Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2019-ųjų 3-iajame numeryje) 

Donatas Puslys. Ramūno Danisevičiaus nuotrauka

Norite sužinoti, kokias knygas skaito buvęs Lenkijos užsienio reikalų ministras Radekas Sikorskis? Tada skaitykite politologo Lino Kojalos knygą „Europa? Pokalbiai su prezidentais, ministrais, patarėjais ir taksistais apie mūsų ateitį“. Ji aktuali kiekvienam, kuris nori ne tik susipažinti su tuo, kas vyko scenoje ir užkulisiuose Lietuvai derantis dėl narystės ES, tačiau ir gilintis į aktualiausius šiandien Europai kylančius klausimus – „Brexitą“, migraciją, santykius su Rusija, ekonomiką ir galiausiai populizmą. Būtent apie pastarąjį ir pakalbėkime.

Kas yra populizmas?

O dabar grįžkime prie pradžioje iškelto klausimo, kuris ir padės mums apsibrėžti, kas gi per baubas yra populizmas. Juk būtent pastarasis dabar dažnai įvardijamas kaip bene didžiausia grėsmė liberaliajai demokratijai. Tačiau, kita vertus, dažnai taip ir lieka neaišku, kas gi turima omenyje kalbant apie populizmą. Vieni juo apibūdina neatsakingų ir neįgyvendinamų pažadų, dažniausiai ekonominių, dalybas, kiti – prieš elitą nukreiptą retoriką.

Štai čia ir praverčia L. Kojalos knyga. Skyriuje „Nauja politinė jėga – populistai“ R. Sikorskis politologui akcentuoja, kad „populistui nepakanka būti kritiškam elito, valdžio atžvilgiu – juk tą visais laikais daro opozicija“. „Populistams svarbu, kad gindami dalies visuomenės interesus, jie kartu teigia dvasiškai atstovaujantys visai tautai, visai liaudžiai. O tie, kurie šiai tezei nepritaria, tampa ne paprastais konkurentais, o tiesiog blogiu, kurį reikia sutriuškinti“, – prideda buvęs kaimyninės valstybės diplomatijos vadovas. Šie jo žodžiai atkartoja Prinstono (Princeton) universiteto profesoriaus Jano-Wernerio Muellerio knygoje „Kas yra populizmas“ išdėstytą apibrėžimą.

Profesorius taip pat akcentuoja, kad esminis populizmo ingredientas yra nusistatymas prieš pliuralizmą. Jie ir tik jie vieni žino, ko nori tauta ir jai atstovauja, tad visi jiems nepritariantieji tampa ne legitimiais oponentais, atstovaujančiais tam tikram visuomenės segmentui, o priešais. Tad populizmo įsigalėjimas žengia koja kojon su pilietinių ir politinių teisių ribojimu. Taip pat populizmas yra siejamas su nepotizmo ir klientelizmo įsigalėjimu, nes svarbu tampa ne aiškios ir visiems vienodos taisyklės, o rūpinimasis savais. Vienos taisyklės taikomos saviems, kitos – priešams.

Taigi populizmas kalba apie visuomenės susipriešinimą. Tiesa, ginčijamasi, ar populistų iškilimas yra egzistuojančios poliarizacijos padarinys, ar atvirkščiai – populistai kasa vis naujus apkasus. Veikiausiai čia neišvengiame pavojingo uždaro rato, kur augantį visuomenės susipriešinimą populistai išnaudoja tam, kad patektų į valdžią, o tada joje siekia išsilaikyti tą susipriešinimą vis kurstydami.

Beje, prie susipriešinimo labai smarkiai prisideda ir neatsakingi bandymai iš JAV importuoti ir dirbtinai sudaiginti kultūrinių karų sėklas arba siekis visiškai normalias diskusijas apie Europos Sąjungos integraciją paversti kova tarp „patriotų“ ir „išdavikų kosmopolitų“. Lygiai taip pat iki supriešinančių populistinių šūkių bandoma suprimityvinti ir pabėgėlių klausimą.

Unsplash.com nuotrauka

Atpirkimo ožio paieškos

Pastarasis klausimas yra labai iliustratyvus ir gali padėti geriau suvokti, kas darosi su mūsų visuomenėmis Vidurio ir Rytų Europoje. Viena vertus, akcentuojama, kad kalbos apie pabėgėlius yra skirtos tiesiog nukreipti dėmesį nuo didžiulių demografinių problemų, su kuriomis susiduria mūsų visuomenės tiek kalbant apie emigraciją, tiek apie visuomenių senėjimą, tiek apie spartų kai kurių regionų nykimą. Taip kaltė perkeliama ant kito pečių, nors problemos iš tikrųjų yra susijusios su mumis. Trumpai tariant, kalbama apie sparčius pokyčius, už kuriuos kažkas turi būti laikomas atsakingu.

Tačiau tai tik viena monetos pusė. Kita monetos pusė kalba apie tai, kad poliarizuotoje visuomenėje, norint sutaikyti besivaidijančias puses, mūsų dienų Montekius ir Kapulečius, reikia rasti atpirkimo ožį. Prancūzų filosofas Rene Girardas 1972 metais išleido knygą „Smurtas ir sakralumas“. Jis argumentavo, kad ne religija yra smurto priežastis, o priešingai – smurtas lemia religijos radimąsi. Čia jis kalba panašiai kaip Sigmundas Freudas, kuriam Dievas yra nužudyto tėvo balsas. Tiesa, R. Girardas į viską žvelgė paprasčiau – religija padeda įveikti pražūtingą „akis už akį, dantis už dantį“ principą, kai smurtas tampa nebekontroliuojamas.

R. Girardas rašė, kad pats efektyviausias būdas sutaikyti dvi į keršto velenus įsisukusias puses yra paaukoti trečiąją, t. y. surasti atpirkimo ožį. Anot filosofo, pirminis religinis aktas yra žmogaus paaukojimas. Ne bet kokio, o tokio, kuris galėtų tapti atpirkimo ožiu nepriklausydamas nei vienai iš konfliktuojančių grupių ir apskritai nepriklausydamas grupei, kuri galėtų imtis atsakomųjų veiksmų. Taigi primityviose visuomenėse religija atliko smurto išstūmimo anapus funkciją ir taip apsaugojo visuomenę nuo savidestrukcijos.

Nebesame tų primityvių visuomenių stadijoje, kad aukotume žmones. Tačiau pats mechanizmas, man regis, vis dar funkcionuoja – ir net ne religinėje sferoje, o veikiau sekuliarioje politinėje erdvėje. Ir būtent čia atpirkimo ožio funkcija dažnai yra prisikiriama jau minėtiems pabėgėliams ar kitoms grupėms. Kaip minėjo tas pats R. Girardas, atpirkimo ožys turi atitikti du kriterijus – visuomenės įsivaizdavime turi būti laikomas pakankamai galingu, kad būtų galima priskirti kaltę, tačiau iš tikro privalo būti ne toks, kuris galėtų mesti atsaką.

Atsižvelgę į šias filosofo mintis, galime daryti išvadą, kad populistai remiasi viena iš dviejų strategijų – vidiniu supriešinimu arba bandymu telkti poliarizuotą visuomenę pasiūlant bendro priešo vaizdinį. Vis dėlto nei vienu atveju nesprendžiamos pamatinės problemos, atvedusios į krizę. Priešingai, dėmesys nuo problemų dažniausiai yra nukreipiamas manipuliuojant žmonių baimėmis ir pykčiu. Bet kuriuo atveju, kad galėtume parengti atsaką populizmui, pirmiausia privalome suvokti jo fenomeną ir tai, kodėl tam tikri klausimai yra iškeliami į politikos epicentrą, nors iš pažiūros nėra aktualūs. Kaip tame anekdote, kur sakoma, kad mūsų visuomenėje yra didesnė tikimybė sutikti ateivį, o ne pabėgėlį, tačiau pabėgėlių vis dėlto bijoma labiau.

Unsplash.com nuotrauka

Kas darytina?

Kokio atsako reikėtų populizmui? Šiuokart norėčiau pasitenkinti patarimais, ką kiekvienas galėtume padaryti asmeniškai.

Populizmas klesti ten, kur didelė socialinė poliarizacija ir menkas socialinis pasitikėjimas. Būtent tai suteikia populistams galimybę įtvirtinti manichėjišką pasaulėvaizdį, kitus piliečius vaizduojant ne kaip oponentus, opoziciją, o kaip priešus, išdavikus. Šiuo atveju svarbus yra įsipareigojimas priešintis tokiam naratyvui ir siekis savo kasdienybėje peržengti kuriamus barjerus, kad gebėtume išlaikyti bendrystę, tarpusavio pagarbą net ir būdami idėjiniais oponentais. Mums reikia karštų diskusijų, o ne priešų paieškų. Mums reikia socialinio audinio stiprinimo.

Kitas dalykas yra kritinis mąstymas, paremtas įsipareigojimu faktams. Populistiniai naratyvai, kuriantys supriešinimą, dažniausiai yra kuriami selektyviai atsirenkant arba net sąmoningai iškraipant faktus. Todėl labai svarbi yra kritika parodant visą, o ne tik dalį paveikslo.

Galiausiai labai svarbu yra atlaikyti pagundas saviems ir svetimiems taikyti skirtingus vertinimo kriterijus. Jei norime stiprinti teisinę valstybę, jei mums ne pakeliui su nepotizmu ir klientelizmu, turime apeliuoti į bendras taisykles, kurios ir taikytinos visiems vienodai – ir saviems, ir svetimiems. Taisyklės, o ne simpatijos, turi lemti sprendimus.

Rodos, smulkmenos? Bet iš tiesų tai yra bent menki žingsneliai, kaip mes galime prisidėti prie socialinio klimato gerinimo.