Babelio bokštas. Marten van Valckenborch (1535-1612) Wikimedia nuotr.

Vasara, kai sulėtėja kasdienė skuba bei rutina, yra puikus metas atsigręžti į svarbiuosius gyvenimo klausimus. Šio teksto pagrindas – popiežiaus namų pamokslininko Raniero Cantalamessos kreipimasis į 2017 m. birželio 3 d. Romoje vykusios ekumeninės vigilijos dalyvius. Gvildenama tema iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti siaura, tačiau atidžiau įsižiūrėjus atsiskleis kaip gyvybiškai svarbi ir aktuali kiekvienoje gyvenimo situacijoje.

Sekminių pasakojime glūdi svarbus pranešimas. Nuo seniausių laikų žmonės suprato, kad Apaštalų darbų autorius – žinoma, pirmiausia Šventoji Dvasia – pabrėžtinai išryškindamas ugnies liežuvių reiškinį, jis norėjo parodyti, kad per Sekmines įvyksta kažkas, kas apverčia aukštyn kojomis tai, kas nutiko Babelyje. Štai kodėl Pradžios knygos 11 skyriaus pasakojimas apie Babelio bokštą tradiciškai yra įterpiamas į liturginius Sekminių vigilijos skaitinius.

Babelio bokšto statytojai nebuvo, kaip kažkada manyta, blogi žmonės. Ne, jie buvo pamaldūs bei religingi. Bokštas, kurį norėjo pastatyti, buvo dievybei skirtoji šventykla.

Babelio bokšto statytojai nebuvo, kaip kažkada manyta, blogi žmonės, sumanę mesti iššūkį Dievui kaip kokie graikų mitologijos titanai. Ne, jie buvo pamaldūs bei religingi. Bokštas, kurį norėjo pastatyti, buvo dievybei skirtoji šventykla, zigurato tipo, tai yra sudaryta iš viena ant kitos sudėtų terasų. Ziguratų griuvėsių dar ir šiandien galime pamatyti Mesopotamijoje.

Tad kurgi jų nuodėmė? Pasiklausykime, apie ką jie šnekasi, prieš imdamiesi darbo: „Eime, – jie sakė, – pasistatykime miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne ir pasidarykime sau vardą, kad nebūtume išblaškyti po visą žemės veidą“ (Pr 11, 4). Martinas Lutheris labai įžvalgiai pastebi: „Pasistatykime miestą ir bokštą: pastatykime sau – ne Dievui […]. Pasidarykime sau vardą: padarykime tai dėl savęs. Jiems nerūpi, kad Dievo vardas būtų pašlovintas, jie susirūpinę savo vardo šlove.“

Ziguratas. Wikimedia nuotr.

Kitaip sakant, Dievas yra instrumentalizuojamas; turi pasitarnauti jų galios troškimui. Vadovaudamiesi savo laikmečio mentalitetu, jie tikėjosi, kad, aukodami aukas kuo didesniame aukštyje, galės iš dievybės išplėšti pergales prieš aplinkines tautas. Štai kodėl Dievas yra priverstas sumaišyti jų kalbas ir vėjais paleisti jų užmačias.

Ši žinia iškart labai priartina Babelio istoriją prie mūsų. Kokia didžiulė krikščionių susiskaldymo dalis kilo dėl slapto troškimo įtvirtinti savo vardą, iškilti virš kitų, bendrauti su Dievu iš pozicijos, aukštesnės už visus kitus! Kokia didelė dalis priklausė nuo troškimo susikurti sau vardą, arba savo Bažnyčios, o ne Dievo! Štai iš kur mūsų Babelis!

Kopernikiška revoliucija

O dabar pažvelkime į Sekmines. Čia taip pat matome grupę žmonių, apaštalus, kurie imasi užsimojo pastatyti dangų siekiantį bokštą, Bažnyčią. Babelėje dar buvo kalbama viena kalba, bet tam tikru momentu nė vienas nebesuprato kito; čia visi kalba skirtingomis kalbomis, bet visi supranta apaštalus. Kodėl? Todėl, kad Šventoji Dvasia sužadino juose kopernikišką revoliuciją.

Babelio bokšto griuvėsiai. sobrehistoria.com nuotr.

Iki šio momento apaštalai buvo susirūpinę savo vardo įtvirtinimu, todėl ne kartą ginčijosi, kas iš jų didžiausias. Dabar Šventoji Dvasia atitraukė jų dėmesį nuo savęs ir sutelkė jį į Kristų. Akmeninė širdis sutrupėjo ir jos vietoje ėmė plakti kūninė širdis (Ez 36, 26). Buvo pakrikštyti Šventąja Dvasia, kaip Jėzus buvo jiems žadėjęs prieš iškeliaudamas (Apd 1, 8), tai yra, visiškai panardinti Dievo meilės vandenyne, ant jų išsiliejusiame (plg. Rom 5,5).

Dievo šlovės apakinti. Jų kalbėjimą įvairiomis kalbomis paaiškina ir tas faktas, kad jie kalbėjo liežuviu, akimis, veidu, rankomis, nuostaba žmogaus, mačiusio dalykus, kurių negali nusakyti. „Visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis.“ Štai kodėl visi juos supranta: kalba ne apie save, o apie Dievą!

Dievas kviečia mus į atsivertimą: nuo savęs į Dievą, nuo mūsų mažos vienybės, kuri yra mūsų parapija, mūsų judėjimas, net pati mūsų Bažnyčia, į didelę vienybę, kuri yra visas Kristaus kūnas, netgi visa žmonija.

Dievas kviečia mus į tą patį gyvenimo atsivertimą: nuo savęs į Dievą, nuo mūsų mažos vienybės, kuri yra mūsų parapija, mūsų judėjimas, net pati mūsų Bažnyčia, į didelę vienybę, kuri yra visas Kristaus kūnas, netgi visa žmonija. Tai drąsus žingsnis, kuriam visus katalikus skatina popiežius Pranciškus, o kitų Bažnyčių atstovai [dalyvaujantys ekumeniniame susitikime] rodo, norintys jį palaikyti.

Jau šv. Augustinas aiškiai pasakė, kad bažnytinė bendrystė realizuojama pamažu ir gali būti skirtingų lygių: aukščiausias lygmuo yra tiek išorinis sakramentų bendrumas, tiek vidinė Šventosios Dvasios malonė. Mažiau išbaigtas yra gyvenimas ta pačia Šventąja Dvasia. Apaštalas Paulius savo bendrystėje apkabindavo visus, „kurie šaukiasi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo kiekvienoje vietoje pas juos ir pas mus“ (1 Kor 1,2). Šią formulę turėtume naujai atrasti ir branginti. Ji leidžia mums išplėsti mūsų bendrystę iki mesianinių žydų.

Tiesa ir meilė

Koks yra charizmatinis vienybės kelias? Šv. Paulius Bažnyčiai nurodė tokią programą: „Elgdamiesi pagal tiesą, aukime meile“ (Ef 4, 15). Neturime peršokti tikėjimo ir doktrinos problemų, kad susitiktume bendros evangelizacinės veiklos fronte. Savo aušroje, ekumenizmas išbandė šį kelią ir patyrė nesėkmę. Susiskaldymas neišvengiamai gan greitai išnyra ir veiklos baruose. Neturime tiesos pakeisti meile; o verčiau siekti tiesos su meile; pradėti vienam kitą mylėti, kad geriau vienas kitą suprastume.

Sekminės. Juan Bautista Maino, 1615-1620 m.

Nepaprastas dalykas susijęs su šiuo ekumeniniu keliu, paremtu meile, yra tas, kad jis įmanomas iškart, yra visiškai atviras prieš mūsų akis. Negalime „sudeginti etapų“ svarstant doktrinos klausimus, nes skirtumai egzistuoja ir reikia juos kantriai spręsti atitinkamose instancijose. Tačiau galime sudeginti etapus artimo meilėje ir būti vieningi jau dabar.

Tai vienintelė skola, kurią vienas kitam turime (plg. Rom 13, 8). Skirtumai negali būti laikomi pretekstu nemeilei. Kristus neįsakė mums mylėti vien tuos, kurie galvoja taip kaip mes, kurie tiki visiškai taip pat kaip mes. Jei mylite vien tokius, įspėjo mus, ką tokio ypatingo darote, ko nedarytų ir pagonys? (plg. Mt 5, 46).

Galime vienas kitą priimti, nes tai, kas mus jungia yra daug svarbiau už tai, kas mus skiria. Mus jungia vienas tikėjimas į Dievą Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią; Viešpatį Jėzų, tikrą Dievą ir tikrą žmogų; bendra amžinojo gyvenimo viltis, bendras evangelizacinis įsipareigojimas, bendra meilė Kristaus kūnui, kuris yra Bažnyčia.

Jungia mus dar kai kas: bendra kančia ir kankinystė už Kristų. Daugelyje pasaulio vietų skirtingų Bažnyčių tikintieji patiria tuos pačius kentėjimus, ryžtasi tai pačiai kankinystei už Kristų. Jie nėra persekiojami ir žudomi už tai, kad yra katalikai, anglikonai, sekmininkai ar kiti, bet todėl, kad yra krikščionys. Pasaulio akyse mes jau esame viena, ir tikra gėda, kad dar nesame tokie ir tikrovėje.

„Palaimintas tas tarnas, kuris, matydama Dievo per kitų rankas daromą gėrį, džiaugiasi tarsi gėriu, daromu per jo rankas."

Kaip konkrečiai įgyvendinti šią vienybės ir mielės žinią? Permąstykime šv. Pauliaus himną meilei. Kiekviena jo frazė įgyja aktualią ir naują reikšmę, jei pritaikyta meilei tarp skirtingų Bažnyčių narių ekumeniniuose santykiuose:

„Meilė yra kantri...

Meilė nesididžiuoja...

Meilė kupina pagarbos...

Neieško vien savo naudos [bet ir kitų Bažnyčių]

Pamiršta blogį [patirtą iš kitų krikščionių, labiau prisimena savo padarytą kitiems]

(l Kor 13, 4 ss).

„Palaimintas tas tarnas, – sakė šv. Pranciškus Asyžietis viename iš savo įspėjimų, – kuris, matydama Dievo per kitų rankas daromą gėrį, džiaugiasi tarsi gėriu, daromu per jo rankas.“

Mes galime sakyti: palaimintas krikščionis, kuris sugeba džiaugtis gėriu, kurį Dievas daro per kitas Bažnyčias lygiai tiek pat, kiek džiaugiuos dėl gėrio daromo per savąją Bažnyčią.

Pagal http://www.cantalamessa.org/?p=3333 parengė Saulena Žiugždaitė