Scena iš rež. Rimo Tumino spektaklio „Madagaskaras“. VMT archyvo nuotrauka

Kultūros laikraštis „Šiaurės Atėnai“ (2019 m. Nr. 12)

Kartais pradedi rašyti recenziją ir sustoji, negali užbaigti. Dėl įvairių priežasčių: arba neužčiuopi spektaklio šerdies – apie ką jis ir kam skirtas? Arba apninka dvejonė, ar verta priekaištauti aktoriams, kai jie čia be kaltės kalti, nes spektaklyje, žinia, už viską atsako režisierius! Arba tiesiog bematant pamiršti spektaklį, nes nebuvo įdomu, nebuvo jame sumanymo vertikalės. „Marija Stiuart“, „Dviese sūpuoklėse“, „Manno laimė“ ir dar keletas kviestinių ir savų režisierių spektaklių...

Dar senais laikais kartu su Sauliumi Macaičiu svajojom sukurti tokį mini žurnalą, replikų žurnalą, kuriame būtų galima spausdinti replikas, neišplėtotus komentarus apie ką tik pamatytą spektaklį. Tai būtų tarsi blic recenzijos.

Šiandien ištraukiau iš stalčiaus savo pamąstymų užrašus, nebaigtas recenzijas ir siunčiu jas „Šiaurės Atėnams“. Viliuosi, kad neseniai dar taip mylėtas teatras ir buvę mokiniai mane supras. 

Ingmaras Bergmanas kaip reta kas žinojo, jautė ir nujautė, kas yra aktorius, ko jam reikia ir ką iš jo galima nulipdyti. Ir jo draminius tekstus skaitydamas jauti, ką ir kam jis rašo, nes rašo taip, lyg aprašinėtų savo gyvą viziją su vaizdu ir garsais. Jo kūriniai skirti aktoriams, be kurių tekstas lieka tarsi skeletas. Savo ruožtu aktorius, vaidinantis Bergmano personažą, turi tapti jo, autoriaus, minčių ir pojūčių atspindžiu ir reiškėju. Kaip tai padaryti?! Man regis, čia neįmanoma vaidinti, reikia būti. Būti su tais sunkiais ir slėpiningais, permainingais ir paradoksaliais tekstais, kvėpuoti autoriaus ir personažo kvėpavimu, sapnuoti jo sapnus ir išgyventi jo skausmą. Bet į Bergmaną neįsikūnysi, taigi, ko gero, lieka nerti į savo paties išgyvenimų ir nuojautų pasaulį, atidengiant savo pasąmonę ir viliantis, kad talentas padengs patirties trūkumus.

Ši įžangėlė skirta aktorei Gintarei Latvėnaitei, kuri, savo vyro ir režisieriaus Kirilo Glušajevo paskatinta, ėmėsi sunkaus uždavinio – perteikti savotišką monodramą ar tiesiog ilgiausią moters monologą, nuaustą iš Bergmano prozos. Gintarė jau yra suvaidinusi keletą įsimintinų moters personažų Rimo Tumino spektakliuose – vien jau Salomėja „Madagaskare“ ar Celina „Mistre“ tai patvirtintų.

Šiuo atveju ir režisierius, ir aktorė – abu rizikavo ir preciziškai dirbo. Be pertraukos, be atokvėpio Viktoriją vaidinanti aktorė visiškai viena išbūna scenoje (neskaitant scenos gilumoje esančiame ekrane pasirodančio jos vyro) apie pusantros valandos ir moters išpažinties ar atsivėrimo forma mezga ryšį su žiūrovais. Tyla ir sukauptumas žiūrovų salėje rodo, kad aktorei pavyksta laikyti dėmesį ir sudominti vaidinamo personažo likimu. Ji kalba raiškiai (netgi, sakyčiau, pernelyg sausai), kad nebūtų prarastas nė vienas žodis ir teksto niuansas, nes režisierius niekur kitur, tik pačiame tekste ieško jai atramos. Ir jiems tarsi pavyksta sukurti nervingos, jautrios, įtarios, įnoringos ir kenčiančios, besiblaškančios dvejonių ir aistrų pinklėse moters paveikslą. Bandydama gan staigiai, lyg be pasirengimo, keisti prieštaringoms būsenoms išreikšti skirtas teatrines kaukes – moters esybės pavidalus ir būsenas – aktorė tik vietom nusprūsta nuo kuriamo charakterio linijos. Bet galbūt tai išsilygins ilgiau Viktorijos vaidmenį vaidinant. Šiaip ar taip, spektaklis įvyko.

O ko jame trūko? Regis, aktorė įkinko visas savo galias ir nemažą patirtį, bet kažko pasigendi. Gal svaresnės asmenybės? Kad pamatytum ne vaidinančią, o esančią jos kuriamą Viktoriją, priartėjusią prie pačios aktorės esybės.

Aktorė Gintarė Latvėnaitė rež. Kirilo Glušajevo spektaklyje „Dvasiniai reikalai“. Lauros Vansevičienės nuotrauka

Kai sužinojau, kad Rimas Tuminas ėmėsi Thomo Bernhardo pjesės „Minetis“, apsidžiaugiau ir sykiu suklusau. O ir repetuota priešokiais, trumpam atvykstant į Vilnių. Paskui paaiškėjo, kad Vilniuje vyko tik „nagučių galandimas“ prieš perkeliant spektaklį į maskvietišką Vachtangovo sceną su visu Vladu Bagdonu. Rimui Tuminui, tikram scenos meistrui, šį kartą (ir, sakyčiau, iš viso pirmą kartą) spektaklis nepavyko, nes, man regis, ir pats Bernhardas gal ne režisieriaus autorius, ir Arvydas Dapšys, regis, neužčiuopė Minečio tragizmo. O ir jam talkinantys aktoriai fone vaidino kažkokius skirtingo stiliaus etiudus. Nors „skaitydamas“ režisūrinio sumanymo piešinį spektaklyje suvoki, ko siekta, pats vaidinimas taip ir liko kažkoks juodraštinis, neužbaigtas: tai esam kviečiami į jausmingą vienatvę dainuojančių mergelių pasaulį, tai mus juokina provincialaus viešbučio darbuotojų pokštais, tai bandoma viskam suteikti įnoringą karnavalo prieskonį, bet nė vienas iš tų ketinimų nepadeda pagrindiniam personažui – jo tragikomedijai išskleisti.

Teatleidžia man Vladas Bagdonas, bet jam (atnešusiam pjesę Tuminui, suvaidinusiam iškilių Šekspyro vaidmenų, tik ir galėjo rūpėti Minetis, kliedintis Lyru) sekėsi dar prasčiau nei Dapšiui. O juk Lyro vaidmuo – Minečio, seno aktoriaus, maniakinė svajonė! Būtent tos keliaprasmės svajonės, nes Lyras – tai ir pažinimas, ir išmintis, ir mirtis, spektaklyje pasigedau. Ją gožė viešbučio gyvenimo epizodai. Užtat pritrūko dvasios ir didingam, mistiškam, stačiai feliniškam finalui, koks yra Bernhardo dramoje. Regis, viską buvo įmanoma padaryti, bet stigo Tumino meilės, vaizduotės, svajonės, vedžiodavusios andai jo ranką kuriant fantasmagoriškus „Nusišypsok mums, Viešpatie“, „Maskarado“, „Madagaskaro“ pirmos dalies finalus.

Esu mačiusi net kelis sukrečiančius Krystiano Lupos pastatymus pagal jo dievinamo Bernhardo tekstus Lenkijoje ir Lietuvoje, taigi susitaikyti su mūsiškiu „palengvintu“ variantu negalėjau. Mat Lupa kiekviename personaže (pagrindiniuose ypač) įskaito gyvą genetinį ryšį su pačiu autoriumi bei jo gyvenimu. 

Scena iš rež. Rimo Tumino spektaklio „Minetis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

• 

Mane visuomet džiugina teatro kontaktas su klasika, ypač su primiršta klasika ir retai mūsų sceną pasiekiančiais kūriniais. Juk seniai bematėm Georgeʼą Bernardą Shaw, Gerhartą Hauptmanną, Knutą Hamsuną... Panašus jausmas buvo apėmęs ir tada, kai Gabrielė Tuminaitė rengėsi mums pateikti Alfredo de Musset „Fantazijų“. Beje, po sėkmingai Andriaus Olekos-Žilinsko su savo mokiniais pastatyto diplominio darbo „Meile nežaidžiama“ (vaidintas ir Valstybės teatre) Musset mūsų scenoje nesirodė iki pat Gabrielės Tuminaitės sumanymo įkūnyti „Fantazijų“. Bet ne visuomet geri sumanymai scenoje išsiskleidžia.

„Fantazijus“ – klastinga pjesė, jos tikroji idėja ir prasmė yra pridengta kažkokiu šydu, nuaustu iš tarsi lengvų, neįpareigojančių dalykų. O ironija, filosofinis pamatas yra pakasti giliau. Kodėl Fantazijus nori tapti kitu, „persikūnyti“ į Juokdarį, išsinerti iš savo kailio? Kas yra Juokdarys pasaulinio teatro tradicijoje? Koks Fantazijaus santykis su jį supančiais? Ar jis kažko siekia, ar tik žaidžia? Atsakymai kažkur nuplaukė, nes neužčiuopta tai, kas ir šiandien mums būtų artima.

Scena iš rež. Gabrielės Tuminaitės spektaklio „Fantazijus“. Lauros Vansevičienės nuotrauka

Jeano-Baptisteʼo Racineʼo „Faidra“, vienas žinomiausių ir mėgstamiausių talentingo dramaturgo ir poeto kūrinių, per kelis šimtmečius apkeliavusių daugybę pasaulio teatrų, pasiekė ir Mažojo teatro sceną (vaidinta viršutinėje teatro fojė). Žiūrovai kviesti į pjesės skaitymą. Bet išsiaiškinkim, kas yra tas skaitymas. Man atrodo, pagrindinis skaitymo tikslas – supažindinti žiūrovus su autoriaus veikalu, su jo stiliumi ir dvasia. Be abejo, neišvengiama skaitovo (kad ir kas jis būtų – režisierius, aktorius ar grupė aktorių) interpretacija, kurią turėtų inspiruoti skaitymo režisierius. Taigi nederėtų painioti skaitymo su spektakliu, nederėtų skaitomos pjesės apgraibom vaidinti ir rodyti. Žiūrėti netvarkingus būsimo spektaklio juodraščius, kas dabar dažniausiai daroma, – neįdomu ir neskoninga. Racineʼo kalba žavėtasi, ji lyginta su muzika; tikėjausi mėgautis tekstu, bet būtent kalbos, teksto malonumo nepatyriau. Veikalo šiuolaikiškumas galėjo būti perteiktas per žodį, per sielą, o čia norėta per formą – per nūdienį kostiumą. Neišauginta tragedija...

Prieš keletą metų, pamenu, Torunės festivalyje W. Horzycos teatro aktoriai fojė skaitė nemažą Haroldo Pinterio pjesės ištrauką. Susėdo ant kėdžių vienas greta kito ir skaitė tekstą iš lapų – tiksliai, grakščiai, perteikdami ir autoriaus stilių, ir charakterius, o mes vaizduotėje kiekvienas matėme savo spektaklį. Tai buvo puiku! 

Scena iš rež. Gabrielės Tuminaitės spektaklio „Marti“. Lauros Vansevičienės nuotrauka

• 

Taigi teatre yra spektaklių, kurie vienu ar kitu aspektu patraukia dėmesį (buvo „Dėdės ir dėdienės“, „Marti“), bet mažai tvirtai sukaltų, užbaigtų, žadinančių emocijas, kokių būta Tumino laikais. Sakau Tumino laikais, nes tie laikai iš tikrųjų buvo lyg kita epocha. Tereiktų vieno rimto jo darbo per metus, kad vėl sutelktų aktorius – tokius talentingus! – ugdytų juos, nes tik kasdienis darbas palaiko aktorių ir saugo jį nuo mėgėjiškumo, nuo nuobodaus pasikartojimo, nuo rutinos, kuri varyte varo juos uždarbiauti į TV ar dar kur. Ir liūdna, kad visas vadovo parakas iššaudomas svetur, o saviems neatsiranda valios ir laiko. Juo labiau kad neištrinti žodžiai „teatro meno vadovas“ prie jo pavardės. Jie ir neleidžia prarasti vilties. 

Scena iš rež. Rimo Tumino spektaklio „Belaukiant Godo“. Lauros Vansevičienės nuotrauka

Niekada nepamiršiu džiaugsmo žiežirbas spjaudančių laužų ir būgnų tratėjimo Gedimino prospekte 22 atidarant iš meilės ir vilties gijų sukurtą, išpuoselėtą Mažąjį teatrą. O kai Rimas Tuminas išvyko ieškoti platesnės erdvės savo talentui ir sumanymams skleisti – teatras liko lyg paliktas vaikas, kaip tų emigrantų, išvykusių ieškot uždarbio ar nuotykių toli nuo namų. Tų vaikų veidai papilkėjo, akys užgeso. Nei lauktuvės, nei meilės laiškai jų nebeguodžia.

Našlaitystės spalvos po truputį dengia ir Mažojo veidą. Buvusį įkvėptą veidą.

Režisieriai keičiasi, repertuaras įvairuoja, bet neaišku, ar kas vairuoja šitą laivą, ar numato jo kryptį – farvaterį? Nenuostabu, kai ir mūsų valstybei gviešėsi pavadovauti tikras Tartiufas K. XXI amžiaus kostiumu. 

Dar tebevyksta konkurencinė kova tarp XX ir XXI amžiaus teatro tradicijų. Kas liks? Dalius Jonkus, regis, „Šiaurės Atėnuose“ gan įdomiai samprotauja apie tai, kad teatras bėga pats nuo savęs. Tą bėgimą ir aš stebiu jau senokai, tik žiūriu kiek kitu aspektu. Galvoju, kodėl jis bėga? Ar todėl, kad jam pabodo ta pati jėgų išsidėstymo schema: dramaturgas–režisierius–aktorius, ar todėl, kad šioje trejybėje pairo nusistovėję santykiai, ar todėl, kad jau nebeturima kantrybės dirbti su aktorium ir bandoma jį pakeisti kuo kitu? Pagalbon kviečiamasi kino, videoprojekcijų, šviesų meno stebuklų, garsų griūčių („Lokis“ ir „Oidipas karalius“ Nacionaliniame dramos teatre, Onutės Narbutaitės „Kornetas“ Operoje etc.). Kuo daugiau tos „pagalbos“, tuo mažiau įsidėmi aktorių. Dominuoja fonas. Kartais išradingas. Bet esu tikra, kad technologijų įmantrybėmis teatro mene niekada nepavyks pakeisti aktoriaus. Aktoriaus ir režisieriaus dueto. Aktoriaus ir publikos švento ryšio. Prisiminkim Peterį Brooką.

P. S. Pabaigoj norisi parašyti: bus dar.

Šiaurės Atėnai