Interviu perpublikuojamas iš žurnalo „Būdas“ 2019 m. Nr. 2

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda pirmojo vizito į Lenkiją metu liepos 16 d. Andrzejui Dudai įteikė Trakų Dievo Motinos atvaizdo kopiją.

Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos/Roberto Dačkaus nuotrauka

Iš kitų Lietuvoje katalikų gerbiamų Marijos atvaizdų jis išsiskiria panašumu į bizantinio stiliaus ikoną. Bet turbūt labiausiai jį garsina Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės globėjos titulas, kuris XVII–XVIII a. buvo suteiktas LDK piliečių, o įteisintas 1718 m., paveikslą vainikavus popiežiaus atsiųstomis karūnomis. Tad šis atvaizdas turi valstybinę, net politinę reikšmę. Ypač svarbus jo siejimas su Vytautu Didžiuoju – neatsitiktinai jis puošia ir šio valdovo statytą Trakų bažnyčią.

Šio meno kūrinio istorija sudėtinga. Jau XVII a. malonėmis išgarsėjęs vėlyvosios gotikos paveikslas, vaizdavęs visafigūrę gražiąją Dievo Motiną, buvo gana drastiškai pakeistas – nurėžta jo apatinė dalis, o atvaizdas pertapytas taip, kad panėšėtų į bizantinę ikoną.

Šiuo metu kitoje paveikslo pusėje yra lotyniškai užrašyta legenda, pasakojanti būtent apie bizantinę atvaizdo kilmę: esą stebuklingą Dievo Motinos ikoną Vytautui Didžiajam dovanojęs pats Bizantijos imperatorius. Šios legendos atsiradimą, jos istorinį kontekstą padeda suprasti meno istorikė profesorė GIEDRĖ MICKŪNAITĖ.

Procesijų altorėlis. Lietuva. XVIII a. I p. paveikslas – XX a. pab. senojo kopija. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka.

Koks ryšys tarp Trakų Dievo Motinos paveikslo ir legendos, užrašytos jo nugarinėje pusėje? Ar XVII–XVIII a. paveikslo istorijos pasakojimas buvo svarbus, ar juo galėjo būti pasitikima? Toks klausimas kyla žinant, kad XVII a. paveikslas buvo pertapytas, pritaikant jį ne tik prie naujojo altoriaus, bet ir prie minėtojo pasakojimo.

Dailėtyrininkams nuolat kyla klausimų, koks žodžio ir vaizdo santykis. Ar žmonės mato tai, kas pavaizduota, ar tai, kas jiems yra sakoma apie regimą vaizdą? Vienaip vaizdą suvokia piešiantieji, kitaip – piešimo įgūdžių neturintys žmonės. Pastariesiems kur kas svarbesnis žodinis pranešimas. Piešiančiųjų ar mąstančiųjų vaizdais visuomet buvo mažiau nei pasaulį suvokiančiųjų per žodžius. Atvaizdo kultą formuoja būtent pasakojimai: kilmės istorijos, malonių liudijimai. Labai svarbi ir asmeninė patirtis, padedanti su paveikslu užmegzti tiesioginį ryšį – turiu omenyje piligriminius žygius, votų dovanojimą, dalyvavimą šv. Mišiose ir t. t.

Trakų Dievo Motinos paveikslo legendos tekstas buvo išplatintas kartu su Bartolomiejaus Strachovskio sukurta jo graviūra, skirta 1718 m. įvykusiam vainikavimui pažymėti. Graviūros tikslas – dar kartą susieti pasakojimą su vaizdu, tai yra su medžio lenta, ant kurios jis nutapytas.

Trakų Dievo Motinos paveikslo legenda 

Šį Švč. M. Marijos atvaizdą, stebuklais garsėjantį Lietuvos Trakų mieste, Rytų imperatorius Emanuelis II dovanojo didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Aleksandrui Vytautui neseniai į šventą katalikų tikėjimą atsivertusiam ir apie Viešpaties 1382 metus pakrikštytam. Sakoma, jog tai tas pats atvaizdas, su kurio pagalba Rytų imperatorius Jonas Komnenas hunus ir persus nugalėjęs, [ir kurį] po šios pergalės baltų žirgų keturkinkės traukiamu sidabro vežimu iškilmingai į Konstantinopolį įvežė ir į ankstesnę vietą grąžino.

Iš lotynų k. vertė vertė G. Mickūnaitė.

Trakų Dievo Motinos paveikslo Legenda. Žurnalo „Būdas“ nuotrauka

Kokia šios legendos kilmė? Kada ir kodėl joje paminimas kunigaikštis Vytautas?

Ankstyviausias žinomas rašytinis liudijimas apie šį Trakų Dievo Motinos atvaizdą mus pasiekia tik iš XVII a. O su Vytautu pirmasis jį susieja Trakų klebonas Simonas Mankevičius1645 m. išleistoje knygoje „Trakų parapinės bažnyčios istorija“. Joje aprašoma paveikslo kilmė, daugiausia dėmesio skiriama su juo siejamiems stebuklams ir lakoniškai užsimenama apie jo sąsają su Vytauto laikais: nurodoma, kad didysis kunigaikštis yra bažnyčios fundatorius, o paveikslas šioje šventovėje esąs „nuo seno“. Po penkerių metų istorikas jėzuitas Albertas Kojalavičius papildo šį pasakojimą, teigdamas, kad pats Vytautas paveikslą išstatė ant altoriaus. Be to, A. Kojalavičius rašo ir apie paveikslo kaitą. Jis nurodo, kad kadaise visą Dievo Motinos figūrą vaizdavęs kūrinys buvo padalytas per pusę, tai yra nupjautas, pritaikant jį prie naujojo altoriaus. Jei neturėtume šio teksto, turbūt tik XX a. rentgeno nuotraukos ir restauratorių tyrimai mums būtų atskleidę, kad paveikslas pasikeitė. Dar A. Kojalavičius mini, kad buvo žmonių, atsimenančių, kaip paveikslas atrodęs anksčiau. Iš to galime spręsti, kad šis pasikeitimas tikinčiuosius vis dėlto trikdė.

Apie tai, kad paveikslas jau XVI a. garsėjo malonėmis, netiesiogiai žinome iš restauracinių tyrimų, liudijančių, kad prie jo buvo kalami votai. Rastos jų tvirtinimo žymės. Paveikslo svarbą liudija ir piligrimystės. Pirmoji piligriminė kelionė surengta dar XVII a. pradžioje dėl 1602–1603 m. žiemą siautusio maro. Eisenai iš Vilniaus į Trakus tuomet vadovavo Vilniaus vyskupas Benediktas Vaina. Vienas ankstyviausių rašytinių šio paveikslo kulto patvirtinimų –1625 m. vyskupo Eustachijaus Valavičiaus reliacija Šventajam Sostui, kurioje teigiama, kad iš visų vyskupijoje esančių Dievo Gimdytojos atvaizdų garsiausia yra Trakų Dievo Motina.1639 m. minima, kad tai vienas iš trijų labiausiai garbinamų Marijos atvaizdų Abiejų Tautų Respublikoje (kiti du – Čenstakavoje prie Krokuvos ir Žirovičiuose, rusėnų žemėse).

Šios ankstyvos užuominos, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, yra prasmingos. Iš jų matome, kaip legenda formavosi ir sklido.1645 m. vos paminėtas faktas, kad paveikslas žinomas nuo Vytauto laikų, po penkerių metų A. Kojelavičiaus sustiprinamas ne tik pasakojimu, bet ir teiginiu, kad būtent kunigaikštis Vytautas paveikslą įkėlęs į altorių. Per artimiausius 50 metų randasi pasakojimas, atvaizdo kilmę siejantis su Bizantijos imperija.

Legenda kalba ne tik apie paveikslą, bet ir apie XVII–XVIII a. LDK visuomenę, jos istorinę tapatybę. Kokias to meto politines tautos vertybes ji atskleidžia?

Neabejotina, kad ši legenda – tai išmonė, bet, pabrėžčiau, būtinoji išmonė. Ji kalba apie dalykus, kurie buvo svarbūs to meto LDK piliečiams. Galima išskirti du aspektus. Pirma, XVII–XVIII a. tebebuvo aktuali Vytauto (ne)vainikavimo istorija. Neišsipildžiusius lūkesčius dėl karališko vainiko kompensavo Vytauto pristatymas kaip vieno žymiausių to meto valdovų, kuriam pagarbą rodę net imperatoriai. Antai Bizantijos imperatorius Emanuelis Paleologas II jam dovanoja stebuklingą paveikslą, o Šventosios Romos imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis priima Vytauto kvietimą atvykti į Lietuvą. Apie tai rašoma 1429 m. Smolensko vyskupo Gerasimo raštininko Timofėjaus sukurtame „Didžiojo kunigaikščio Vytauto pagyrime“. 1718 m. paveikslo vainikavimo ceremonijos aprašyme randame užuominą, kad Vytautas turėjęs tapti karaliumi. Karūnuojant paveikslą Trakuose buvo pastatyti penkeri triumfo vartai. Ant vienų buvo pavaizduota Vytauto figūra ir banderolė su jam priskiriamais žodžiais: Mihi subtracta – tibi reservata (lot. „Man sulaikyta, tau išsaugota“). Taigi, tarsi dabar kompensuojama tai, kas savu laiku nebuvo atlikta.

Antras svarbus dalykas – paties atvaizdo reikšmė. Atvaizdui keliaujant, didėja jo galios. Pasakojimas apie keturių baltų žirgų traukiama karieta vežamą šventą paveikslą mums žinomas iš Nikėto Chonijato (apie 1155–1217) „Bizantijos istorijos“. Jis pasakoja, kaip po pergalės prieš kitatikius, arba klaidatikius, Bizantijos imperatoriai „įsodina“ Dievo Motinos ikoną į keturkinkę baltų žirgų traukiamą karietą, o patys pėsčiomis eina iš paskos. Nes ji – Nenugalimoji (gr. Nicopea) karvedė, Išgelbėtoja. Šis naratyvas keliauja per Europos istoriografiją. Negalime pasakyti, ar pasakojime apie Trakų Dievo Motiną jis atsirado tiesiogiai sekant Chonijatu, bet žinome, kad jėzuitai dar XVII a. Chonijatą iš graikų kalbos buvo išsivertę į lotynų kalbą. Nors to meto mūsų bibliotekose leidimas neužfiksuotas, žinome, kad Chonijato pasakojimu rėmėsi garsus XVII a. pradžios dominikonų pamokslininkas Fabijonas Birkovskis. Verta atkreipti dėmesį, kad panašiai pasakojama ir apie garsiąją Venecijos ikoną Nikopėją. Tik pridedama, kad 1204 m. Venecijos kariai užimdami Konstantinopolį patys pasigrobia ikoną iš imperatoriaus vežimo ir atsigabena į Veneciją. Venecijos Nikopėjos ir Trakų Dievo Motinos kultai chronologiškai artimi – tai potridentiniai reiškiniai. XV a. Nikopėja dar buvo saugoma zakristijoje, o jos kultas pradėjo formuotis tik XVII a. – jį fiksuoja ir skleidžia įvairūs leidiniai. Svarbiausi Nikopėjos „veiklos barai“ – apsauga nuo maro ir pagalba kovojant su priešais. Taigi, paveikslas saugo šalį ir jos gyventojus. Žinoma, jos šlovę padidina ir suteiktos malonės, dažniausiai – stebuklingi išgijimai.

Bartolomiejus Strachovskis. Trakų Dievo Motinos paveikslas. 1718 m., atspaudas 1882 m. Vario raižinys. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka.

Kuo ši legenda galėtų būti svarbi šiuolaikiniam žmogui? Ji tarsi susieja Lietuvą su bizantine kultūra, su kuria mums sunku atrasti ryšį.

Tikėti, kad ši legenda perteikia istorinę tiesą, būtų naivu, nors Bizantijos imperatorius Vytautui ir galėjo padovanoti kokį nors šventą atvaizdą. O minėtoji legenda Trakus pasiekia galbūt per italų tarpininkus, bet čia įgyja lietuvišką redakciją. Galime numanyti, kaip ji buvo sukonstruota, juk ir dabar pasakodami, tarkim, apie savo gyvenimus neretai naudojamės skolintais modeliais...

Tvirtinant šį kultą turėjo būti svarbus ir jėzuitų vaidmuo. XVII a. jie aktyviai dalyvauja piligriminiuose žygiuose. Ir minėtieji triumfo vartai su įrašu apie Marijai suteiktą karūną buvo įrengti būtent jėzuitų.

Jėzuitų indėlis tik numanomas. Akivaizdu, kad legenda, veikiausiai per italų tarpininkus, buvo perimta iš Bizantijos ir įrašyta į Lietuvos istorijos pasakojimą. Taip pat pasirūpinta jos sklaida – užsakoma ir platinama Stachovskio graviūra.

Šios legendos autorius turėjo būti plačios erudicijos, išmanyti istoriją ir retorikos meną. Bet jeigu jis būtų žinomas, pasakojimas nebebūtų toks įtaigus. Manau, kad autorystė sąmoningai buvo nutylėta, kažin ar pavyks ją kada išsiaiškinti. Kita vertus, to meto tikėjimą stiprino būtent pasikartojantys (tai yra atpažįstami) pasakojimai, iš jų nebuvo tikimasi originalumo.

Jėzuitai kovojo prieš Reformacijos idėjas. Galbūt šiai misijai parankus buvo ir Vytauto vaizdinys. Juk šis valdovas dėl politinių priežasčių rinkosi katalikišką valstybės kelią.

Jėzuitai gerai suprato hierarchiją. Valdovas yra kunigaikštystės ar karalystės personifikacija. Jo darbai – tai tautos darbai. Nors Vytautas minimas kaip uolus katalikas, rūpinęsis savo valdinių sielovada, šioje srityje jo vaidmuo epizodinis.

Trakų Dievo Motina, XVI a., be aptaiso. Bažnytinio paveldo muziejaus nuotrauka.

Ar Vytautas Didysis šiandien suvokiamas kaip valdovas krikščionis? Būtent tokį jo įvaizdį tvirtina Trakų Dievo Motinos legenda. Ar dabartinis Vytauto įvaizdis galėtų būti siejamas su pamaldumu?

Vytauto įvaizdis keičiamas – perkonstruojamas pagal laiko poreikius. XVII–XVIII a. nebuvo abejojama dėl Vytauto krikščioniškumo. To meto visuomenė tuo tikėjo, o ginčai galėjo kilti ne dėl to, ar esi tikintis, bet dėl to, kaip tiki. Galime prisiminti Mikalojaus Husoviano „Giesmę apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“ (1523). Kone penktadalis poemos skirta atskleisti, kaip Vytautas garbino Mariją. Sąsaja tarp Vytauto, Dievo Motinos ir Trakų perteikiama ir M. K. Sarbievijaus epodžių cikle „Keturios Mergelės Marijos mylios, arba vieša iškilminga procesija į Dieviškosios Mergelės Motinos Trakų bažnyčią“ (1622). Tikėjimui sustiprinti visuomet pasitelkiamos asmenybės, autoritetai. Taip Vytautas tampa ne tik galios, valios, bet ir atsidavimo Marijai pavyzdžiu. O Trakų Dievo Motinos paveikslas suvokiamas kaip tikėjimo liudininkas, savotiška Vytauto atsidavimo Marijai relikvija.

Mūsų laikais Vytauto įvaizdis (kaip ir visuomenė) sekuliarėjo. O tarpukariu jo mirties metinių minėjimai buvo virtę kone religine švente: valstybė rengė iškilmes pagal liturginės procesijos scenarijų. XX a. Vytauto įvaizdis buvo redukuotas iki karvedžio. Daugiausiai akcentuotos karinės pergalės, ypač Žalgirio mūšis. Tiesa, bažnyčios archyviniuose įrašuose teko matyti, kad galbūt paskutinį kartą Mišios už Vytauto, kaip donatoriaus, atminimą, Trakų bažnyčioje laikytos 1946 metų spalį (minint jo mirties metines). Iš įrašų matyti, kad iki Pirmojo pasaulinio karo ir Vilniaus katedroje buvo įprasta laikyti Mišias už jos fundatorių Jogailą ir donatorių Vytautą, o tarpukariu šios iniciatyvos nebeliko. Gal ir buvo melstasi, bet apie tai nebeturime įrašų. Na, o ankstyvuoju sovietmečiu dėl suprantamų priežasčių įrašų bažnyčiose dar labiau sumažėjo (juk kiekvienas įrašas galėjo tapti įkalčiu).

Visų vyskupų ir kunigų, kuriems per ekskursijas tenka pasakoti apie Trakų bažnyčią, klausiu, ar jie yra laikę Mišias už Vytautą. Teigiamo atsakymo nesu girdėjusi. Tai patvirtintų Jūsų išsakytą mintį, kad mūsų dienomis Vytauto įvaizdis tapo sekuliarus. Taip pat noriu prisiminti ilgamečio Trakų klebono Vytauto Pranciškaus Rūko pasakojimą apie tai, kad jo tarnystės Trakuose pradžioje kai kurios parapijietės lenkės pradėjo nuogąstauti, esą Vytautas – tai pagoniškas vardas, kuris gali trukdyti klebono tarnystei.

Galbūt tokiam įvaizdžiui įsitvirtinti padėjo sovietinė istoriografija, o gal ir lokaliniai folkloriniai motyvai. Turėkime omenyje, kad lenkakalbių katalikų sąmonėje ne tik Vytautas, bet ir lietuviai apskritai buvo siejami su pagonybe. Kita vertus, mano draugės sūnų Vitoldą (taigi, Vytautą) krikštijęs Krokuvos kunigas apeigų metu meldėsi: „Šventasis Vitoldai, melski už mus“ – jam nekilo abejonių dėl Vytauto šventumo. Be to, manau, kad XX a. Vytauto įvaizdis tapo priimtinas tiek katalikui, tiek laisvamaniui.

Grįžkime prie Dievo Motinos atvaizdo. Vytautas tapo tam tikru laiko matu, tai yra paveikslo ryšys su Vytautu liudijo jo senumą. Potridentinėje bažnyčioje senumas tapo svarbiu argumentu siekiant pagrįsti atvaizdo stebuklingumą.

Kai kurie XVIII a. šaltiniai sako, kad Trakų Dievo Motina buvo nutapyta švento Luko, tai yra kad ji iš apaštališkų laikų. Tokia legenda buvo taikoma Romos ikonoms. Bet tie apaštališki laikai to meto žmonėms buvo pernelyg tolimi ir abstraktūs, nesusieti su gyvenama erdve. O Vytautas tampa puikiu atskaitos tašku, kulto atsiradimo laiko nuoroda. Trakų Dievo Motinos kultas suklesti praėjus beveik dviem šimtams metų po Vytauto mirties. Kadangi vidutinis žmonių amžius nesiekdavo keturiasdešimties metų, galime paskaičiuoti, kiek gyventojų kartų pasikeitė... Laikas yra kulto sąjungininkas. Kuo paveikslas senesnis, tuo didesnė tikimybė, kad jis yra išskirtinis, kad jis atsparus laikui, kad jį kažkas saugo. Tą liudija ir stebuklingos istorijos apie paveikslus, išgelbėtus iš vandens ar ugnies. Tikima, kad paveikslą globojusios jėgos, visų pirma jame pavaizduoti dangiškieji ar šventieji asmenys, gelbės ir žmogų.

Procesijų altorėlio paveikslas. Vilnius, XVIII a. I p. Medis, aliejiniai dažai, raižymas, auksavimas. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka.

Paveikslas buvo siejamas ir su valstybės apsauga, tad jo kultas buvo svarbus ir valstybei?

Trakų Dievo Motina neatsitiktinai yra tapusi Lietuvos globėja. Iš esmės jos legenda ir kultas atitinka Čenstakavos Dievo Motinos garbinimą. Abiejų paveikslų kilmės legendose kalbama apie jų „keliones“, abu galiausiai randa savo namus. Po husitų antpuolio, Čenstakavos Dievo Motinos skruoste palikusio neužtapomą „randą“, šiuo atvaizdu rūpinasi Jogaila ir jo palikuonys. Trakų bažnyčios altoriuje Dievo Motinos atvaizdą įkurdina Vytautas. Po didžiojo kunigaikščio mirties jis saugo Lietuvos piliečius, o 1718 m. net pelno karūną. Beje, Čenstakavos paveikslas vainikuotas 1717 m.

Dabar dažnai akcentuojame, kad Čenstakavos ir Trakų Dievo Motinos paveikslai – tai pirmieji popiežiaus karūnomis vainikuoti atvaizdai už Italijos ribų. Kodėl taip įvyko?

Tradicija vainikuoti maloninguosius atvaizdus popiežiškaisiais vainikais randasi XVII a. Tai potridentinė tradicija. Kita vertus, Čenstakavos ir Trakų paveikslai tikriausiai buvo vainikuoti dėl aktyvios atskirų didikų ir vyskupų veiklos. Turbūt visais laikais iš toli atkeliaujantis pripažinimas kilsteli savivertę: buvo svarbu, kad imperatorius patvirtintų Vytauto didybę, kad popiežius pripažintų Trakuose patiriamas malones. Atvaizdą vainikavus vėl sustiprėja jo kultas.

Susidaro įspūdis, kad Trakų Dievo Motinos kultas buvo konstruojamas iš viršaus, kad pasakojimas apie paveikslo kilmę ir jo malones buvo sąmoningai formuojamas vyskupų, didikų, jėzuitų… Ar ši aplinkybė nelėmė kulto sumenkimo XIX a., kai Lietuva tapo carinės Rusijos imperijos pakraščiu? Dabar tikinčiųjų pagarba Trakų Dievo Motinai vėl tarsi atgimsta. Tad kas lėmė buvusią užmarštį?

Manau, kad konstravimas iš viršaus padeda, kur medija ir dėmesys – ten energija... Priminsiu, kad iki pat Abiejų Tautų Respublikos padalinimo Trakai buvo prepozitūra. Tai reiškia, kad Trakų klebonas buvo ir Vilniaus kapitulos narys. Turbūt nuo Alberto Taboro laikų (XV a. pab.) įsitvirtino tradicija, kad beveik kiekvienas Vilniaus vyskupas prieš tai pabuvo Trakų klebonu, nors porą metų. Taigi, Trakai buvo svarbi vieta dvasininkų karjerai. XIX a. nutrūko vieningos Bažnyčios ir valstybės politikos tradicija. Tačiau Trakų Dievo Motinos, kaip svarbiausio Marijos atvaizdo Lietuvoje, kultas sumenko tik XX a., kai popiežiaus karūnomis buvo vainikuotas Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslas.

Tarpukariu lenkiškasis Vilnius ieškojo savasties. Aušros Vartų paveikslo vainikavimo aktas vėl susiejo katalikybę su valstybe, bet pirmiausia – su Lenkija. O Trakų Dievo Motina šio valstybinio statuso pamažu neteko, tapo lokalesniu reiškiniu. Tai lėmė ir geopolitinė situacija. XX a. kultas atgyja tuometinėje Lietuvos valstybės teritorijoje – Vilniaus ir Trakų netekusi Lietuva uoliau gręžėsi į Šiluvą. Tikėtina, kad tarpukariu Lenkijai Vytauto sąsaja su Dievo Motinos kultu nebuvo patraukli, puoselėti vytautinį Trakų atvaizdą buvo politiškai neparanku, juolab kad Vytautas buvo labai populiarus už demarkacinės linijos. Čia ir įžvelgčiau užmaršties pradžią. Kita vertus, tuometinio Lenkijos prezidento Ignacijaus Mostickio vizitai į Trakus 1927 ir 1930 m., jo apsilankymai Trakų bažnyčioje liudija, kad atvaizdas nebuvo ignoruojamas. Rugsėjo mėnesio Trakinių atlaidai ir piligriminės kelionės į Trakus išliko įprastu reiškiniu.

Užsiminėte apie Trakų reikšmę. Šis miestas yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atminties vieta. Pilis XVII a. virto griuvėsiais, kurie kėlė nostalgiją, o įkvepiančius Vytauto laikus priminė bažnyčia. Būtent stebuklingasis atvaizdas susiejo tų laikų dabartį su didinga Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės praeitimi. Tačiau XX a. Trakų įvaizdis vėl siejamas visų pirma su atstatytąja pilimi. Ar galėtumėte tai pakomentuoti?

Pati bažnyčia yra tarsi atminties institucija. Maldos už mirusiuosius – tai atminties palaikymo ritualai. Bažnyčia savo narius įrašo į metrikas. Veikia ištisa atminties industrija… Bažnyčios dokumentai mums labai aiškiai parodo, kaip sovietiniais laikais atminties centras perkeliamas nuo bažnyčios prie pilies. Bažnyčia visuomet būdavo užrakinta, atidaroma tik per Mišias, būta ir kitokių apsunkinimų. Atmintis nesunaikinama, bet performuojama. Muziejus – tai pasaulietinės kultūros židinys, jį sukūrus, daugelis keliavo į Trakus aplankyti pilies, nebe bažnyčios. Taip veikė atminties ir istorijos politika.

Trakų Dievo Motinos paveikslo aptaisas. Vilnius, 1677 m. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka.

Norėčiau pabrėžti, kad Trakų Dievo Motinos paveikslo atgaivinimo iniciatyvos ėmėsi ne Bažnyčia, o profesionalai. Atspirties tašku galėtume laikyti 2008 m. Nacionaliniame muziejuje pristatytą parodą „Neišeikvojamiems dangaus turtams pašvęsta… Trakų parapinei bažnyčiai – 600“. Joje visuomenė galėjo susipažinti su Trakų bažnyčios sakraliuoju paveldu. Paskelbta nemažai mokslinių tyrimų, straipsnių, kurių išvados bažnyčiai padėjo gaivinti primirštą Trakų Dievo Motinos kultą. Bet ar kai kurie moksliniai faktai nediskredituoja tikėjimo? Kad ir tas drastiškas paveikslo keitimas.

Dažnai tikėjimo kalba yra gana naivi. Sovietinis atotrūkis neleido tai kalbai vystytis. Mano manymu, menotyrininkai suteikė bažnyčiai šiuolaikinį žodyną, parodė, kaip XXI a. galima kalbėti apie kultą.

Menotyriniai, fiziniai, cheminiai tyrimai leido padaryti išvadas apie paveikslo gruntą, dažus, sluoksnius, pertapymus, išsiaiškinti kitus faktus, įrašyti paveikslą į dailės istoriją. Vertinant vien sekuliariai, gali atrodyti, kad taip sumenkinamas tikėjimas atvaizdo išskirtinumu. Tačiau jei visus tuos sluoksnius interpretuosime pagal to laiko, kai jie atsirado, sampratą, matysime, kad šie duomenys kaip tik liudija tikėjimą. Reikia, kad branginamas daiktas būtų atnaujinamas. Šis veiksmas liudija jo svarbos suvokimą, nors žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, pasirinktos priemonės gali atrodyti nepriimtinos. Paveikslas buvo gražinamas pagal to meto supratimą, bet pati lenta išsaugota. Nedažnai vienas daiktas gali liudyti daugelio kartų pastangas palaikyti ryšį su šventybe.

Galime tik spėlioti, koks paveikslas buvo iki didžiojo pertapymo XVII a. pradžioje. Tačiau akivaizdu, kad po jo atvaizdas pasklido plačiau – suteikta ikonine išvaizda jis prilygo kitiems gerbiamiems Dievo Motinos atvaizdams, visų pirma, senosioms Romos ikonoms.

Modernistinei sąmonei tokia logika nesuprantama: kam išskirtinį daiktą paversti tokiu, kaip visi. Tačiau tikėjimas ir yra visuotinis. Juk niekas nesitiki originalių stebuklų. Jų repertuaras toks, kaip evangelijose aprašyti Jėzaus darbai. Jei vyksta evangeliniai stebuklai, vadinasi, atvaizdas veikia.

Mes manome, kad negalima kalti vinies į paveldą, kad negalima liesti eksponato. Tačiau šventu laikomas paveikslas nėra eksponatas. Tai tikėjimo objektas, per kurį vyksta mainai. Dar tarpukario nuotraukoje matyti, kad paveikslas buvo dengiamas užuolaidomis (https://polona.pl/item/kosciol-nawiedzenia-nmp-w-trokach,NTg1NzMw/#info:metadata), jis buvo atveriamas tik Mišių metu. Liturgijoje numatyta atitinkama ceremonija, kada paveikslas parodomas, kada jam aukojama, kada gaunamas atsakas. Žmogaus dovana keičiama į dangišką malonę.

2009 m., kai dar nebuvo atidarytas Bažnytinio paveldo muziejus ir buvo rengiama minėtoji paroda Nacionaliniame muziejuje, mums su Sigita Maslauskaite-Mažylienė buvo visiškai akivaizdu, kad paveikslo originalo parodoje neeksponuosime. Jis negali būti ekspozicijos dalimi, nes tai tikėjimo objektas. Parodos erdvėje paveikslas prarastų savo kontekstą.

Ar Trakų Dievo Motinos paveikslas dabarties žmogui gali tapti raktu į XVII–XVIII a. Lietuvos kultūrą?

Žinoma. Nes jo kultas yra tikras, gyvas, vis atsinaujinantis. Turime fizinių įrodymų, kad paveikslui 500 metų. Jei turėsime omenyje jo legendinį ryšį su Vytautu – bus jau 600 metų. Tai kas aš esu prieš tą pusės tūkstantmečio istoriją?.. Turime nepamiršti, kad tai vienintelis stebuklingas atvaizdas Lietuvoje, nepakeitęs savo buvimo vietos. Jo kultas niekada nebuvo sunykęs, nors kai kurie pamaldumo elementai buvo primiršti.

Man gaila, kad restauruojant bažnyčią, perklojant grindis buvo nušlifuotos senosios smiltainio plokštės. Juk eidamas į Trakų bažnyčią, mini takus, kuriuos mynė kartų kartos. Tarsi atkartoji tai, kas vyko XVII–XVIII a. Būtent šitoje erdvėje istorinis laikas tebesitęsia, nėra trūkio, nėra sumuziejinimo. Trakiškė – bene vienintelė senoji Lietuvos bažnyčia, kuri niekada nebuvo uždaryta, veikė visus 600 metų, niekada neperėjo kitai konfesijai. Kitos tokios Lietuvoje neturime. Tai Trakų unikalumas.

Kas Jums paliko didžiausią įspūdį iš Trakų bažnyčios lobyno. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė sakė, kad ją ypač stebina votų gausa. Jų suskaičiuojama apie tūkstantį, ir aukojami jie buvo nuo XVI a. Tai taip pat liudija žmonių ir atvaizdo ryšį...

Man labai svarbi bažnyčios sienų tapyba. Atvaizdas iš pradžių buvo „graikiška mįslė“. Norėta paaiškinti, kodėl jis buvo bizantizuotas. Atrasta sienų tapyba šią paslaptį atvėrė – graikiškąją tradiciją (nors ir fragmentiškai) išvydome ir ant sienų, ji atskleidė istorinį tęstinumą. Kas buvo tik žodis, staiga tapo vaizdu. Tokie dalykai perbraižo kultūros koordinates. O atvaizdas graikiškos tapybos tradiciją išsaugojo per savo kilmės legendas. Vis dėlto, nuostabiausia, kad keičiant paveikslą buvo išsaugotas Marijos veidas, jis nekito.

Paveikslo istorija padėjo apčiuopti ir Vytauto, istorinio ir legendinio valdovo, asmenį. Jis visais gyvenimo darbais siekė palikti pėdsaką mūsų atmintyje.

O taip, nė kiek neabejoju. Ir Trakų bažnyčia tai liudija.