Rašytojas Orhanas Pamukas. Leidyklos „Tyto alba“ archyvo nuotrauka

Turkų rašytojas ORHANAS PAMUKAS 2006 metais buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija „už tai, kad ieškodamas savo gimtojo miesto (Stambulo) melancholiškos sielos atrado naujus kultūrų susidūrimo ir persiklojimo simbolius“. Jis išgarsėjo knygomis „Mano vardas Raudona“, „Stambulas – prisiminimų miestas“ ir „Nekaltybės muziejus“.

O. Pamukas tapo garsus ne tik kaip puikus romanistas, bet ir kaip laisvės bei demokratijos gynėjas. Po to, kai 2005 metais rašytojas pareiškė, kad „buvo nužudyta 30 tūkstančių kurdų ir milijonas armėnų, niekas, išskyrus mane, nedrįso apie tai kalbėti“, valdžia apkaltino jį „turkų identiteto žeminimu“. Tą dieną, kai O. Pamukui buvo paskirta Nobelio premija, Prancūzija priėmė įstatymą, pagal kurį už armėnų genocido neigimą numatoma 45 tūkst. eurų bauda arba vieni metai kalėjimo. Atsakydama į tai, Turkija priėmė įstatymą nubausti trejų metų laisvės atėmimu tuos, kurie neigia musulmonų genocidą prancūziškame Alžyre.

Sarajeve birželį įvyko spektaklio „Sniegas“ (režisierius Dino Mustafičius) pagal to paties pavadinimo O. Pamuko romaną premjera. Tris valandas trunkantį pastatymą apie karinį perversmą šiaurės rytų Turkijoje, Karse, užblokuotame pūgos, žiūrėjo ir rašytojas. Savo įspūdžiais jis pasidalijo su Laisvės radijo korespondentu.

Pastatymas buvo puikus. Žinoma, aš nesuprantu bosnių kalbos, bet nebuvo nuobodu nė minutės, nes visas šios istorijos detales puikiai žinau. Ne tik dėl to, kad jas parašiau – tai, beje, buvo prieš 20 metų, – o ir dėl to, kad aš prieš mėnesį Kolumbijos universitete su savo studentais analizavau „Sniegą“. Tada supratau, kad kai ką pamiršau – ten daug veikėjų ir detalių, ir man teko prisiminti smulkmenas...

Man patiko atmosfera scenoje ir tai, kad jie panaudojo Peppino di Kapri muziką. Šį romaną pastatyti sunku, nes ten daug kraujo ir žudynių. Statytojams padėjo melodramos muzika, poetiškumas ir sceninis judėjimas. Pjesė trunka 3 val. 20 min., bet aš – autorius – ir neturiu teisės skųstis. Kai „Sniegą“ parodė JAV, aptikau, kad man juokingi paties sugalvoti juokeliai. Romanas kupinas ironijos: pavyzdžiui, vietinio laikraščio redaktorius kalba, kad „šiuolaikinė žurnalistika praneša ne tai, kas įvyko, o apie tai, kas dar vyks“. Jis, žinoma, meluoja. Aš iš tikrųjų mėgavausi tomis detalėmis.

Viena iš pagrindinių romano „Sniegas“ temų – islamo ekstremizmas. Fundamentalistai, apie kuriuos rašote, turi ne tik neigiamų, bet ir teigiamų savybių. Turkijoje jus kritikavo dėl „užuojautos islamistams“.

Tai dažnai atsitinka su rimtais romanais. Romano užduotis – ne skleisti propagandą, o aprašyti personažų charakterius, tarp jų ir islamo fundamentalistų. Norėdami suprasti žmogaus charakterį, jūs turite ištirti jo elgesį: kodėl jis žudo žmones, kodėl jis toks žemas, kodėl rizikuoja savo gyvenimu, kokios normos... Jeigu vertinate jį kaip asmenybę, galite aptikti ir teigiamų savybių, nors nesutinkate su jo vertybių sistema.

Pavyzdžiui, jūs sutinkate, kad jis drąsus. O jeigu iš karto demonizuosite žmogų, niekada negalėsite jo suprasti. Aš manau, kad, jeigu jūs rašytojas, neturite teisės kalbėti: „Demonas, demonas, demonas.“ Tai ne literatūra, tai – propaganda.

Literatūroje jūs stengiatės sukurti jo paveikslą, kartu neprarasdamas sekuliarizmo pozicijos, balansuodamas, siūlydamas kitų požiūrio taškų ir tokiu būdu sukurdamas bendrą vaizdą. Rašytojo užduotis – nekaltinti žmonių neetiškumu. Galų gale – tai mano principas. Netgi jei mano herojus pats šlykščiausias, aš iš visų jėgų stengiuosi visapusiškai išryškinti jo asmenybę, kartu išlaikydamas balansą.

Žinoma, neįmanoma visiškai susitapatinti su žmonėmis, kurie smarkiai nuo tavęs skiriasi. Tai liečia ne tik islamo fundamentalistus. Jeigu jūs – vyras, jums labai sunku suprasti moters jausmus. Aš dažnai klausiu savo mergaitės: kaip tu jautiesi dėl to, kaip jaustumeisi, jei tai atsitiktų?.. Man atrodo, kad visada bandau į gyvenimą žiūrėti kitų žmonių akimis. Žinoma, išimtis mano pirmieji romanai, kurie buvo autobiografiškesni.

„Nekaltybės muziejuje“ aš pabrėžiu, kad pasirinkimo nebuvimas neteisinga. Daugelis mano sekuliarių draugų sakė, kad aš ginu autoritarinius veikėjus. Aš visada atsakydavau: „Ne, aš paprasčiausiai rašau apie realybę. Mano uždavinys – ne slėpti kitų žmonių klaidas. Mano uždavinys – rašyti apie tas klaidas.“

Jūsų romanų herojai – visų visuomenės sluoksnių atstovai. Kaip sugebate susitapatinti su veikėjais, kurie smarkiai nuo jūsų skiriasi?

Romane „Tos keistos mano mintys“ – istorijos apie gatvių pardavėjus. Žinoma, aš ne gatvės pardavėjas, bet daug laiko praleidau su jogurto, ryžių, bozos, vištų pardavėjais... Atlikau tyrimą, ėmiau iš jų interviu. Aš taip dirbu. Manau, kad rašytoją reikia vertinti etikos požiūriu, pagal tai, kiek jis sugeba susitapatinti su žmonėmis, kaip jis išvengia klišių ir sugeba susitelkęs perteikti personažo individualumą. Nesvarbu, ar tai moteris, ar vyras.

Kai rašiau „Tos keistos mano mintys“, man buvo ypač svarbu išreikšti moterų nuomonę. Romane – trys seserys, kaip ir mano šeimoje. Mano mama ir dvi tetos gimė vidurinės klasės šeimoje. Aš puikiai pamenu, kaip jos sėdėjo, mezgė ir juokėsi iš savo vyrų. Knygoje šią dvasią perteikiau per tris seseris iš žemesniosios klasės – aš susitelkiau į moterų jausmus virtuvėje, kol jos gamina bozą, plauna indus...

Papasakosiu vieną anekdotą: kai tik pradėjau spausdintis, nesijaučiau esąs feministas. Maniau, kad negaliu būti feministas, nes esu vyras. Tačiau, kai pristačiau knygą, lankydamas įvairius miestus supratau, kad aš – feministas. Moterų teisių suvaržymas – viena iš mėgstamų turkų politikos temų. Islame tai labai ginčytinas klausimas. 1990-aisiais Turkijos vyriausybė, deja, pareiškė, kad, jeigu moteris nori nešioti hidžabą, ji negali lankyti universiteto. Tai buvo akivaizdžiai neteisinga. Ką daryti, jeigu moteris paprasčiausiai nori nešioti hidžabą?

„Nekaltybės muziejuje“ aš pabrėžiu, kad pasirinkimo nebuvimas neteisinga. Daugelis mano sekuliarių draugų sakė, kad aš ginu autoritarinius veikėjus. Aš visada atsakydavau: „Ne, aš paprasčiausiai rašau apie realybę. Mano uždavinys – ne slėpti kitų žmonių klaidas. Mano uždavinys – rašyti apie tas klaidas.“ Aš sekuliarus ir demokratiškas, nemanau, kad tie požiūriai vienas kitam prieštarauja. Manau, kad nei vienas, nei kitas neturi remtis ginklų jėga.

Pagal pakartotinių Stambulo mero rinkimų rezultatus, nugalėjo Ekremas Imamoglu, opozicinės Liaudies respublikonų partijos atstovas ir pagrindinis Turkijos prezidento Recepo Erdogano oponentas. Imamoglu pareiškė, kad liaudžiai pavyko „pataisyti demokratiją“ Turkijoje. Ar jūs sutinkate?

Džiaugiuosi rinkimų rezultatais Stambule, nes jie įrodė, kad Turkijoje gali būti pasiektas sekuliarizmas balsuojant. Tai labai svarbu, nes iki šiol sekuliarizmas kontroliuojamas armijos jėgomis. Šie rinkimai – įrodymas, kad piliečiai sekuliaresni už valstybę. Nemoku aprašyti žodžiais, kokia man svarbi ši pergalė. Stambulo piliečiai išrinko socialdemokratą. Aš laimingas, kad liaudis nusprendė ginti sekuliarizmą. Bet taip pat manau, kad Stambule žmonės pernelyg optimistiški ir truputį naivūs.

Imamoglu pareiškimas, kad balsavimas „pataisė demokratiją“ – geras lozungas, bet manau, kad priešaky dar ilga kova. Turkijoje daug neteisingumo: teisės sistema nelabai veiksminga, yra korupcijos... Vyriausybė, kuri daro daug labai blogų dalykų ir visus sodina į kalėjimą, vis dėlto gauna 44 procentus. Todėl aš nelabai optimistiškas. Manau, kad dabartinė Turkija kultūriškai artimesnė Vakarams nei Rytams. O dėl politikos – kasdien, kasmet, kas mėnesį, – šalyje kaitaliojasi vakarietiškos ir antivakarietiškos nuotaikos, mėtomasi tai į kairę, tai į dešinę pusę, be to, Turkijoje yra problemų su NATO, su Europa. Tai, žinoma, Rytų ir Vakarų problemos, ir jos politinės.

2005 metais jums buvo iškelta byla dėl „turkiško identiteto pažeminimo“, dėl interviu šveicarų laikraštyje. Jūs tada išvykote į JAV ir kurį laiką ten gyvenote. Kodėl nusprendėte grįžti į gimtąjį miestą?

Nors dėstau amerikietiškame universitete, mano gyvenimo prasmė nėra gauti žaliąją kortą. Aš pirmenybę teikiu Stambului, o ne Niujorkui. Stambule aš užaugau, ten žmonės kalba mano gimtąja kalba. Kam važiuoti į Ameriką ir pradėti rašyti angliškai, jei galiu gyventi Turkijoje ir rašyti turkiškai?

Pagal Svoboda.org parengė Michalina Bočiarova