Vincent Lambert

Liepos 11-osios rytą Vincentas Lambert'as mirė. Praėjus beveik 10 metų po lemtingos avarijos, kurios metu Vincentas patyrė sunkią galvos traumą ir tapo visiškai neįgalus, po daugybės laimėtų ir pralaimėtų mūšių už jo gyvenimo išsaugojimą, viskas baigėsi. Bent jau pačiam Vincentui Lambert'ui. O mes turime toliau gyventi su šiuo, deja, pralaimėjimu.

Istorija, apie kurią rašyta ir šiame straipsnyje, atskleidžia, kiek daug sudėtingų ir kartais neišsprendžiamų klausimų kelia eutanazijos tema. Ji taip pat iškalbingai parodo, kokia nusivylusi gyvenimu ir bejėgė, susidūrusi su mirtimi ar negalia, yra mūsų visuomenė. Kalbame apie vieną konkretų žmogų, vienos šeimos istoriją, konkrečius sprendimus priėmusius konkrečius teisėjus ir medikus. Tad pagrįstai galime sakyti, kad istorija yra ne apie mus, tai tik Prancūzijos reikalas. Ir vis dėlto kilę klausimai ir moralinės dilemos pranoksta vienos šeimos ar net vienos šalies tikrovę.

Įtraukta buvo ne tik Prancūzijos teisėsauga ir žiniasklaida. Situaciją analizavo ir savo sprendimus skelbė Europos Žmogaus Teisių Teismas, Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komitetas. Pastarasis prašė Prancūzijos atidėti sprendimo nebeduoti maitinimo ir skysčio, dėl ko neišvengiamai Vincentas mirs, vykdymą, kol komitetas išnagrinės šį atvejį. Deja, Prancūzijos teisėjai nusprendė nelaukti, o argumentavo tuo, kad komiteto sprendimas vis tiek bus neįpareigojantis, tik patariamasis. Tai pavojingas precedentas, kai šalys, įkūrusios organizaciją, nustačiusios jos taisykles, įsipareigojusios tų taisyklių laikytis, nekreipia pakankamo dėmesio į jos prašymus ir sprendimus.

Europos Žmogaus Teisių teismo sprendimas taip pat kelia nerimą. Europos teisės ir teisingumo centro (European Center for Law and Justice) teisininkai, atstovavę Vincento tėvams, analizavo dar 2017 metais priimtą sprendimą. Teismas, kuris turėtų užtikrinti kiekvieno Europos piliečio teises, o ypač tokias pamatines kaip teisę gyventi, teisę į tinkamą sveikatos priežiūrą, pasakė, kad šalies teisėjai ir medikai gali nuspręsti atimti gyvybę sunkiai sergantiems ar neįgaliems savo piliečiams.

Unsplash.com nuotrauka

Mes apie eutanaziją nediskutuojame labai dažnai, tačiau net neabejoju, anksčiau ar vėliau turėsime atsakyti į tuos klausimus, į kuriuos pastarąjį dešimtmetį, o ypač paskutinius kelis mėnesius atsakinėjo Prancūzija. Kas nusprendžia, kam mirti, o kam gyventi? Kokiais matais ir kas matuoja asmens gyvenimo kokybę? Kiek mes pasiryžę galvoti, dirbti, siekti pažangos medicinoje ar slaugoje, kad net silpniausi galėtų oriai gyventi ir sulaukti savo laiko iš čia išeiti? Tik iš pirmo žvilgsnio šie klausimai gali pasirodyti tolimi ir abstraktūs. Štai pateiks koks Seimo narys įstatymo projektą dėl eutanazijos legalizavimo Lietuvoje ir kiekvienas turėsime labai konkrečiai savęs paklausti: kokioje valstybėje norime gyventi? Valstybėje, kuri kovoja už kiekvieną savo pilietį, ištikus negandai padeda ir saugo? Ar valstybėje, kuri prisidengusi iškreiptu gailestingumu, sugeba pasiūlyti tik mirtį?

Paliatyvi slauga ir slauga nėra tas pat

Valstybinių ligonių kasų puslapyje galima rasti trumpų paaiškinimų, ką reiškia slauga ir paliatyvi slauga. Pastaroji apima įvairias paslaugos ir priemones, kurios taikomos mirštantiems žmonėms, tai yra sergantiems nepagydomomis, progresuojančiomis ir gyvenimą trumpinančiomis ligomis. Paliatyvos slaugos tikslas – ne numarinti pacientą, o užtikrinti ligoniui ar senoliui tinkamas, orias sąlygas, kol jis sulauks mirties. Diskutuojant apie Vincento Lambert'o atvejį buvo minima, kad Prancūzijoje paliatyvios slaugos skyriuose ar ligoninėse pacientai iki savo mirties vidutiniškai išbūna apie 16 dienų. Vincentas tokioje ligoninėje išbuvo beveik 10 metų. Akivaizdu, kad jis nebuvo mirštantis ligonis. Mirė jis dėl to, kad jam nebuvo suteikta minimali pagalba – atimtas maitinimas ir skysčiai.

Tuo tarpu slauga – tai įvairios gydymo ar minimalios sveikatos būklės palaikymo paslaugos ar priemonės, kurios taikomos lėtinėmis ligomis sergantiems ar neįgaliesiems. Šie žmonės, gydytojų ir slaugytojų pacientai, nėra mirštantys ligoniai. Tam, kad galėtų išgyventi, jiems tik reikia kitų pagalbos. Vincentas kaip tik ir buvo toks pacientas. Taip, jis tikrai turėjo didelę negalią, tačiau jam nereikėjo jokio gydymo ar gyvybę palaikančių prietaisų. Panašios būklės pacientų, slaugomų ligoninėse ar net namuose, yra kiekvienoje šalyje. Kaip ir ši istorija parodo, sulaukę tinkamos pagalbos, jie gali išgyventi ne vienus metus.

Suteikti tą pagalbą, kartais net labai minimalią, pavyzdžiui, padėti pavalgyti ar atsigerti, yra mūsų elementarų žmogiškumą parodantis veiksmas. Neperdėsime sakydami, kad taip padėti silpnesniam yra žmogiška pareiga. Tad visiškai nestebina Vatikano pareigūnų komentarai, sulaukus žinios apie Vincento mirtį. Popiežiškoji Gyvybės akademija Vincento mirtį pavadino „žmonijos pralaimėjimu“, o Dievo kulto ir sakramentų kongregacijos prefektas Robertas Sarah Vincentą – „kankiniu“. Mes gyvename neribotų ambicijų ir galimybių laikais, niekas neturėtų mirti iš bado ar troškulio.

Negalia nėra gyvenimo pabaiga

Negalia iš tiesų glumina. Visiškai suprantama, kai sveikiems, sėkmingiems, vis skubantiems ir kažką veikiantiems atrodo, kad gyvenimas nejudant, nekalbant, visavertiškai nebendraujant yra neįmanomas. Liga ir negalia žmogų ir jo gyvenimą subjauroja. Bet tai tik paviršius. Nei liga, nei negalia nėra visas žmogus ir nėra visas jo gyvenimas. Tad neteisinga matuoti žmogaus vertę, atsižvelgiant tik į tai. Tuo labiau negalios ar ligos sukelti apribojimai negali būti kriterijus sprendžiant, kas gali gyventi, o kam verčiau numirti. Tokią žinią po Vincento mirties savo tviterio paskyroje perdavė ir popiežius Pranciškus: „Visuomenė yra žmogiška, kai ji saugo gyvenimą, kiekvieno gyvenimą, nuo jo pradžios iki natūralios mirties, nesirinkdama, kas vertas, o kas nevertas gyventi.“

Igor Rodrigue. Unsplash.com

Vienu atveju nusprendę, kad sunkią negalią turinčiam asmeniui verčiau numirti, nei gyventi sėkmės standartų neatitinkantį gyvenimą, sunku bus sutarti, o kur yra riba. Paralyžius, komos būsena, Dauno sindromas, cerebralinis paralyžius, aklumas – kas dar yra priimtina, o kas jau ne? Galima sakyti, tegul pats žmogus sprendžia. Tik labai dažnai negalią turintis ar sergantis žmogus pats negali sąmoningai apsispręsti ar savo sprendimo kitiems perduoti. O kartais mirti norisi ne dėl pačios ištikusios negandos, o dėl to, kad nesulaukiama tinkamos pagalbos, palaikymo, paramos. 

Gyvenimas su liga ar negalia iš tiesų yra sunkus, iš paties žmogaus, taip pat jo artimųjų pareikalauja neįmanomų aukų ir pastangų. Ir mes, kaip visuomenė, renkamės – ar padėti gyventi, ar padėti numirti. Šį pasirinkimą įgyvendiname teisinėmis bei medicininėmis priemonėmis. Apmaudu, kad šiandien, kai tiek daug galimybių padėti oriai gyventi, civilizuotos šalys pasirenka mirtį. Ką tai reiškia? Galbūt tai, kad mes, sutelkę dėmesį į sėkmingo ir patogaus gyvenimo paieškas, bijome nesėkmės, siaubą kelia beviltiškumo jausmas, neišvengiamai aplankantis, susidūrus su kančia? Galbūt tai, kad jaučiamės atsidūrę aklavietėje – sunku rasti tinkamą pagalbą, dažnai net naujausių išradimų nepakanka palengvinti kančiai, pernelyg daug pastangų ir pasiaukojimo reikia, kad būtų sukurtos veiksmingos ir žmogiškos pagalbos sistemos? Ir tuomet imame tą nerimą ir neviltį slėpti kalbomis apie gailestingą mirtį ir teisiniais sprendimais, apibrėžiančiais, kas yra tinkamas ir naudingas gyvenimas.