Evgenios Levin nuotrauka

Su kunigu Antanu Saulaičiu susitikome dieną po jo 80-ojo gimtadienio. Pasitiko vienuolyno kieme vilkėdamas vasariškus marškinėlius, ant kurių švietė užrašas: „Vermonto stovykla‚ ‘Neringa‘“, besišypsantis iš tolo, draugiškai ir tėviškai apkabino ir nusivedė į mažą, jaukų kambarėlį, kurio visos sienos apstatytos knygų lentynomis. Vyko greičiau diskusija nei interviu. 

Tėve Antanai, Jums – 80. Ar tikėjotės sulaukti tokio gražaus jubiliejaus?

Nesitikėjau, bet labai džiaugiuosi. Ne dėl 80-mečio, bet kad pasiekiau dalykų, kurių labai norėjau – surengti parodą apie misionierius arba užbaigti pernai išėjusią knygą „Tukanų mitas“, kurią kun. Antanas Bėkšta prašė išleisti. (Bažnytinio paveldo muziejuje buvo surengta įspūdinga paroda „Misijų stotelės. Lietuvių misionierių šimtmečio kelias“, kuri šiuo metu keliauja po Lietuvą – V. Z.) 

O ateities planų nebeturit?

Turiu, turiu... Bet šitie buvo patys svarbiausi.

O kaip jaučiasi žmogus, sulaukęs 80-ies?

Nesijaučia senas, nors žino, kad yra senas. Lietuvoje amžiaus vidurkis buvo 67-eri. Dabar jau daugiau – 69-eri. Kai buvau 66-erių, mane išsiuntė atgal į JAV, kad nenumirčiau 67-erių. O JAV tuomet amžiaus vidurkis vyrams buvo apie 77-erius, bet tais metais mane sugrąžino į Lietuvą, kad aš tenai nenumirčiau pagal nustatytą amžiaus ribą. Tai aš dabar esu visai sutrikęs – nebežinau, į kurią lentelę žiūrėti. Nebežinau, koks mano galiojimo laikas...

O kas yra senatvė?

Yra keli dalykai. Turi daugiau teisių, nes žmonės daug lengviau visus nesklandumus išteisina – ai, senas žmogus, visur visada vėluoja, nepadaro laiku, nusišneka... Žmonės viską teisina senatve. Na, ir kartais seną žmogų jaunesni praleidžia be eilės ar užleidžia sėdimą vietą... Senatvė turi tam tikrų privalumų. Būti senam patogu. Na, bet pats turi prisipažinti sau, kad fizinės jėgos nebe tos – nebegali taip lakstyti. Anksčiau iki Šv. Jonų bažnyčios, kurioje tarnauju, nuo savo šito vienuolyno nudumdavau per septynias su puse minutės, o dabar mano greičio rekordas – penkiolika. Ir kartais pakeliui reikia pailsėti. Senatvėje labai daug laiko užima dėkojimai. Mat, kai esi 80-ies, daug kam reikia padėkoti. Ir Dievui, ir žmonėms... Kai būni, tarkim, 25-erių, mažiau už ką reikia dėkoti – dar mažai žmonių sutikai, mažiau dalykų vyko.

O kaip Jūsų sveikata?

Didelių bėdų nėra. Vis apsilankau pas gydytojus, išklauso, pakeičia vaistus ir keliauju sau toliau.

Ar pastebit, kad pasaulis keičiasi?

Žinoma, keičiasi. Didėja nepakanta kitiems, kitokiems. Anksčiau tai mažiau jautei, nes mažiau to buvo.

Gražų žodį pavartojot –„nepakanta“ vietoj „neapykanta”.

Taip, nepakanta. Anksčiau nebuvo tokių milžiniškų apgavysčių, kai firmos sukčiaudavo. Bent jau ne taip smarkiai jautei, kai sukčiaudavo vienas godus žmogus ar grupuotė, dabar sukčiauja didžiulės firmos. Kaip dabar žinome, visame pasaulyje garsi firma vienokią prekę gamina, tarkim, Vokietijos vartotojui, kitokią – kitoms šalims. Anksčiau mes svajojom, kad žmonės sugyventų, nepaisant tautybių, valstybių, luomų, lyčių, amžiaus. Tai buvo mūsų visų ir pagaliau net visos Europos Sąjungos krikščioniška svajonė. Be jos – gyventi sunku, išmuša iš vėžių. Tikrai visas pasaulis buvo kitoks. Juo labiau kad viską dabar su technologijų pagalba greičiau sužinom. Dabar, norėdamas ką nors suruošti, brūkšteli kompiuteriu ar paskambini mobiliuoju telefonu – ir viską staigiai sutvarkai. Mūsų laikais reikėdavo rašyti popierinį laišką, pirkti voką, liežuviu jį užklijuoti, po to eiti į paštą ir pagaliau išsiųsti. Taip reikalai tvarkydavosi mėnesių mėnesiais net ir dėl trumpučio susitikimo ar šventės.

O žmonės ar pasikeitė?

Žmonės vis tokie patys. Jų gerosios ir kenksmingosios, nepagarbios savybės vis išlieka – jos amžinos.

Jau nuo Platono laikų vyresnieji keikia jaunimą, sakydami, kad anksčiau jaunimas buvęs geresnis. Pritartumėt?

Oi, ne. Reikia džiaugtis, kai jauni žmonės ką nors veikia. Jie nėra godūs civilizacijos ir gamtos vartotojai. Štai kad ir dabar vykstantis sąjūdis už ekologiją, kai kiekvieną penktadienį moksleiviai ir studentai neina į mokyklas ir universitetus visame pasaulyje. Nuoširdžiai pritariu tokioms iniciatyvoms, skatinu jas ir, jeigu reikia, nuoširdžiai pagelbėju.

Paroda „Misijų stotelės. Lietuvių misionierių šimtmečio kelias”. Nuotrauka Evgenijos Levin

Žinoma, ekologija – puiku, tačiau vandenynų teršti nenustojome nė akimirkai. Argi tai nestumia į neviltį?

Be abejo, stumia. Su didelių bendrovių finansiniais pajėgumais žmonėms kovoti labai sunku. Bendrovės turi daug daugiau galių negu bet kurios šalies valdžia. O jie, jų tinklai klesti, visą pasaulį apraizgę. Gobšumas. Jiems nepakanka tūkstančio eurų per mėnesį, jiems reikia tūkstančio milijardų eurų per tą patį mėnesį. Tik tada jie pasijunta geriau. Bet net ir tiek gaudami nesustoja... Jiems reikia dar daugiau kasyklų, čiabuvių žemių, išnaudojimo. Vis jiems maža. O jeigu jiems patiems reiktų savo šiukšles išvalyti, tada mažiau uždirbtų ir suplonėtų piniginės. O tai jau būtų tikra katastrofa.

O kas darosi Bažnyčioje?

Kalbant reiktų atskirti Visuotinę ir Lietuvos Katalikų Bažnyčią.

Negi jos skirtingos?

Reikia žiūrėti į ką jos nukreiptos ir ką veikia. Visuotinė Bažnyčia kitose šalyse daug veikliau pasisako dėl ko nors, daugiau veikia ir daugiau daro, žiūri, kaip vargdieniams padėti, juos palaikyti ir padėti atsistoti ant kojų. Lietuvos vyskupai neturi ką pasakyti visuomenei. Na, taip, jeigu kokia šventė ar gailestingumo metai, parašo raštą, bet nėra taip, kad kaip normalios šalys, studijuoja padėtį, o iš tų studijų daro išvadas, sako – štai čia yra mūsų sritis, ir mes čia galime ką gero nuveikti. Ar tai būtų ekonomika, ar bendravimas, socialiniai reikalai, padėtis kaimuose, senų žmonių priežiūra, emigracija, žmonių judėjimas į miestą iš kaimo... Kitų šalių bažnyčios garsiai pasisako apie žmonių išnaudojimą, neniekina LGBT, be homofobijos, be vergovės, kalba apie skurdą… Aš nežinau – ar Lietuvos Katalikų Bažnyčia nedrįsta apie tai kalbėti su užuojauta ir pagarba, ar nesugalvoja, o gal nesutaria, kad būtina dėl to pasisakyti, pareikšti savo poziciją, nuomonę? Dėl to viskas baigiasi net neprasidėję, baigiasi tyla ir ramybe.

Anot apklausų, Lietuvoje daugiau nei 70 proc. gyventojų save laiko katalikais, tačiau bažnyčios tuščios.

Tikrai esat teisus. Jie krikštija savo vaikus, tačiau į bažnyčią nueina tik per Velykas ar Kalėdas ir nežino ar nejaučia, kad būti kataliku reiškia prisidėti prie bendruomenės, paduoti sriubos alkaniems, padėti našlaičiams, būti socialinėje veikloje, artimo meilės veikloje. Nepakanka vos nueiti į bažnyčią. Tikri katalikai gilinasi į tokius dalykus, domisi, skaito, lanko paskaitas ar konferencijas – daro pažangą. Vienas vaikas paklausė dėl krikšto vardo – ar būtinai turi būti šventas vardas? O Lietuvoje niekas nežino, kad tai dar 1983 m. Bažnyčios buvo pasakyta, kad krikšto vardas nebūtinai turi būti šventojo. Svarbu, kad jis nebūtų svetimas krikščioniškajai kultūrai. Taip buvo parašyta prieš 36 metus, bet tai dar nepasiekė Lietuvos žmonių, Bažnyčios. Žinoma, tai ne vienintelis dalykas, kuris Lietuvoje stebina. Štai kad ir dėl pasninko. Žmonės žino, kad penktadieniais privalu valgyti žuvį, nors tai pakeista jau prieš kelis dešimtmečius.

Ar tai rodo Lietuvos Katalikų Bažnyčios neveiklumą?

Taip yra. Aš nematau, kas stebėtų ir analizuotų, kas darosi tarp žmonių. Mes, kunigai, dirbam, lakstom, aukojame Mišias, bet kas darosi, sužinai atsitiktinai. Jeigu būtų mano tvarka, pasamdyčiau kelis jaunus, energingus ir išsilavinusius žmones ir prašyčiau stebėti, kas gyvenime darosi religine prasme ir vėliau ruoščiau Bažnyčios vardu memorandumus, pranešimus ar apžvalgas, o Bažnyčios vadovybė, remdamasi jomis, pakeltų visuomenę, jai praneštų, paaiškintų ar pasiaiškintų savo nuostatą.

Ar Jums niekada nebuvo kilusi mintis, kad viskas būtų paprasčiau, jei dirbtumėt kokioje kontoroje, dėvėtumėt baltus marškinius ir švarką?

Ne, niekada tokių minčių nebuvo. Galutinai apsisprendžiau studijuodamas seminarijoje. O vėliau reikėjo dirbti, veikti, persigalvoti nebuvo kada. Visada buvau ten, kur reikėjo būti su žmonėmis, pagelbėti jiems. Žinoma, dabar dėl amžiaus nebesu toks veiklus.

Ar Jūs Lietuvos Katalikų Bažnyčioje nesijaučiate balta varna?

Žinoma! Bet anksčiau buvo dar ryškiau nei dabar. Gal ir dėl to, kad nebesu toks veiklus. Atvykęs į Lietuvą stebėjau šiaušimąsi prieš mane. Vienas labai didelis man netikėtumas Lietuvoje buvo, kai atvykau čia po nepriklausomybės atgavimo ir kai mes su keletu draugų pradėjome dirbti su išsituokusiais katalikais. Kun. Vaclovo Aliulio straipsniai žurnale „Katalikų pasaulis“, jo spjaudymasis ugnimi, pasisakymai mano atžvilgiu buvo žiaurūs. Be abejo, tai nieko neišgąsdino. JAV ir kitose šalyse toks judėjimas jau turi daugybės metų tradicijas. Ten, kur reikia pagalbos, ten ir eini, ten eiti ir reikia. Žmonėms nereikia, ko jiems nereikia. Labai gaivus tarp kunigų buvo iš sovietmečio užsilikęs galvojimas, kad visos nemoralios iniciatyvos ateina iš Vakarų. ...Lietuvoje nėra išsivysčiusi savanorystė, kuri pasaulyje turi senas tradicijas. Pastaruoju metu jau stengiamasi, tačiau, mano manymu, to tikrai neužtenka.

Kun. Antanas Saulaitis jaunimui pristato Jėzaus draugiją. Zapyškio parapijos archyvo nuotrauka

Negalvojot, kad už savo požiūrius nukentėsit?

O taip! Buvo! 1992 m. man vyskupas J. Boruta pasakojo, kad Lietuvos vyskupai apkalbėjo mane ir siūlė imtis priemonių, kad aš, besilankydamas Lietuvoje, gink Dieve, nesusitikčiau su jaunimu. Aš atskrisdavau kas kelis mėnesius vertėjauti ar kitais reikalais. Teko slapta, kad nesugadinčiau jaunimo, nuvažiuoti vienai dienai į Lietuvos skautų stovyklą Kunigiškėse, prie Palangos. Žinoma, niekas lig šiol nepripažįsta, o raštu nieko nebuvo užrašyta, tačiau tuometinis Telšių vyskupas Antanas Vaičius, nors į akis buvo labai malonus, tačiau nusisukęs apie mane velnią mislydavo, niekindavo...

Kalbat apie nemalonius dalykus, tačiau balse negirdžiu nuoskaudos.

Kad čia ne nuoskaudos – man labiau gaila, jog taip yra, kad neišnaudota proga ką nors gero padaryti kitiems, kas pasenę pakeisti naujesniu ir pažangesniu. Žinoma, jeigu man čia nepatiktų, yra pasaulyje daug šalių, kur galėčiau ramiai būti ir veikti, visai nesukdamas galvos. Bet nemanau, jeigu išvykčiau iš Lietuvos, būtų pasaulio pabaiga. Reikia su žmonėmis, kurie yra kitokie savo pasisakymais ar gyvenimo būdu, geriau elgtis ne tik visuomenėje, bet ir bažnyčioje. Neaplenkiant pabėgėlių ar LGBT bendruomenių, ar tų, kurie kovoja už žmogaus ir tautų teises ar laisves. Viduramžiška apie tai nekalbėti, bendrauti tik su tais, kurie mums malonūs, su kuriais mums malonu bendrauti, reikalauti juos gydyti ar uždaryti į kalėjimus.

Ar palaikot ryšius su kuo nors Čikagoje?

Be abejo. Ir su tais, su kuriais kartu esu dirbęs, su skautais ar Pal. Jurgio Matulaičio misija, su daugybe draugų, kurie nėra susiję su mano profesija ar darbu. Ketinau birželio mėnesį nuvykti, dalyvauti vestuvėse ir krikštynose, kurios, labai gaila, atidėtos. Tai dabar būsiu tik rytinėje pakrantėje. Nuo birželio vidurio iki liepos vidurio. Apsilankysiu Vermonto „Neringos“ stovykloje, nes jai šiemet sukanka 50 metų, būsiu Bostone. Kol dar galiu judėti...