Užsienio literatūros dėstytojas, vertėjas, prancūzų kultūros žinovas prof. Vytautas Bikulčius. Edgaro Kurausko nuotrauka

Interviu originaliu pavadinimu „VU profesorius Vytautas Bikulčius: „Visas mano sąmoningas gyvenimas susijęs su Pasvaliu“ perpublikuojamas iš Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalo „Šiaurietiški atsivėrimai“ (2019 m. Nr. 1)

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Anglistikos, romanistikos ir klasikinių studijų instituto Prancūzų filologijos katedros vedėjas profesorius VYTAUTAS BIKULČIUS, gimęs Pašvitinyje, mokyklą baigė Pasvalyje. Ten prabėgo vaikystė. Pasvalyje tuo metu mokyta prancūzų kalbos, kitos užsienio kalbos pasirinkimo nebuvo. Profesorius džiaugiasi sėkmingai susiklosčiusiomis aplinkybėmis, kurios suteikė galimybę mokytis tuo metu nepopuliarios kalbos.

V. Bikulčius žinomas ne tik kaip užsienio literatūros dėstytojas, vertėjas iš prancūzų, italų, ispanų kalbų, bet ir kaip prancūzų kultūros žinovas. 65 metų sukaktį paminėjęs Vilniaus universiteto profesorius daug laiko skiria ir studentams: skaito prancūzų ir visuotinės literatūros kursus, taip pat šiuos kursus: „Marcelio Prousto pasaulis“, „XXI a. prancūzų romanas“, „XX a. Vakarų romano tendencijos“.

Kaip tapote dėstytoju?

Devintoje klasėje manęs paklausė, kur norėčiau stoti, kuo būti. Atsakiau, kad norėčiau studijuoti prancūzų kalbą ir literatūrą, nes turiu svajonę dėstyti visuotinę literatūrą ir versti knygas iš prancūzų kalbos. Matyt, tikrai norėjau dėstyti, nes jau tada maniau, kad, perskaitęs nemažai kūrinių, turėsiu kuo sudominti tiek moksleivius, tiek studentus. Dėstau jau 40 metų. Man šis darbas dar nenusibodo, noras dėstyti nedingo.

Kaip nutiko, kad atsidūrėte Šiaulių universitete, o paskui persikėlėte į Vilnių?

Besimokant penktame kurse tuometis Užsienio literatūros katedros vedėjas docentas Gvidonas Bartkus, kurį neseniai palydėjome į anapilį, pasikvietęs paklausė, gal norėčiau dirbti užsienio literatūros dėstytoju Vilniaus universitete. Vienus metus jau buvau dirbęs laborantu katedroje, todėl mielai sutikau.

Tada vedėjas parašė raštą rektoratui, kad katedra norėtų mane pasilikti. Po kiek laiko pasikvietė tuometis Vilniaus universiteto studijų prorektorius Bronius Sudavičius. Jis prasitarė, kad „bičiuliai iš KGB“ pasakė, jog manęs priimti į Vilniaus universitetą negalima, taigi ir jis negalintis niekuo padėti. Pagal paskyrimą atsidūriau Kretingos rajono Salantų vidurinėje mokykloje. Joje atidirbau dvejus metus, tada tas pats katedros vedėjas G. Bartkus kreipėsi į savo kurso draugą rusistą profesorių P. Gražį, dirbusį tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute. Profesoriaus katedroje dėstyta ir užsienio literatūra. Tuo metu katedrai kaip tik reikėjo užsienio literatūros dėstytojo. 1979 m., laimėjęs konkursą, pradėjau dirbti Šiaulių universitete. O 2014 m. atsidūriau Vilniaus universitete. Kaip tik baigėsi antroji Prancūzų filologijos katedros vedėjos kadencija. Tuometis dekanas doc. Antanas Smetona pasiūlė dalyvauti konkurse toms pareigoms užimti ir dėstyti prancūzų literatūrą.

Sugrįžkime į jūsų studijų metus. Kurie dėstytojai darė didžiausią įspūdį?

Tokių buvo du. Vienas jų – senąją literatūrą dėstęs jau minėtas G. Bartkus. Paprastai studentams šis kursas nelabai patinka, nes atitolęs nuo dabarties, o G. Bartkus mokėjo išaiškinti tų epochų mentalitetą, sudominti studentus kartais ir nelabai įdomiais autoriais. Pirmąjį kursinį darbą rašiau apie François Villoną. Su juo dalyvavau mokslinėje konferencijoje, kurioje net laimėjau prizinę vietą. Vėliau įspūdį darė Galina Baužytė-Čepinskienė, dėsčiusi XX amžiaus literatūrą. Ši dėstytoja vadovavo mano diplominiam darbui apie Marcelį Proustą. Kiek pamenu, patiko ir doc. Elenos Kuosaitės paskaitos (ji kažką pavadavo) dėl apgalvoto, logiško anglų literatūros dėstymo.

Ar mokykloje turėjote autoritetą?

Prancūzų kalbos mokytoja Janina Šutaitė, kuri dėstė nuo devintos klasės ir man skyrė daug dėmesio, duodavo literatūros prancūzų kalba, tikrindavo mano vertimus. Galima sakyti, ji daug padėjo ir tada, kai jau buvau pasirinkęs savo kelią. Mokiausi Pasvalyje, kur nuo penktos klasės galėjai rinktis tik prancūzų kalbą. Bet man tai tiko, nes jau buvau skaitęs Victoro Hugo „Vargdienius“. Šis romanas paliko didžiulį įspūdį. Nutariau, kad jei visa prancūzų literatūra panašaus pobūdžio, tai būsiu labai laimingas ją studijuodamas ir gal kada nors perskaitysiu „Vargdienius“ originalo kalba.

Trečias kūrinys, mano sena svajonė pateikti jo vertimą lietuvių kalba, buvo Oscaro Wilde‘o tragedija bibliniu siužetu „Salomė“. Ji yra šio anglų rašytojo vienintelė prancūziškai parašyta knyga. Lietuvių kalba tragedija išleista 2017 m. Tai puikus rašytojas, o ši tragedija – išskirtinė, pasižyminti savita žinomo siužeto interpretacija.

Iš prancūzų kalbos esate išvertęs beveik 20 knygų. Vertimas – tai menas ar amatas?

Iš dalies amatas, iš dalies menas. Yra tam tikrų pasikartojančių konstrukcijų, kurias patyręs vertėjas pastebi ir moka realizuoti. Vertimas yra menas dėl to, kad daug kas priklauso nuo verčiamo kūrinio. Jei jis labai sudėtingas, nusvers meninė pusė, bet jei tai meilės romanas, detektyvas, tada galima vertimą laikyti amatu. Nors gali būti išimčių. Jei detektyvinis romanas parašytas su didele išmone, tada verčiant reikia atkreipti dėmesį į meninę pusę.

Kuriuo savo vertimu labiausiai didžiuojatės? Kuris jums mieliausias?

Galbūt didžiausią vertę turi Marguerite Yourcenar „Adriano memuarai“. Tai viena garsiausių prancūzų rašytojų moterų. Filosofinis šios autorės romanų klodas labai gilus, savo romanais ji sugeba susieti atskiras Europos istorijos epochas ir verčia apmąstyti asmenybių likimus. Minėtas romanas – kietas riešutas vertėjui, nes jo mintys labai koncentruotos. Norėdamas išversti romaną, turi jį tiesiog perrašyti, nes jei versi griežtai laikydamasis teksto, vertimas bus tiesiog nesuprantamas.

Kitas vertimas, kuriuo didžiuojuosi, – Albert‘o Camus „Maištaujantis žmogus“. Tai filosofinis veikalas, parašytas 1951 metais. A. Camus buvo vienas pirmųjų Vakarų Europos intelektualų, teigęs, kad fašizmas ir stalinizmas yra to paties lizdo paukščiai. Kai knyga buvo išleista prancūzų kalba, kilo ginčas, išskyręs du draugus: Jeaną Paulį Sartre‘ą ir A. Camus. Istorija vis dėlto įrodė, kad teisus buvo A. Camus, o ne J. P. Sartre‘as, kuris 1953 metais, grįžęs iš Rusijos, teigė, kad SSRS egzistuoja žodžio laisvė ir kad visi ten gyvena laimingai. Tad nereikia stebėtis, kad SSRS minėto kūrinio vertimas galėjo pasirodyti tik 1990 metais.

Trečias kūrinys, mano sena svajonė pateikti jo vertimą lietuvių kalba, buvo Oscaro Wilde‘o tragedija bibliniu siužetu „Salomė“. Ji yra šio anglų rašytojo vienintelė prancūziškai parašyta knyga. Lietuvių kalba tragedija išleista 2017 m. Tai puikus rašytojas, o ši tragedija – išskirtinė, pasižyminti savita žinomo siužeto interpretacija.

Ką dar svajojate išversti?

Yra dar daug dėmesio vertų prancūzų autorių. Bet ne viskas priklauso nuo vertėjo norų, reikia rasti leidėją, kuris sutiktų rizikuoti. Nenorėčiau versti menkos meninės vertės romanų, noriu pateikti skaitytojams svarbius prancūzų literatūros kūrinius. Daug gerų romanų yra parašęs Nobelio premijos laureatas Patrickas Modiano, jau galime skaityti jo „Tamsių krautuvių gatvę“, „Iš užmaršties gelmių“, „Povestuvinę kelionę“, „Horizontą“, bet dar būtų galima išversti svarbų ne tik paties rašytojo kūrybai, bet ir visai prancūzų literatūrai romaną „Dora Bruder“. Arba XX a. literatūros klasiku jau vadinamą Michelio Tournier „Žilį ir Žaną“, o ypač „Penktadienį, arba Laukinio gyvenimą“, kuris įtrauktas į Prancūzijos mokyklų programas.

Ar prancūzų kultūra pakeitė jūsų įpročius? Ką iš jos, be meilės kalbai ir literatūrai, esate perėmęs?

Prancūzų civilizacija, kultūra visuomet daro įtaką. Ne tik literatūra. Keliaujant po Prancūziją sužavi ir šios šalies virtuvė. Juokaujama, kad pasaulyje yra dvi garsiausios virtuvės – prancūzų ir kinų: kinų – nes nežinai, ką valgai, o prancūzų – visada žinai. Norisi išbandyti įvairiausius patiekalus, nes Prancūzija didelė, skirtingų regionų patiekalai skirtingi. Yra daug skoniui malonių dalykų, savaip papildančių ir literatūros žinias.

Ko, jūsų manymu, galėtume pasimokyti iš prancūzų? Gal gyvenimo džiaugsmo?

Gal ir taip. Prancūzai visada labiau žiūri į ateitį, o ne į praeitį. Pateiksiu tokį pavyzdį: 1789 metais liepos 14 d. paryžiečiai užėmė Bastiliją, greit ją nugriovė, akmenis panaudojo Santarvės tiltui per Senos upę pastatyti, o toje vietoje, kur stovėjo kalėjimas, iš plytų išdėliojo užrašą „Čia šokama“. Tradicija pasiekė mūsų dienas: liepos 14 d. išvakarėse žmonės renkasi pašokti parkuose, kur groja muzika. Net jei praeitis buvo skurdi, skausminga, vis tiek reikia žvelgti į ateitį.

Kasdienybės džiaugsmą prancūzai sieja ir su virtuve. Iš jų taip pat galima pasimokyti meilės bendravimui. Prancūzai vertina pokalbį. Jei prancūzas pasikviečia vakarienės, ji gali tęstis ir keturias valandas. Jei nemokėsite palaikyti pokalbio, kitą kartą jūsų nebepakvies. O jei dar sugebate suregzti sąmojį, visuomet būsite laukiamas svečias.

Anuomet, kai mes mokėmės, visa Lietuva buvo suskirstyta į zonas. Prancūzų kalbos mokyta Pasvalyje, Kupiškyje, Kretingoje, Palangoje, Rietave, Plungėje, Zarasuose, Alytuje. O dabar užsienio kalbą turi rinktis patys mokiniai. Prancūzų kalba mokyklose pagal pasirinkimą – trečioje vietoje.

Anksčiau prancūzų kalba buvo dėstoma nemažai Lietuvos mokyklų. Kokia situacija dabar?

Situacija pasikeitė. Anuomet, kai mes mokėmės, visa Lietuva buvo suskirstyta į zonas. Prancūzų kalbos mokyta Pasvalyje, Kupiškyje, Kretingoje, Palangoje, Rietave, Plungėje, Zarasuose, Alytuje. O dabar užsienio kalbą turi rinktis patys mokiniai. Prancūzų kalba mokyklose pagal pasirinkimą – trečioje vietoje. Ji Pasvalyje jau nunyko, pirmauja anglų. Manyčiau, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerija neturi užsienio kalbų dėstymo mokyklose politikos. Jeigu pirmoji moksleivio pasirinkta yra germanų kalbų grupės kalba, tuomet antroji, kaip gyvenantiems Europos Sąjungos valstybėje, turėtų būti viena iš romanų kalbų – prancūzų, italų arba ispanų. Mokant dvi skirtingų kalbų grupių kalbas tampa atvira visa Europa.

Esate gimęs ne Pasvalyje, bet jame mokėtės?

Gimiau Pašvitinyje, bet mažai ką prisimenu, iš jo išvykau dvejų metų. Tėvai sakė, kad esu gimęs viename name su Kostu Korsaku. Matyt, tai buvo stebuklingas namas, kuriame gimsta vien literatūros tyrėjai. Jau augesnis kartą buvau nuvykęs į miestelį, mačiau tą namą, miestelio bažnyčią. Bet visas mano sąmoningas gyvenimas susijęs su Pasvaliu. Nuo šešerių gyvenau Pasvalyje, jame pradėjau lankyti mokyklą. Visi vaikystės, paauglystės metai praleisti Pasvalyje. Aplink jį gyveno daug pusbrolių, tetų, kitų giminaičių. Tekdavo lankytis ir aplinkiniuose miesteliuose. Tada neįsivaizdavau, kad gali būti kitoks gyvenimas negu Pasvalyje.

Ar dažnai aplankote Pasvalį? Ar miestas labai pasikeitė?

Labai retai. Pastarąjį sykį viešėjau 2012 metais, praėjus 40 metų po mokyklos baigimo. Ta proga susirinko klasės draugai. Tetos ir dėdės jau mirę, tad nebėra ko aplankyti. Kartais atvykstu į kokius nors netikėtus susitikimus su, tarkim, Lietuvos ir Prancūzijos asociacijos nariais.

Miestas dabar labai pasikeitė, palyginti su tais laikais, kaip atrodė, pavyzdžiui, 1961 metais, pradėjus lankyti pirmą mokyklos klasę. Bet Pasvalys ir turi keistis. Būdamas mažas prisimeni vienus dalykus, dabar atkreipi dėmesį visai į kitus. Vaikystėje viskas atrodo didingiau. Gal todėl, kad pats esi mažas.

logo