Ernestas Parulskis. Gedimino Šulco nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš ketvirtojo 2019 m. Naujojo Židinio-Aidų“ numerio. 

Tilto gatvės Vilniuje (miestą būtina paminėti, nes Lietuvoje yra 120 egzempliorių Tilto gatvių. Aš suprantu, kad tai nėra labai naudinga statistika, bet, suskaičiavus, ranka nekyla nepanaudoti gautų žinių, todėl pranešu, kad Sodų gatvių šalyje yra maždaug dvigubai daugiau nei Tilto, o Vytauto – panašiai tiek pat, kiek ir Tilto. O štai Žirmūnų gatvių netikėtai yra daugiau nei viena – tokią kažkodėl turi net Kintai. Na, o pavadinimų rekordininkė yra... Atsiprašau, baigiu, bet pradėjus rinkti ir skelbti duomenis sustoti sunku. Tik dar vienas, paskutinis, faktas – Maskvoje, pavyzdžiui, nėra Tilto gatvės) istorija turi tris energijos pikus. Pirmasis susiformavo tiesiog gatvei atsiradus, XVI a. viduryje, kai Žygimantas Augustas iš Valdovų rūmų vaikščiojo į Radvilų rūmus pas Barborą. Abu didingus rūmus skyrė kanalas, jungė – tiltas, davęs pavadinimą ir gatvei. Po to sekė keturi šimtmečiai ramaus egzistavimo: rūmai su jų tiltais nyko, juos ir jų parkus keitė trobelės su daržais, tuos – nedidukai nameliūkščiai su šiokiais tokiais dvareliais, o pati gatvė, dėl kito, Žaliojo tilto, virto prekių ir maisto tiekimo arterija rūmams ir tikram miestui su tikromis gatvėmis. Beje, Lietuvoje tebėra dvi Tiekimo gatvės, Biržuose ir Panevėžyje.

XX a. pradžioje antrarūšis Tilto gatvės statusas ypatingai nepasikeitė. Taip, jos viduryje, Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio bute vyko pirmosios lietuviškos operos Birutė repeticijos, o kitame gale, name su vaizdu į Arkikatedrą, metus pagyveno Antanas Smetona, bet šiaip vilniečiai gatvę naudojo eidami į darbinę ir nefasadinę miesto dalį. Ferdynandas Ruszczycas savo Vilniaus dienoraščiuose nuo 1919 iki 1936 m. kruopščiai aprašytuose kasdieniniuose maršrutuose Tilto gat­vės nepaminėjo nė karto.

Mstislavas Dobužinskis „Tilto gatvė Vilniuje“, ~1907 m. Lietuvos dailės muziejaus nuotrauka

Vilniaus Tilto gatvė. Jano Bulhako nuuotrauka. 1917 m. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

Antrasis Tilto gatvės pikas pradėjo augti sovietmečiu. Jis prasidėjo, kai šalia moterų ligų ir akušerijos skyrių 1940 m. buvo perkeltos Stepono Batoro universiteto klinikos. Praėjus dešimtmečiui, toje vietoje įsteigta konsultacinė poliklinika, septintame dešimtmetyje pastatyti nauji korpusai, seni – rekonstruoti ir visas kvartalas tapo milžiniška ligonine. Ligoninės visuomet nepaprastai suaktyvina teritoriją ir medikai Tilto gatvę, kartu su Pirties (dabar Radvilų g. Šios gatvės pavadinimas labai iliustratyviai kito Rusijos imperijos laikais. Iki viešosios pirties atsiradimo ji vadinosi Purvinąja gatve, pirčiai pradėjus veikti tapo Švariąja) gatve, pavertė niekada čia nematyto, 7/24 intensyvumo vieta, kurioje parą pradeda šviežiai atsiradę tėvai, nerišliai šūkaujantys pozityvius pranešimus į gimdymo namų langus, o baigia sirenas leidžiantys greitosios pagalbos automobiliai. Devinto dešimtmečio pabaigoje gatvėje atsirado dar du papildomi traukos centrai – milžiniška plokštelių parduotuvė ir ledainė „Šerkšnas“. Tuo pačiu metu Tilto gatvėje pradėti statyti Politinio švietimo namai, gąsdinančiai aklino fasado pastatas su kvazipostmodernistine kolona įėjimo portike. Žinomumo viršūnę gatvė pasiekė 1986 m., prasidėjus visuomenės protestams dėl Tilto g. 6 (arba Dobužinskio) namo nugriovimo. Knygoje Sąjūdžio ištakų beieškant: Nepaklusniųjų tinklaveikos galia (2011) rašoma, kad šis protestas tapo lūžio momentu paveldosauginiame judėjime (p. 200), kuris, savo ruožtu, padarė įtaką Sąjūdžio formavimuisi (p. 213). Taigi Tilto gatvė prieš atkuriant nepriklausomybę atrodė na, tarkime, kaip nenujaučianti artėjančio žlugimo Roma – čia skambėjo plokštelių muzika, liejosi ledai, universiteto akademikai gydė žmones, viešosiose pirtyse virė socializacija, gimdavo nauji vilniečiai, o senieji statė būsimą ir niekada neatsidarysiantį forumą bei darė revoliuciją.

Grįžimas į įprastą nematomą tranzitinės gatvės būseną startavo apie 2000 m., gal anksčiau, viešąją pirtį atidavus nuobodžiam Registrų centrui. Reti praeiviai gavo šiokią tokią kompensaciją – naujieji pirties valdytojai užsitvėrė gabaliuką viešos erdvės ir įrengė izoliuotą (varteliai rakinami) nanoskverą su akmenimis grįstu grindiniu, keliais nuoširdžiai apkarpomais medeliais ir rūstoku, sarmatiškai pseudobarokiniu (sutinku, stiliaus atribucija keista, nes sarmatiškas barokas nėra tikras barokas), vasaromis gana dažnai veikiančiu fontanu. Po kelių metų atverti Kongresų rūmai gyvybės gatvei nedavė – visas judesys vyksta prie įėjimo, formaliai – Vilniaus gatvėje, o slegiantis šoninis fasadas, kartu su Muzikos ir teatro akademijos auditorijomis ir daugiaaukšte automobilių stovėjimo aikštele suformavo vieną iš labiausiai depresyvių Vilniaus kraštovaizdžių. Dar labiau gatvė nurimo 2013 m., ligoninę iškėlus į Santariškes. Nors gabaliukas sveikatos apsaugos rajone liko. Ir labai egzotiškas gabaliukas. Jei smalsesnis praeivis prie Registrų centro fontano pasuktų iš Tilto į Radvilų gatvę, ir eidamas link Neries pranertų ne pro pirmą, o antrą automatinį užtvarą, jis patektų į Vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro kiemą. Jo centre stovi poliklinika, simpatiškas, niekur neaprašytas tarpukario modernizmo pastatas. Jį apėjus iš kairės, tyrinėtojas atsirastų natūraliausiame iš rečiausiai aplankomų (rečiausiai, jei pirmą vietą be kovos atiduotume Krizių valdymo centrui Tauro kalne) parkelių Vilniaus senamiestyje. Parkelis įrengtas Tilto gatvės baseino centre, bet gatvių triukšmą puikiai slopina tvoros ir perimetru augan­tys medžiai, o žaliai dažyti sovietiniai suoliukai nepreciziškai prižiūrėtoje vejoje su apsilaupiusiais šviestuvais atrodo labai kinematografiškai.

Kinas yra trečiojo, šiandien tebeaugančio Tilto gavės istorijos piko katalizatorius, rusenti pradėjęs dar sovietmečiu, kai anuometinių lokacijų ieškotojai atrado Rašytojų sąjungos laiptinę, tapusia svarbia vakarietiško gyvenimo iliustracija sovietiniame kine. Rašytnamio laiptinė vis dar tebėra paklausi, bet kibus kinematografistų žvilgsnis pamatė ir aplinkinės teritorijos, ribojamos Tilto, K. Sirvydo ir Ž. Liauksmino gatvių potencialą. Ir kodėl gi nepamačius? Vieta ypatingai palanki – namai nesugriuvę, bet ir neišdailinti, belaikiai, galintys suvaidinti bet kokio miesto ir bet kurios epochos foną. Patogi ir logistika – dvi vienkryptės, paralelinės gatvės leidžia lengvai užtverti filmavimui vieną arba kitą. O kai pradėjo veikti 20-ies (2019 m. padidinta iki 30-ies) procentų pelno mokesčio lengvata kino darytojams, Tilto gatvė virto intensyvia filmavimo aikštele, išsiplėtusia per visą jos ilgį, nuo Arkikatedros prieigų iki Kongresų rūmų.

Fabijoniškės rež. Craigo Mazino mini seriale „Černobylis“ (JAV, HBO, 2019 m.).

Kai pradėjo rodyti žiūrovus ir kritikus pritrenkusį serialą Černobylis, nekantriai laukiau kiekvienos serijos, tikėdamasis pamatyti epizodą su senais autobusais ir milicijos žiguliukais, stovinčiais šalia depresyviojo Kong­resų rūmų fasado. Aš pats stebėjau, kaip toje vietoje 2018 m. vasarą dekoratoriai lengvai atkūrė praėjusio amžiaus aštuntą dešimtmetį, ir buvau įsitikinęs, kad šita Tilto gatvės atkarpa pateks į Černobylį – kaip Pripetės centro komitetas arba vietinio teismo rūmai. Nes šita architektūra ir jos pateikiama atmosfera puikiai atitiko autentiškumo kriterijus.

Pirmosios reakcijos, pamačius Černobylį, dažniausiai tam ir skirtos – visi kalba apie neįtikėtiną autentiškumą. Žinoma, visuomet atranda ir priekabių. Britai su amerikiečiais pasišaipo iš aktorių akcento – filme nomenklatūros atstovai, elektrinės darbuotojai ir mokslininkai kalba taisyklinga anglų kalba, o proletariato šnekoje atsiranda Šiaurės Anglijos intonacijų. Rytuose akylūs žiūrovai, dažnai patys gerai tebeatsimenantys 1986-uosius, pastebi anuomet neegzistavusius plastikinius langus ar per dažnai ir ne vietoje vartojamą kreipinį „draugas“. Aš pats nustebau, kai vienoje įtemptoje scenoje (reaktorius jau skleidžia radiaciją, o žmonės tebegyvena įprastą gyvenimą) pamačiau iš mokyklos einantį maždaug šešiolikmetį su pirmoko kuprine ant nugaros. Bet visa tai niekai, nes apskritai visos filmo detalės yra nepaprastai tikslios: turbūt pirmą kartą amerikiečių filme sovietų kareiviai ir milicininkai vilki korektiškas uniformas, net automobilių numeriai atkurti teisingai – juodos raidės su skaičiais baltame fone. Galiu galvą guldyti, kad rudenį serialas bus pristatytas ne vienai „Emmy“ nominacijai, keliose iš jų laimės ir būsiu labai nustebęs, jei filmo dizaineriai negaus „Crea­tive Arts Emmy Awards“. O kai gaus, ji taps pirmąja „Emmy“, suteikta Lietuvos menininkams.

Rytuose aptikau ir dramatiškesnių reakcijų. Baltarusiai, pavyzdžiui, įsižeidė, kad lietuviai vėl pavogė istoriją – nes toks filmas, anot jų, turėjo būti kuriamas Baltarusijoje, kuri smarkiai nukentėjo nuo Černobylio radiacijos ir išlaikė daug organiškesnę sovietinę aplinką nei Vilniaus Fabijoniškės. O rusų kinematografininkai – cituoju vieną iš jų – yra gilioje depresijoje: amerikiečiai iš jų įžūliai nušvilpė organiškai rusišką temą, padarydami dokumentinę dramą su trilerio ir melodramos elementais apie eilinių sovietinių žmonių herojiškumą pasaulinės katastrofos akivaizdoje. Padarė taip gerai, kad aplenkti turbūt neįmanoma. Na, o keisčiausia mano patirtis taip pat susijusi su serialo autentiškumu, tiksliau, su vakariečių ir rytiečių reakcijomis į jį. Amerikiečiai ir britai žiūri, mato ir baisisi filme atkurtu Sovietų Sąjungos skurdu, o štai viename rusiškame forume žmogus tą patį vaizdą, tokį patį autentiškumo pajutimą pakomentavo visiškai priešingai: „Va, galų gale ir amerikiečiai pastatė filmą, kuriame parodė, kad Sovietų Sąjungoje viskas buvo gerai“.

Ir šią akimirką aš prisiminiau ne Tilto gatvę, o Fabijoniškes, kurios taip įtikinamai suvaidino Pripetę, Sovietų Ukrainos elektrinės aptarnavimo miestą iš 1986 m. Arba performuluosiu kitaip – vilniečiai vis dar gyvena šalies sostinės rajone, kuris be didelių, gal net be jokių investicijų į dekoracijas akimirksniu pavirsta trisdešimt trejų metų senumo Sovietų Sąjungos provincijos miestu. Arba dar kitaip – vilniečiai 2019 m. tebegyvena Černobylio sprogimo laukiančioje Pripetėje. Aš sąmoningai paskutinėje urbanistinės nuostabos metaforoje nebevartoju Fabijoniškių pavadinimo. Jei amerikiečiai su britais, norvegais ar švedais norės ir toliau pas mus statyti filmus apie neparadinę, realią Sovietų Sąjungą, lokacijų filmavimui ras ne tik Fabijoniškėse. Vienodų ir vienodai pilkų, apsilaupiusių blokinių namų, stovinčių vėjo košiamose dykynėse, Vilniuje pilna. Ir Kaune netrūksta. Jų pilna visoje Lietuvoje. Tai, be abejo, didžiulis nuopelnas kinematografui, net, pasakyčiau, žygdarbis, kurį padarė šalies kino mylėtojai iš savivaldybių, aplinką reguliuojančių ministerijų ir institucijų, išsaugoję originalų sovietinį peizažą. Ir gerosios naujienos nesibaigia. Būsimiems režisieriams ir prodiuseriams miestų planuotojai ir architektai, lyg žinodami, kad jų darbas galiausiai bus įvertintas, per trisdešimt nepriklausomybės metų parengė išraiškingus peizažus filmams apie 1990-ųjų plastikinę ankstyvojo kapitalizmo Rusiją kurti. Atsirastų neblogų vietų ir vienam kitam serialui apie 2000-ųjų Rusijos oligarchus – priemiesčiuose jau stovi, lyg specialiai filmavimams paruošti, keli neoslaviško stiliaus rūmeliai su charakteringomis aklinomis tvoromis. Ir ateitis, bent Vilniuje, irgi šviesi – dėl vakarietiško kino savivaldybei į pagalbą atėjo nekilnojamojo turto vystytojai, pasiruošę dar labiau išplėsti rytietišką pasiūlą – sostinėje tuoj atsiras keli milžiniški demonstratyviai iliustratyvios architektūros pastatai, suteiksiantys galimybę filmuoti siužetus net iš buvusių sovietinių Vidurinės Azijos šalių gyvenimo, o keli baroką imituojantys parkeliai taps puikiu sovietiškai azijietiškos prabangos akcentu. Šokantį ir šviečiantį fontaną su SMS’ais iškviečiama muzika, būtiną kiekvieno save gerbiančio Vidurinės Azijos miesto atributą, jau turime. Ir ne vieną. Visi šie sprendimai yra, be abejo, puikus strateginis – kinematografijos meno kontekste – ėjimas: vakariečiai juk nevažiuos į valstybes, kur valdo nenus­pėjami diktatoriai. Jie važiuos į Vilnių, jaukų, saugų, nebrangų ir maksimaliai autentišką pakaitalą.

Taip, kaip padarė švedai. Mano matytas epizodas su milicijos automobiliais prie Kongresų rūmų vis tik nebuvo Černobylio dalis. Švedų režisierius Mikaelis Håfströmas čia filmavo dešimtmečiu vėlesnius įvykius oligarchinėje Maskvoje. Pavarčiau serialo stopkadrus – yra scenos ir iš Rašytojų sąjungos rūmų laiptinės. Rašoma, kad antrą Moscow Noir (Švedijoje – Dirigenten, Lietuvoje – Kriminalinė Maskva) sezoną irgi filmuos Vilniuje, turbūt – tose pačiose vietose.

Naujasis židinys