Cathopic.com nuotrauka

Teksto autorius yra Vilniaus evangelinės bažnyčios pastorius.

Vieną saulėtą popietę vaikai įkalbėjo apsilankyti atrakcionų parke. „Šitas tikrai geras!“ – tryško nekantrumu sūnus, netvėrė džiaugsmu dukra – tėtis ir mama išbandys pačias „kiečiausias“ sūpynes. Nesame aštrių pojūčių mėgėjai, tačiau ko nepadarysi dėl vaikų? Nusipirkome bilietus, sulaukėme eilės ir prisisegėme diržus. „Pragaro ratas“ pajudėjo, sūpynės kilo aukštyn, inercijos jėga prispaudė prie atlošo... Blaškėmės aukštyn ir žemyn stipriai gniauždami ranktūrius. Jautėmės bejėgiai, gyvenimo vairą pametę, stichijos įveikti silpnuoliai. Ir štai, pagaliau „tai“ baigėsi – ratas sustojo, mes vėl tvirtai stovėjome ant žemės. Kaip gera vėl pasijausti padėties šeimininku! Pratęs laikyti gyvenimo vadžias savo rankose,  bandau įminti evangelinio katekizmo atsakymą-mįslę apie vienintelę mūsų viltį gyvenant ir mirštant. Kokia ji? Atsakymas į Naujojo miesto katekizmo 1 klausimą yra toks: Ne kad mes patys esame sau šeimininkai, bet kūnu ir siela, gyvendami ir mirdami, priklausome Dievui ir mūsų Gelbėtojui Jėzui Kristui.Ar Jėzus geresnis mano gyvenimo šeimininkas nei aš pats?

Neasmeninis reikalas

Kartais pasakoju vaikams jų gimimo istorijas ir jaučiu tėvišką pasididžiavimą, tapęs jų atėjimo į šį pasaulį liudytoju. Niekada nesigailėjau, kad palaikiau žmoną gimdymo metu –naujos gyvybės atėjimas į šį pasaulį man paliko neišdildomų įspūdžių. Deja, patys vaikai visiškai nieko neprisimena. Net keista – toks svarbus, kasmet švenčiamas įvykis jų gyvenime, o jų prisiminimuose – rūkas. Suprantama, aš ir pats neprisimenu savo gimimo. Niekas neprisimena! Mat niekas negimsta savo pastangomis ir savo paties valios sprendimu.

Kaip atėjimas į šį pasaulį, taip ir išėjimas iš jo nėra grynai asmeninis ar individualus reikalas. Paskutinėmis gyvenimo dienomis žmogumi tenka rūpintis ir jį slaugyti, o šiam mirus, užsakyti laidojimo paslaugas ir palydėti į paskutinę kelionę. Velionis nedaro nieko, nors tai jo laidotuvės. Prisimenu savo senelius – kol buvo sveiki, dirbo, rūpinosi, kentėjo ir dalino, tačiau gyvenimo pabaigoje šie brangūs žmonės tapo visiškai priklausomi nuo kitų meilės. Ne tik gimdami ar mirdami esame priklausome nuo kitų, bet ir gyvendami. Visas mūsų gyvenimas taip pat priklauso nuo tėvų meilės, draugų ištikimybės, giminių tradicijų, politikų kvailumo, netikėtos pažinties ir net nuo laiko ir atsitiktinumo (žr. Ekl 9, 11b). Mes esame priklausomi nuo kitų, kad ir priešintumės tai minčiai, – šis gyvenimas nėra mūsų nuosavybė.     

Žmogiškos autonomijos idėja yra pasmerkta žlugti. Vieną dieną kiekvienas supras, jog gimė, nes pirmiau nei tėvai, to norėjo Dievas, mirė – Jo nustatytu metu, ką turėjo, gavo iš dosnios Kūrėjo rankos. Iš Jo, per Jį ir Jam yra visa...(žr. Rom 11, 36). Jis yra tikrasis Šeimininkas. Nereikia laukti tos dienos, kad suvoktum žmogiškos autonomijos iliuziją. Individualizmas yra šio laikmečio narkotikas, tačiau šios „priklausomybės“ galima atsisakyti jau šiandien. Gerai būtųŠis gyvenimas nėra vien tavo ir mano asmeninis reikalas.

Juliane Liebermann/Unsplash nuotrauka

Krikščioniškas gyvenimas

Krikščioniškas tikėjimas kategoriškai atmeta žmogiškos autonomijos idėją. Nė vienas iš mūsų negyvena sau ir nė vienas sau nemiršta. Jei mes gyvename, gyvename Viešpačiui, ir jei mirštame, Viešpačiui mirštame. Todėl, ar mes gyvename, ar mirštame,  esame Viešpaties (Rom 14, 7–8). Savo teisių į gyvenimą perleidimas Dievui krikščionių neglumina, priešingai, priklausomybė Viešpačiui teikia džiaugsmingą viltį. To nesuprasime be svarbiausios Biblijos žinios – Dievas siuntė savo Sūnų, kad išgelbėtų mus nuo artėjančio teismo, maloningai atpirktų mūsų nuodėmes ir priimtų į savo dangišką šeimą. Taigi esame patys laimingiausi keistuoliai šiame pasaulyje: įkvėpti Dvasios mylime Tėvą ir Sūnų, kurių net nesame matę! Įtikėję meilę, mes trokštame priklausyti šiai meilei, todėl nebesame patys sau, bet Viešpaties.

Reformatorius Jonas Kalvinas taikliai įžvelgė krikščioniško gyvenimo esmę. Užuot pateikęs įsakymų katalogą ar krikščioniui derančių būdo savybių sąrašą, jis mokė, jog krikščioniško  gyvenimo šerdis glūdi troškime atspindėti Tėvą, panašėti į Jėzų ir patikti Dievui. Tai reiškia, jog toliau nebegyvename vien tam, kad tenkintume savo įgeidžius – nebelaikome savęs gyvenimo šeimininkais. Mano gyvenimo akcijos perėjo kitam savininkui – Jėzui Kristui! Jėzus sumokėjo didelę kainą savo gyvybe – tiek reikėjo, kad kaltė būtų panaikinta pagal aukščiausio teisingumo standartą. Todėl dabar ne aš pats nusprendžiu, kas yra gerai, o kas blogai, bet klausau Dievo žodžio (Biblijos). Kaip Jėzus siekia patikti Tėvui, taip ir krikščionis mokosi ne save kelti į pirmą vietą, bet ieškoti, kas patinka Viešpačiui ir tarnauja artimui.

Štai įsimylėjęs jaunuolis, jo mylimoji – nuostabi mergina, jie abu ketina susituokti... Bet kam laukti vestuvių, jei galima pradėti lytinį gyvenimą anksčiau? O gal susilaikyti iki įžadų, kaip dera krikščioniui? Jei „šeimininkas“ jūs pats, seksas (tikėtina) bus iki vestuvių, nes jūs taip norite. Jei „šeimininkas“ Viešpats – susilaikysite iki santuokinių įžadų, nes klausote Jo valios ir žinote (iš Biblijos), kad intymaus gyvenimo dovana skirta tik šeimai. Štai kita situacija – sužinote, jog draugas grimzta į „buitinio“ alkoholizmo pelkę. Kiekiai didėja, žmona pyksta, o jis pats vis „nemato problemos“. Ką darysite? Paplekšnosite per petį, o vėliau apkalbėsite ar atvirkščiai – melsitės už jį ir, tinkamai progai pasitaikius, su meile kalbėsite tiesą? Vėl viskas priklauso nuo to, kas yra jūsų šeimininkas. Dar pasitaiko, jog kažkas įžeidžia. Skaudu, pikta, norisi „duoti atgal“. Jei šeimininkas jūs pats, tikrai duosite atkirtį – to mokyti mūsų nereikia, tačiau jei šeimininkas Viešpats, ieškosite ant kryžiaus kenčiančio Kristaus, Sutaikintojo.

Nuostabi malonė

Prieš pusšimtį metų vyrai diskutavo apie krikščionybės išskirtinumą, lyginant ją su kitomis religijomis. Vieni tvirtino, jog tai – Įsikūnijimas, kiti pabrėžė Prisikėlimą. Kažkas pastebėjo, jog nors tai ir svarbiausios krikščioniško tikėjimo tiesos, bet ir kitose religijose pasitaiko „panašių“ idėjų. Prie pokalbio prisijungė C.S. Lewis’as, vienas žymiausių XX a. krikščionybės mąstytojų. Išgirdęs klausimą, jis tarė: „O, tai paprasta. Tai – malonė“. Tik malone įmanoma paaiškinti, kodėl krikščionis patiki savo gyvenimo vairą į Jėzaus rankas.           

Jaunai moteriai buvo atlikta inksto persodinimo operacija. Vienoje televizijos laidoje ji su ašaromis dėkojo savo donoro, mirusio jaunuolio, motinai. Tai ji darė tikėdama, jog ši ją girdi, nes dėl galiojančių įstatymų negali jos matyti akis į akį. Dovanotas inkstas ne tik išgelbėjo jaunos moters gyvybę, bet ir leido jai susilaukti dvynukų. Kaip įmanoma nusipelnyti tokio dalyko? Dar labiau sukrečia tai, ką Dievas dėl mūsų padarė, paaukodamas savo Sūnų – ne dėl susiklosčiusių aplinkybių, bet iš maloningos meilės. Tai – nuostabi malonė 

Išėjimo knygos 21 skyriuje kalbama apie nemokių hebrajų problemą. Tiesiogiai ši įstatymo nuostata gynė hebrajųvergų teises bei skatino šeimininkus gerumu laimėti jų širdis. Septintaisiais metais kiekvienas hebrajas vergas galėjo atgauti savo laisvę, tačiau… jei vergas aiškiai pasakys: ‘Aš myliu savo šeimininką, žmoną bei vaikus ir atsisakau laisvės’, tai jo šeimininkas atves jį pas teisėjus, prives jį prie durų arba durų staktos ir perdurs yla jo ausį; ir jis liks jam tarnauti visą gyvenimą (Iš 21, 56). Ši Izraelio „civilinio kodekso“ nuostata apie vergus gali būti suprasta kaip atpirkimo Kristuje metafora. Kaip gali palikti Šeimininką, kuris paliko dangų ir mirė už nuodėmės vergą? Neatstumiu Dievo malonės, – rašo apaštalas Paulius (Gal 2, 21a). Jėzaus kryžius primena man tą medinę durų staktą. Ten Dievo meilė įveikė mano „autonomijos instinktą“, ten Jo žodis pervėrė mano ausį, ten gyvenimas buvo atiduotas į Kristaus rankas, ten aš tapau Jo nuosavybe.

Olmparish.org nuotrauka

Kristus išlaikys

Kartą aplankėme savo tikėjimo seserį slaugos ligoninėje. Tik įėjęs į palatą supratau, kad ant lovos krašto basomis kojomis sėdinti senutė yra ji. Išties – pasikeitusi, bet manieros tos pačios ir tokia pat kalbi. Dėl šio „kalbumo“ ne vienas išgirdo Gerąją naujieną, įtikėjo, buvo padrąsintas, tačiau dabar nebesupratau, ką ji sako. Dėl ištikusios protinės negalios jos sakiniai subyrėdavo į atskiras žodžių detales. Atrodė, kad ji nesuprato ir manęs, kartais atrodė, jog nebežino, kas aš ir ko man čia reikia... Po šio susitikimo klausiau savęs – kas yra viltis, kur  paguoda? Kai gyvenimo sūpynės įsibėgėja, stichija ima viršų, tampame pasaulio jėgų apgalėti silpnuoliai, kur tvirtas pagrindas, kur saugus saulėtas krantas?   

Tada prisiminiau katekizmo klausimą apie vienintelę krikščionio viltį gyvenant ir mirštant. Kokia ji? Tai ne tai, jog mes patys esame sau šeimininkai, bet kūnu ir siela, gyvendami ir mirdami, priklausome Dievui ir mūsų Gelbėtojui Jėzui Kristui. Taigi, ne aš pats sau priklausau, bet esu Gelbėtojo Jėzaus nuosavybė. Jis jau praėjo mano keliu – gyveno, kentėjo, mirė – prisikėlė, šiandien yra gyvas ir tvirtai laiko įgytą nuosavybę savo rankose. Viltis yra ne lemtingą valandą ištarti žodžiai ar geri darbai, ne išsilavinimas ir net ne mūsų tikėjimas, bet – Viešpats Jėzus Kristus. Paguoda yra ta, jog esame Dievo Sūnaus mirties kaina įgyta amžina Jo nuosavybė. Kristus myli taip stipriai, Jis ir išlaikys.  

Kai tikėjimas išblės, Kristus išlaikys.
Kai dvejonė nugalės, Jis tvirtai laikys.
Nors kelionėj neramu, ateitis baugi,
Silpnas kai esu, meldžiu, – dar tvirčiau laikyk.

Jis tvirtai laikys, Jis tvirtai laikys,
Kristus myli taip stipriai, Jis tvirtai laikys.

Ištrauka iš XIX a. evangelikų giesmės „Kristus išlaikys“