pixabay.com nuotr.

 Anuo metu Jėzus ėjo šeštadienį per javų lauką. Jo mokiniai buvo išalkę, tad ėmė skintis varpų ir valgyti. 
    Tai pamatę, fariziejai jam sakė: „Žiūrėk, tavo mokiniai daro, kas šeštadienį draudžiama“. 
    Jis atsakė: „Ar neskaitėte, ką darė Dovydas ir jo palydovai, būdami alkani? Kaip jie nuėjo į Dievo namus ir valgė padėtinės duonos, nors nevalia buvo jos valgyti nei jam, nei jo palydovams, o vien tik kunigams. 
    Arba, ar neskaitėte Įstatyme, jog šeštadienį kunigai šventovėje pažeidžia šeštadienio poilsį ir nenusikalsta? Todėl sakau jums: čia daugiau negu šventykla! 
    Jeigu žinotumėte, ką reiškia 'aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos', nebūtumėte pasmerkę nekaltų. Žmogaus Sūnus yra šeštadienio Viešpats“. 

Skaitiniai E1 (217)

Iš 11, 10 – 12, 14: Pavakare avinėlius tepapjauna. Pamatęs kraują, pro jus aš praeisiu

Ps 116, 12–13. 15–16bc. 17–18. P.: Išganymo taurę pakelsiu, Viešpaties vardą kartosiu.


Komentaro autorius – kun. Ramūnas Mizgiris OFM

Įstatymas leido vargšams, kada jie būdavo alkani, valgyti vynuogių ar grūdų kaimyno lauke (Įst 23, 25–26), tačiau rabinai draudė tai daryti per šabą, šeštadienį, mat varpų skabymas – tolygus pjūčiai, o per šabą pjūtis buvo draudžiama (Mišna, Šabas 7, 2; „Mišna“ – rabinų rašytinis šaltinis, sudarytas maždaug II a. pr. Kr. ir aiškinantis Šventojo Rašto įsakymus).

Šabo įsakymo pagrindas – Dievo poilsis septintąją dieną (Pr 2, 2–3; Iš 20, 11). Žydų ir graikų filosofas Filonas Aleksandrietis († apie 49 po Kr.) ir kai kurie rabinai įrodinėjo, kad Dievas veikia ir šabo dieną, visa palaikydamas buvimu, duodamas gyvybę gimimu ir atimdamas ją mirtimi. Kiti rabinai mokė, kad Dievas ilsėjosi nuo kūrimo, bet ne nuo teismo – viešpatavimo, valdymo.

Jėzus gina savo mokinių elgesį, remdamasis Šventojo Rašto tekstu iš 1 Sam 21, 2–7, tai yra cituodamas aukščiausią autoritetą – Dievo žodį: iš didelio alkio Dovydas ir jo vyrai valgė pridėtinės – Artumo – duonos, nors jie nebuvo kunigai. Niekas – nei Šventasis Raštas, nei Įstatymo aiškintojai – dėl to nesmerkia Dovydo, nes gyvybiškai svarbus poreikis pateisina Įstatymo (Kun 24, 9) laužymą. Tad ir tikroji šabo vertė, kokią numatė Dievas, nėra neliečiama normų ir priesakų tvirtovė, o galimybė atskleisti savo tikėjimą ir sutvirtinti meilę artimui.

Bet pagrindinis mokinių elgesio – šabo poilsio laužymo – pateisinimas yra tai, kad Jėzus turi aukštesnę valdžią už Įstatymą: „Žmogaus Sūnus yra šabo Viešpats“ (Mt 12, 8). Jėzaus prigimtis ta pati, kaip Tėvo: „Mano Tėvas darbuojasi iki šiolei, todėl ir aš darbuojuosi“ (Jn 5, 17). Čia Jėzus prisiskiria tą pačią įsakmią galią, kurią turi Tėvas; kitoje kalboje prisiskiria išimtines teises – galią gyvybei ir mirčiai (Jn 5, 21. 24–26) bei galią teisti (Jn 5, 22. 27).

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai