Eliza Lingqvist apkabina vieną iš gatvės moterų Stokholme. Vatican News nuotrauka

Ar įmanoma atleisti? Eliza Lingqvist nuo mažens kentėjo priekabiavimą, buvo išnaudojama, pabėgusi iš namų pateko į prostitucijos tinklą, vėliau įkrito į alkoholio ir vaistų priklausomybę, tapo smurto auka. Šiandien tūkstantis žmonių ją vadina „Malmskillnadsgatano (viena centrinių Švedijos sostinės Stokholmo gatvių) angelu“, kartais – Prostitučių Motina Terese.

Ją sutikus spontaniškai kyla klausimas – kaip tai įmanoma? Kaip įmanoma, kad šios moters, kuri nuo mažens Švedijoje patyrė tokių dramatiškų išgyvenimų, akyse spindi gili ramybė ir džiaugsmas?

Noriu susitikti popiežių

„Vatican News“ žurnalistė Charlotta Smeds susitinka Elizą, atvykusią į Romą: ji atėjo pasisveikinti su popiežiumi pasibaigus audiencijai gegužės mėnesį. Turi tik vieną troškimą: „Noriu padėkoti popiežiui Pranciškui už jo kovą su prekyba žmonėmis.“

Eliza Lingqvist tokio pat amžiaus kaip popiežius: abu gimę 1936-aisiais. Ji pasižymi tokiu pat nenuilstamu ryžtu, kuris slypi jos 1,5 m kūne. Kad paduotų popiežiui ranką po audiencijos, ji turi pasilypėti.

„Girdėjau apie tave kalbant, – sako jai popiežius. – Atlieki nuostabų darbą!“

Jis kalba apie naktis, kurias Eliza praleidžia palaikydama ir guosdama gatvės moteris Stokholme. Daugiau nei 20 metų stengiasi jas paremti, būti joms mama ir priminti, kad yra ir kitas gyvenimas nei gatvė.

Ji tą žino labai gerai, nes buvo viena iš jų.

Eliza Lingqvist sveikina Popiežių po gegužės mėnesį vykusios audiencijos. Vatican News nuotrauka

Sunki vaikystė

Eliza Lindqvist gimė mažame Švedijos kaimelyje, ir jau nuo 5 metų lytinis išnaudojimas tapo jos kasdienio gyvenimo dalimi. Ji pabrėžia, kad ne tėvas ją išnaudojo, bet šeimai artimi žmonės. Išsigandusi ji paklusdavo, nes buvo įsitikinusi, kad tai dalis viso to, ką vaikai turi ištverti. „Kai man pasakydavo ateiti pas juos pavalgyti, žinojau kainą, kurią turėsiu sumokėti. Paskui bėgdavau šalin, nes man grasindavo, kad mane užmuš, jei kam nors papasakosiu.“

Eliza labai kentėjo, nes negalėjo pasitikėti jokiu suaugusiuoju: ją apleido visi, kurie turėjo ją ginti. Net jos motina nusisukdavo į kitą pusę, kai vyrai vesdavosi ją į kitą kambarį. Mokykloje mokytojas išsiųsdavo kitus mokinius į kiemą per pertrauką, o jai sakydavo: „Eliza, pasilik čia!“

Tik jos tėvas kartais ją apkabindavo ir vadindavo ją „mano mažoji“. Visi kiti ją bausdavo , nes buvo „negraži ir kvaila“.

„Manau, kad be tų mažų mano tėčio švelnumo apraiškų nebūčiau išgyvenusi.“ Tačiau tėtis mirė, kai jai buvo 10 metų, ir jos gyvenimas tapo dar sunkesnis. Naujas motinos sugyventinis piktnaudžiavo alkoholiu ir nuolat ją skriaudė, puldinėjo. „Vieną dieną nutaikė į mane šautuvą, o aš, būdama vos dešimties, jo maldavau iššauti, nes nebenorėjau gyventi.“

Tačiau šautuvas nebuvo užtaisytas ir vyras iššovė tuščią šovinį. „Viešpats norėjo, kad gyvenčiau, net jei tada dar nežinojau apie jo egzistavimą.“

Eliza Lindqvist vakystėje. Vatican News nuotrauka

„Kokia tu graži“

Būdama keturiolikos, Eliza pabėga iš namų ir atvyksta į vieną miestą, kur viena gera šeima ima ja rūpintis. „Kai šeimos mama pirmą vakarą mane nurengė, susitaikydama pamaniau, kad viskas tęsis ir čia. Tačiau ji mane nurengė, kad nupraustų, ir tai darė labai švelniai.“

Čia Eliza surimtėja. „Tai, kas man nutiko toliau, nutinka tūkstančiams mergaičių šiandien. Sąvadautojai atpažįsta tobulas aukas ir žino, kaip prie jų prieiti.“ Elizos atveju tai buvo moteris, kuri vieną dieną prisiartino prie jos ir pasakė: „Kokia tu graži...“

„Ji buvo gražuolė. Niekas iki tol man nebuvo sakęs, kad esu graži, ir iškart patekau į jos įtaką. Būčiau bet ką dėl jos padariusi. Ją vadino „mama“, ji man pirkdavo rūbus ir kosmetiką. Vieną dieną ji man pasakė, kad turėčiau dirbti jai, parduodama savo kūną jos klientams. Man buvo šešiolika, ir aš paklusau.“

Eliza tiksliai neatsimena, kiek metų dirbo tai poniai. Prisimena tik, kaip nustojo dirbti, kai iš vieno kliento patyrė itin žiaurų smurtą. Grįžo pas savo šeimininkę ir pasakė jai, kad nebegali parsidavinėti.

„Man pasisekė. Jei šiandien mergina atsisako toliau parsidavinėti, ją nužudo ir jos kūnas išnyksta. Mano ponia atidarė duris ir mane nustūmė nuo laiptų: „Čia nebeturi ką veikti.“

Tada Eliza ėmė gyventi gatvėje, tapo benamė, rinko maistą gatvėse iš konteinerių. „Buvau patyrusi tik destrukcinius, žalingus santykius, prasidėdavau su smurtaujančiais vyrais. Ieškodama paguodos maišydavau alkoholį su tabletėmis ir grimzdau į vis beviltiškesnę priklausomybę.“

Aštuoniasdešimtmetė Eliza Lingqvist. Vatican News nuotrauka

Jėzaus šviesa

Žvelgdai į ją matome veidą, kuris švyti ramybe ir džiaugsmu. Nė pėdsako jos dramatiško pasakojimo, kartėlio ar apmaudo.

„1994 m. buvau paguldyta į reabilitacijos centrą. Visi manęs bijojo. Jei tik kas prisiartindavo, imdavau spardytis, o jei pamatydavau vyrą, spjaudydavau į jį ir keikdavau. Pažinojau tik pyktį.“

Eliza pasakoja, kad jai atrodė, jog visi tame centre keistai elgiasi. „Visi šypsojosi. Iš pradžių pamaniau, kad atsidūriau beprotnamyje. Tos šypsenos provokavo... Po kiek laiko ėmiau galvoti, kad tų šypsenų priežastis akivaizdžiai bus fantastiškos cheminės medžiagos, ir ėmiau prašyti tų „tablečių“, kurias vartojo jie.

Tačiau vietoje tablečių tie žmonės nusivedė Elizą į koplyčią ir ėmė už ją melstis. Atsargi ir užsisklendusi Eliza stebėjo, nesuprasdama, kas vyko aplink ją.

„Nieko nežinojau apie Dievą ir maldą: man Bažnyčia buvo mirties vieta.“

Vieną akimirką nutiko tai, ką Eliza apibūdina kaip „antgamtinį įsikišimą“. Mane apėmė fizinis pojūtis, kad prausiuosi po dušu, tačiau tai šviesos ir ramybės dušas. Tik Jėzus galėjo mane išgydyti: žmogui tai buvo neįmanoma. Ir taip nutiko. Tą akimirką „gimiau“. Ir kai manęs šiandien kas nors paklausia, kiek man metų, sakau: „25“, nes prieš dvidešimt penkerius metus Jėzus dovanojo man gyvenimą, ir aš išmokau eiti jį mylėdama.“

Naktimis Eliza Lindqvist dalina drabužius apsiginti nuo šalčio. Vatican News nuotrauka

Nėra išgydymo be atleidimo

Po kelių mėnesių, kai įprato žvelgti naujomis akimis, žengdama pirmuosius tikėjimo žingsnius, Elizos dvasinis tėvas jai pasakė, jog ji turinti žengti dar vieną žingsnį į priekį: turi atleisti!

„Ir vėl mano reakcija buvo stiprus pyktis. Kaip jis galėjo tikėtis, kad aš turėčiau atleisti tą blogį, kurį daugybė žmonių man padarė?“ Ir Eliza ima pasakoti, kaip jai buvo paaiškinta, kad ji niekada negalės išgyti, jei neatleis.

„Tai buvo ilgas ir skausmingas procesas, vis koplyčioje meldžiantis, tariant vardą po vardo. Galiausiai sugebėjau atleisti savo motinai, kuri manęs nemylėjo ir negynė. Aš supratau, kad ji nepajėgė, ir kad ji pati savo ruožtu buvo auka.“

Eliza Lindqvist gegužės mėnesį vykusioje Popiežiaus audiencijoje. Vatican News nuotrauka

Prostitučių angelas

Daugiau nei dvidešimt metų Eliza Lindqvist pasitelkia savo dramatišką patirtį, kad padėtų kitoms moterims. „Pirmą kartą, kai naktį išėjau į žymią prostitučių gatvę Stokholme, Malmskillnadsgatan, išvydau save pačią ir supratau, kad tai yra būtent ta vieta, kur turiu veikti.“

Jos užsiėmimas – motiniškas pastovus buvimas kartu: būti ta, kuri išklauso, apkabina, atneša atsigerti ir duoda drabužių sušilti šaltomis žiemos naktimis.

„Kaskart, kai pavyksta išgelbėti merginą iš gatvės, tai man būna gražiausias apdovanojimas, tačiau mano buvimas joms ypač pasitarnauja, kad suteiktų paguodą, padrąsintų, kad jos suprastų, jog yra kas jas myli, kad jos ne vienos“, – pasakoja ji. „Mane vadina „mama“.

2016 m. spalio 18 d. Europos kovos su prekyba žmonėmis dienos proga Eliza buvo pakviesta sakyti kalbą Europos Parlamente. Savo kalboje parlamentarams ji pabrėžė institucijų atsakomybę: priimti konkrečias rezoliucijas, kurios visiškai uždraustų prekybą žmonėmis, nes visos valstybės narės žino šią problemą. „Apibendrindama pasakiau, kad grįšiu sulaukusi 90-ies, kad pasižiūrėčiau, ar jie laikėsi įsipareigojimo.“

Pasibaigus popiežiaus audiencijai, Elizai einant per Šv. Petro aikštę, žurnalistė jos paklausė, kodėl šlubčioja. Elizai paskubomis išsprūsta: „Prieš kurį laiką mane nustūmė nuo eskalatoriaus. Kai kuriems žmonėms mano buvimas šalia prostitučių trukdo.“