka

10. Priklausymas skautams, kaip kiekvienai didelei organizacijai, suteikia plačių pažinčių ir stiprų ryšį. O kadangi organizacija plati – tarp jos buvusių ar esamų narių tikrai rasi praktiškai kiekvienos srities specialistą. Svarbiausia skautiška savybė – savo brolio ar sesės gali prašyti pagalbos ar konsultacijos bet kada, ir jis tau tikrai neatsakys. Kartu pabudėjus prie laužo ar kartu pairklavus baidarę vaikystėje, tarp žmonių užsimezga ypatingas ryšys. Su tokiu žmogumi atsitiktinai susitikęs, kad ir po penkiolikos metų, iškart rasi bendrą kalbą, lyg išsiskyrę būtumėte tik vakar.

1989 m. Kauno skautų priesaika prie Pyplių piliakalnio. R. Požerskio nuotrauka.

11. Skautavimas gali padėti susirasti sau porą. Veikimas kelis tūkstančius narių vienijančioje organizacijoje suteikia daug progų susipažinti su panašias vertybes turinčiais priešingos lyties asmenimis. O kartu vykdant aktyvią veiklą – stovyklaujant ir keliaujant į žygį – išsirinkti ir išbandyti savo gyvenimo žmogų. Ir nors, deja, panašios vertybės ir pomėgiai bei patirtis neduoda šimtaprocentinės garantijos, kad santykiai tikrai truks iki mirties. Vis dėlto galėčiau lažintis, kad tokios šeimos dažniau yra tvirtesnės ir jose gyvenantys vaikai – laimingesni nei paprastos šeimos. O to labai reikia šiandienei Lietuvai, kur kas antra šeima patiria griūtį su visomis to pasekmėmis.

Pastaruoju metu galima pastebėti tokį reiškinį, kaip skirtingos skautų kartos. Nemažai ateinančių į skautus vaikų tėvai patys yra skautai arba jais buvę. Tokiems vaikams lengviau, nes tėvai geriau juos supranta ir, reikalui esant, palaiko, padeda ar paaiškina. Tėvams irgi gerai. nes dažniausiai, nuvežę vaikus į stovyklą, susitinka su senais draugais, o neretai ir patys stovyklauja. Tiesą pasakius, vis daugiau tėvų, skautavusių vaikystėje ar jaunystėje, po ilgesnės pertraukos sugrįžta į skautus ir patys kaip savanoriai ar vadovai. Pastaruoju laiku pastebimas kitas gana plačiai paplitęs reiškinys: paskui vaikus, atėjusius į skautus, atseka ir anksčiau neskautavę jų tėvai, tapdami visateisiais organizacijos nariais.

Neabejoju, kad priežasčių, dėl ko verta būti skautu, yra gerokai daugiau. Sprendžiant pagal skautų narių skaičių, per 28 atkurtos Lietuvos bei skautavimo metus skautišku keliu perėjo keliasdešimt (pasak skautų istoriją tyrinėjusios N. Bepirštytės – tarp 20 ir 40) tūkstančių vaikų ir jaunuolių. Ir nors sunku išmatuoti, kiek jie užaugę davė ir duoda mūsų šaliai ir tautai, esu linkęs tikėti, kad dauguma jų priklauso tai daliai Lietuvos, kurie aktyviausiai ją kuria.

Dalius Rakutis yra žurnalistas, korporacijos „Vytis“ filisteris, istorikas, edukologas, knygos vaikams „Kario keliu“ autorius