Recenzija perpublikuojama iš ketvirtojo 2019 m. Naujojo Židinio-Aidų“ numerio. 

Nora Ikstena, MOTINOS PIENAS: Romanas, iš latvių kalbos vertė Laura Laurušaitė, Vilnius: Tyto alba, 2019, 191 p., 3000 egz. Dailininkė Ilona Kukenytė

Pasakojimai apie sovietmetį jį patyrusiuose kraštuose tebėra skaudūs, todėl stilistiškai pagaulus, skirtingų kartų patirtis sutelkiantis romanas, gaubiamas šio laikotarpio autentiškos scenografijos, neišvengiamai sulaukia rezonanso. Taip yra su Noros Ikstenos knyga Motinos pienas, kuri leidėjų pristatoma kaip „geriausias latvių romanas“, parašytas „garsiausios šiuolaikinės Latvijos rašytojos“, – visi šie epitetai ir intriguojantis viršelis skirti privilioti menkai kaimynų literatūrą išmanantį skaitytoją, tačiau pradėjus skaityti, ši istorija, primenanti sakmę ar gyvu žodžiu perduodamą legendą apie šventųjų gyvenimus, nereikalauja papildomų reklaminių argumentų. Knyga palankiai įvertinta tėvynėje (įtraukta į 2015 m. Latvijos Metų knygos trumpąjį sąrašą), sulaukė tarptautinės sėkmės, pagal ją kuriamas meninis filmas, o vertimai į kitas kalbas leidžia sovietinių papročių mozaiką pažinti ir tiesiogiai su ja nesusidūrusiems skaitytojams (angliška romano versija gal pernelyg tiesmukai pavadinta Soviet Milk).

Romane atveriamas niūrus ir neguodžiantis uždaros, nutildytos, traumuotos Latvijos vaizdas, regėtas 1969–1989 m., nors gausu nuorodų ir į ankstesnius laikus – pokarinio teroro dešimtmetį ar net prieškarinę Rygą – pražuvusį „aukso amžių“. Brežnevinės stagnacijos skurdas, buities monotonija, baimė ir atsargumas, propagandos butaforija ir už jos slypinti pasipriešinimo dvasia, prisitaikymo neviltis ir bejėgystė – visa ši patirčių paletė įaugusi į anais laikais gyvenusių žmonių sąmonę. Sovietmečio Latvijoje gausu konformizmo ženklų (rutina virtusios demonstracijos, pionierių skanduotės, privaloma sezoninė „kova už derlių“ kolūkio burokų laukuose, karinio rengimo pratybos mokyk­lose), tačiau virtuvėse tyliai keikiami net į provinciją besiskverbiantys rusų kolonistai ir kaip išvaduotojų laukiama anglų kariuomenės, o kavinėse diskutuojama apie kažkur už geležinės uždangos skambančią pop­muziką. Viskas atpažįstama, sava, tarsi patvirtinama sena tiesa, kad Baltijos šalis kultūriškai labiausiai vienija ano nelemtojo penkiasdešimtmečio traumos ir lūžiai. Pasakojimas lygiagrečiai plėtojamas dviejų pag­rindinių veikėjų balsais. Vaizduojamas „moterų pasaulis“ – bevardžių močiutės (vadinamos „motinos motina“), motinos ir dukters gyvenimai, į kuriuos vyrai įsiterpia tik epizodiškai.

Centrinis personažas – vidurinės kartos atstovė, mo­tina, depresyvi būtybė, nepritapusi uniformuotoje medicinos įstaigų tikrovėje, kurioje jai teko dirbti, daugiausia tvarkiusi „moterų reikalus“, apie kuriuos vyrai nenorėdavo nieko žinoti. Žmogaus organizmo galimybės ir paslaptys – jos aistra, užklupusi atsitiktinai, prisiskaičius seno profesoriaus paliktų medicinos enciklopedijos tomų. Ji padėdavo pradėti nėštumą ir jį nutraukti, prisiliesdavo prie gyvybės ir mirties paslapties, ir to prisilietimo jaudulys jai atrodė svarbesnis už santvarkos absurdą, nors ir buvo įsitikinusi, kad bepras­miška gimdyti vaikus žmonių likimus gniuždančiai sovietinei sistemai. Ji jautėsi šios sistemos bendrininkė, „beprasmybės rikiuotės eilinė, kuri diena iš dienos padėjo tą beprasmybę dauginti“ (p. 77).

Kartu motina apdovanota išskirtiniu talentu – geba kiaurai permatyti pacientes, ne kartą peržengia tuometinio mokslo ribas, todėl ne viena ją laiko šventąja, klausinėja, ar ji tikinti Dievą. Dievoieškos motyvas – itin reikšmingas: prievartinės ateizacijos sąlygomis, kai atrodo, jog įmanomas vienintelis tikėjimas komunizmu ir būsimuoju rojumi žemėje, į užribį išstumta krikščioniška simbolika sugrįžta slogiausiomis valandomis kalėdinių giesmių nuotrupomis, stačiatikiškomis giesmėmis Švč. Mergelei Marijai kaip Gyvybės nešėjai, Jėzaus vardo parafrazėmis. Jesės vardu (mažybine Jėzaus forma) pašaukiamas disidentas, Rygos kavinėje tvirtinantis, kad šis pasaulis netikras, jame neverta gyventi, belieka gaudyti žinias, pasiekiančias iš Vakarų; tokiu pat vardu save vadina hermafroditiška būtybė, ilgainiui susitaikiusi su savo kūniškos tapatybės dualizmu, prisirišusi prie motinos ir tapusi jos guodėja ir paslapčių saugotoja. Jai skirti liūdniausių akimirkų, kai depresija atrodo nepakeliama, atsivėrimai: „Jese, ką man daryti, mano siela mirtinai nuliūdusi, sustingusi, pasakiau, stebėdama, kaip ji braukia per švendrų burbuoles“ (p. 140). Sutikta nepagydomai vėžiu serganti, tačiau tikėjimo šviesos nutvieksta rusakalbė moteris kviečia motiną apsilankyti nuošalioje stačiatikių bažnytėlėje ir kartu pasimelsti – tai tarsi iš naujo subalansuoja dvasinę pusiausvyrą.

Latvių rašytoja Nora Ikstena Vilniaus knygų mugėje. Organizatorių nuotrauka

Sovietinė tikrovė pristatoma kaip diskomfortiškas, vis siaurėjantis narvas, kuriame visu aštrumu juntamas egzistencijos absurdas, gyvenama negyvenant. Motina nesutinka paklusti nelaisvos egzistencijos taisyklėms: atsisako maitinti savo naujagimę dukrą, nes mano, kad jos pienas užnuodytas, pati prisiima autoritetingo lėmėjo vaidmenį ir sprendžia, kam padėti susilaukti vaikų, nuolat peržengia spygliuota viela pažymėtas ribas, už kurių atsidurti mirtinai pavojinga, todėl griežtai baudžiama: išvaroma iš prestižinės gydymo įstaigos Leningrade ir turi keltis į atokią provincijos ambulatoriją, kur kiekvieną dieną priversta minti „primušto šuns kelią“. Motina menkai domisi tikrove, gyvena savotiškame „alternatyviame rūke“, kuris labai skiriasi nuo seksualinės revoliucijos, rokenrolo ir narkotikų „rūko“, kuriuo svaiginosi jos bendraamžiai „gėlių vaikai“ septinto dešimtmečio pabaigos Vakaruose.

Gyvenimas jai nėra absoliuti vertybė, veikiau slegianti prievolė. Sąmonės užtemimo akimirkomis išlaisvėja jos vidiniai demonai, rėkte išrėkiama tai, apie ką išgąsdinti sovietiniai piliečiai linkę tylėti – prarastos valstybės ilgesys, neviltis, kad negali apsaugoti dukters nuo visur besiskverbiančios veidmainystės (gal todėl mokyklos karnavalui ruošia Dviveidžio kaukę), širdgėla dėl to, kad latviai tampa mažuma savo gimtinėje. Stebuklo, staigaus išlaisvėjimo viltis jai sužadina Brežnevo mirtis, nors aplinkiniai nesupranta jos entuziazmo, baiminasi vien atominio karo grėsmės.

Žmogus, įspraustas į prigimčiai priešingos sistemos nelaisvę, priverstas kreiptis pagalbos į gamtą, atpažinti joje slypinčius nesumeluotus dėsningumus – tai geriausiai suvokia duktė, nuo mažų dienų nekenčianti visiems valdžios prižiūrimiems vaikams privalomo pieno gėrimo ritualo, tačiau su malonumu besimaudanti kaip pienas šiltoje Juodojoje jūroje, aiškiai skirianti gyvybės ir mirties grybus, per keramikos pamokas iš molio nulipdanti embriono poza susirietusį vaikelį – užsimezgusios gyvybės simbolį, ir negalinti suprasti, kodėl jos narvelyje augintas žiurkėnas suėdė savo vaikus. Duktė, kitaip nei rezignuojanti motina, kupina išdidumo: ji nebūsianti vergė, išlaikysianti vidinę laisvę ir savivertę net klūpodama burokų vagose. Ji pasižada gyventi atviromis akimis, vaikiškame spektaklyje pagal žymios komunistės Annos Saksės „Pasakas apie gėles“ pasirenka nenuolankaus jazmino vaidmenį: nesilenksiu ir neprašysiu, o jei mėginsite lenkti – lūšiu. Duktė negali išvengti sovietinio muštro, tačiau užuovėja nuo tikrovės jai tampa intelektualaus mokytojo Blūmo kultūros istorijos pamokos, klajonės po apleistas bažnyčias ir ekskursija į Leningradą, staiga išsiplėtęs meno vertybių akiratis, kai Ermitažo muziejuje ekstatiškai nuščiūvama prieš dailės šedevrus: „Tegul paveikslai žiūri į mane ir plūsta per mane kiaurai visai kaip mokytojo žodžiai. Tegu aš būsiu tik žemės sietas skersvėjyje, per kurį sijojasi grūdai ir šen bei ten užkliūva, susimaišo su žeme ir prasprogsta, ir sudygsta“ (p. 152). Menas pilnas gyvybės, kaip ir gamtos gaivalai, pats iš savęs kuria reikšmes, ir atidus, jautrus, sistemos smagračių dar nesulaužytas jaunasis žiūrovas tampa propagandai atspariu ir estetinei tikrovei atviru reikšmių mediumu. Režimo prievaizdų įtariai vertintas mokytojas Blūmas išmoko vaikus rafinuotos metaforų kalbos, ir duktė ima lyginti vis giliau į depresiją grimztančią motiną su vandalų nusiaubtos bažnyčios varpu, kuriam išplėštas liežuvis.

Tikra atgaiva nuo tikrovės tampa literatūra – ne odiozinis Vladimiras Majakovskis, o iš viešosios erd­vės cenzorių pašalinti Borisas Pasternakas ir Josifas Brodskis, Hermanno Melville‘io Mobi Dikas, mokantis kantrybės ir santarvės su gamtos gaivalais, į motinos rankas patenkantys pavieniai nelegaliai platinami George’o Orwello 1984-ųjų fragmentai. Svarbiu impulsu politinėms permainoms ir visuomeninio klimato pokyčiams tampa jauno latvių poeto Klavo Elsbergo mįslinga mirtis 1987 m. iškritus pro Jūrmalos daugiabučio langą. Dalyvaudama jo laidotuvėse, duktė pajunta esanti istorijos subjektas, ne vien bevalė jos auka, kaip ankstesnių kartų moterys. Motinos mirtis įsiterpia Latvijos ir visos Europos laisvėjimo istorijoje – režimui pavyksta kai kuriuos žmones palaužti, tačiau kiti randa jėgų atsitiesti ir su džiugesiu stebi, kaip griūva Berlyno siena.

Romane išlaikyta pusiausvyra tarp gniuždančios tik­rovės ir vaizduotę išlaisvinančių sapnų. Pasakojimo tonas santūrus, tačiau už šio santūrumo juntama emocinė įtampa. Kartojasi pieno metafora – gyvybę palaikantis maistas, pirmuosius socialinius ryšius tarp motinos ir vaiko kuriantis ir tuo pat metu sąmonę užnuodijantis, „valdiškų namų“ kolektyvinę prievartą simbolizuojantis gėrimas, palaiminga, gyvenimo geismą atgaivinanti versmė, kurioje maudomasi ir atgimstama nauja asmenybe, galų gale žvaigždynu virtęs Pieno takas. Nenukrypstama į šalutinius kontekstus, neužsižaidžiama poetinėmis impresijomis, ką mėgsta siužeto gijas leng­vai išleidžiantys lietuvių prozininkai. Leksika taupi, paįvairinta rusakalbe sovietmečio autentika, eilėraščių, maldų, skaitomų knygų citatomis. Visa tai tapo atsakingu iššūkiu vertėjai, ir ji puikiai su juo susidorojo – romaną galima skaityti taip, lyg jis būtų rašytas lietuviškai, pajusti lakonišką, natūraliomis intonacijomis pulsuojantį stilių ir daugiaprasmių aliuzijų subtilybes. Tai knyga, leidžianti atpažinti artimą mums baltų tautos patirtį beveik kaip savą ir stiprinanti lietuvių vertimo mokyklos pamatus.

Naujasis židinys