Cathopic.com nuotrauka

Jūsų dėmesiui dar vienas įdomus pokalbis su dr. Ingrida Gudauskiene apie Bibliją. Tai – kartu ir pakvietimas į jos vedamą seminarą „Įvadas į Senąjį ir Naująjį Testamentą“ Guronyse.

Anksčiau publikuotą interviu Biblistė I. Gudauskienė: pirmoji krikščionių knyga – Senasis Testamentasskaitykite čia

Kaip Šventąjį Raštą, jo įžvalgas žmogus gali panaudoti savo kasdieniame gyvenime?

Klausimas, kurį keliate, iškart išduoda jūsų požiūrį į Šventąjį Raštą. Labai gerą požiūrį. Taip, svarbiausia yra tai, kad Dievo žodis yra žodis gyvenimui. Kai Dievo žodis įsiveržia į žmogaus tikrovę, ko gero, neretai taip nutinka, kad jis ištraukia žmogų iš vienokios būklės, nebūtinai kažkokios perdėm negatyvios, o tiesiog kaip kažkokio nepakankamumo ar kažko stygiaus būklės, ir perkelia į kitą, į naują būklę. Suteikia žmogaus gyvenimui jei ne naują kryptį, tai naują kokybę jo gyvenimo krypčiai. Dievo žodis yra kelias, kuriuo einama. Judesys čia yra vidinis principas. Įsikūnijęs Dievo Žodis sako: „Aš esu Kelias“. Akistata su Dievo žodžiu pačia giliausia prasme yra akistata su asmeniu iš didžiosios „A“. Kiekvienas santykis kaip toks veikia mūsų gyvenimą – mūsų pasirinkimus, sprendimus, siekius, svajones, visa tai, kas yra žmogus, jo pasaulis. Taip ir santykis su Dievo žodžiu. Žydai turi stulbinamai gilią patarlę – „Žmogus yra stilius“. Visa Biblija, mano galva, tą ir daro – kalba apie žmogaus stilių. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad Biblija šaukte šaukia, kad žmogaus stilius – tai būti asmeniu. Būti, grumtis, tapti „daugiau“ santykyje su kitu ir Kitu.

Tačiau į klausimą, kaip Šventąjį Raštą panaudoti savo kasdieniame gyvenime, deja, aš atsakymo neturiu. Toks klausimas mane pakerta. Tai iškart reikalauja instrukcijų, modelių, metodų... Taip, tikėjimo kelionė gali būti perdėm instruktyvi ir metodiška, tai žinome iš dvasingumų įvairovės, kurie jau tiek šimtmečių skleidžiasi Bažnyčios istorijoje, tačiau tai kita tema. Biblinis žmogus iš esmės yra nuogas žmogus, egzistenciškai nuogas. Tai drąsus žmogus, atviras santykiui, nebijantis savęs, taigi nebijantis ir kito bei Kito. Jis tarsi stovi priešais veidrodį, iškilus labai žmogiškam ir kartu dieviškam klausimui – kaip pasimatuoti stilių? Tą buvimo asmeniu. Tai bene pats intymiausias žmogaus klausimas. Nebijančiam šio klausimo atsiveria ir įžvalgos, ir jis pats gyvenimui.  

Gal įžvelgiate, kuo Šventojo Rašto suvokimas bus naudingas žmonėms, kurie atvyks į jūsų seminarą – sielovadininkams, Bažnyčiose tarnaujantiems savanoriams?

Manyčiau, sielovados tarnystei angažavęsis žmogus jos deramai niekada neatliks vien „iš idėjos“. Reikalingos žinios. Juk sielovada reiškia ne tik paprasčiausiai išklausyti, palydėti, palaikyti, nukreipti ar panašiai. Čia daug kas atsiremia į kaip tai daryti. Akistata su žmogumi, juolab dažnai dėl vienokių ar kitokių priežasčių kenčiančiu žmogumi, sielovados tarnystėje, kiek suprantu, reikalauja ne tik išankstinio pozityvaus, tam tikromis vertybėmis grįsto nusiteikimo kito žmogaus kaip asmens atžvilgiu. Tokiai akistatai reikia žinių – kaip būti su kitu? Be abejo, šį kaip nulemia ir sielovadininko prigimtinės savybės, jo bendražmogiška patirtis, intelektinis ir kultūrinis lygis. Vis dėlto, kaip ir kiekvienoje kitoje profesinėje srityje, sielovadoje labai svarbu žinios. Netgi sakyčiau, kad tai šiuo požiūriu itin įpareigojanti sritis, nes žmogaus pažinimas yra labai įvairiapusis ir perdėm dinamiškas. Su tuo žinių srautu, kad ir iš kurios pusės pažvelgtume – medicininės, psichologinės, antropologinės, biblinės ar dar kurios nors, ko gero, niekaip neįmanoma suspėti „koja kojon“, bet nieko nedaryti, reiškia kirsti šaką, ant kurios sėdi. Tam ir reikalingi tokie seminarai – kad nekirstume tos šakos.

Biblijos suvokimas, kaip jūs sakote, tai viso gyvenimo darbas. Kas šią Knygą atsiverčia bent kiek rimčiau nusiteikęs, iškart tai supranta. Kodėl? Todėl, kad atsiduria daugiau klausimų nei atsakymų žemėje. Biblijos pažinimas bent jau šiais laikais nėra ir negali būti vien pamaldi tikėjimo kelionė, tai ir nuolatinės intelekto pastangos. Tikėjimo ir proto pastangos čia ypač dera. Esmiškai Biblija yra Dievo kalbėjimas žmogui apie save, Dievo kalbėjimasis su žmogumi istorijoje, Dievo nueitas kelias, bandant žmogų prakalbinti – ką tu manai ne tik apie mane, bet ir apie save? Ką manai apie tave supantį pasaulį? Tai klausimų žemė ne tik apie Dievą, bet ir apie žmogų. Maža to, tikėjimu mes priimame, kad tai Dievo Dvasios paliesta žemė. Eiti ja – tai taip pat reiškia pažinti žmogų.         

Cathopic.com nuotrauka

Kokie turėtų būti žmogaus, kuris jau pajuto poreikį atsiversti Bibliją, pirmieji žingsniai? Gal turite patarimą ar instrukcijas, kaip skaityti Šventraštį pradedančiajam?

Apie instrukcijas jau sakiau. Instrukcijų ir patarimų nedalinu, ne toks mano darbas. Šiuo atžvilgiu esu atsargi pirmiausia dėl to, kad suvokiu, koks slėpinys yra kiekvienas žmogus, koks nepakartojamas yra kiekvieno žmogaus kelias, kokia trapi kartais gali būti toji virvė, kuria sunkiai sliuogiame aukštyn ar pėdiname horizontaliai, kad susitiktume su Dievu, galiausiai su pačiu savimi... Taip, žinoma, galėtume kalbėti apie Biblijos skaitymo ir interpretavimo principus, kas išties yra egzegezės pradžiamokslis, tačiau tam čia turbūt ne vieta. Vis dėlto vieną taisyklių taisyklę pasakysiu – Bibliją reikia skaityti. Čia tiktų didelis šauktukas. Nebijau sakyti – mes išties neskaitome Biblijos arba neretai skaitome iki pirmųjų mus palaužiančių puslapių apie neva Dievo ar žmogaus žiaurumą. Arba, dar blogiau, skaitome Naująjį Testamentą kaip „gražų“ Dievo žodį, o Senąjį atmetame kaip tai, kas „jau tikrai ne man“, arba selekcionuojame. Išsigąstame. Ko? To, ko nepažįstame. Jei neišsigąstame, klausimai mus atveda į bendruomenes, parapijas, galiausiai ir į įvairius kursus ar seminarus apie Bibliją.

Su kokiais iš esmės klaidingais įsitikinimais, supratimu apie Bibliją ar jos dalis esate susidūrusi? Kaip elgtis, kai žmogus neišmano, bet vis tiek kalba ir klaidina kitus?

Visiškas nesusipratimas – tai vis dar klaidingai daroma skirtis tarp Senojo Testamento ir Naujojo Testamento. Apie tai jau kalbėjome per mūsų pirmą pokalbį, tad nesikartosiu. Tai tas pat, kas atskirti Jėzų nuo judaizmo, vadinasi, krikščioniui prarasti savo šaknis ir teisingus savivokos atskaitos taškus. Todėl savo kursuose, nekalbant apie įprastą sisteminių studijų procesą, dažniausiai siūlau Senojo Testamento studijas. Per penkiolika tokios veiklos metų turiu nemažą liudijimų kolekciją, kad žmonės su džiaugsmu pradeda skaityti pirmąją mūsų Biblijos dalį, kad pamažu atsisveria nuostabūs jos klodai, klaidingi įsitikinimai pamažu įveikiami... Lieka tekstas, neįprastas, kartu ir žmogiškas, ir dieviškas jo skonis. Tuomet jau jis tikrai „išmuša iš vėžių“ ir ramybės nesitikėk. Bet pačia teigiamiausia prasme. O jei jus domina detalės, tai prašom. Pavyzdžiui, vis dar kyla daug klausimų apie Pradžios knygos 1–11 skyrių istoriškumą. Pamenu, prieš kokį dešimtmetį vienoje auditorijoje aiškinau apie mitinį čia sutelktų pasakojimų pobūdį, jiems apibūdinti vartojau literatūrinės fikcijos sąvoką ir t. t. Ir man buvo rėžta, kad tai erezijos. Nuo to laiko apie šiuos ypatingus Biblijos pasakojimus vedžiau nemažai kursų ir seminarų. Tai čia ir atsakymas, kaip elgtis, kai žmogus neišmano. O kaip gali išmanyti, jei niekas nepaaiškina? Toks krikščionybės aušroje buvo ir vieno svetimtaučio klausimas, nukreiptas į Evangeliją skelbiantį Pilypą, kai šis paklausė, ar jis supranta, ką skaitąs. Anas keliavo ir skaitė Raštus. Apie tai pasakojama Apaštalų darbuose 8 sk. Labai iškalbingas epizodas. Po to etiopo klausimo Pilypas sėdasi į jo vežimą ir drauge jie jau keliauja atsakymo atkarpą. Reikia įsiklausyti į žmonių klausimus, pagauti tendencijas, su žmogumi reikia rimtai nueiti jo klausimo kelią, tada jis su tavimi nueis tavo atsakymo atkarpą. Žiūrėkite, kaip elgėsi apaštalas Pauliaus – jo Evangelijos skelbimo ir krikščionybės teologijos kūrimo taktikoje visuomet viskas atsiremia į žmogaus klausimą. Paulius niekuomet nepradeda „iš oro“. Jis sako: Evangelija yra Jėzus Kristus dėl ir tai reiškia, kad išsipildė Raštai. Kaip? Kodėl? Ką mums dabar daryti? Ar padėsi šią Evangeliją „ant stalo“? Ar galėsime ją pamatyti? Kodėl ne? Paulius pirmiausia įsiklauso, nebijo akistatos su skirtingomis kultūromis, tradicijomis, nebijo jokių klaidų apraiškų. Jis su žmogumi nueina jo klausimo kelią. Manau, misijinei Bažnyčios savimonei tai yra labai svarbu. Išbūti su žmogumi jo klausime, tam tikra prasme ir jo klaidoje, kad po to kartu keliautų atsakymo keliu.    

„Clear Creek“ Dievo Motinos vienuolyno nuotrauka

Ar galima teigti, kad Biblija nėra palikta individualiam aiškinimuisi? Kad siekiant suvokti jos mokymą, reikia išmanymo, kad supratimas turi derėti su Bažnyčios mokymu. Ar Lietuvoje žmonės turi sąlygas gilinti savo žinias, kad geriau suvoktų Dievo mokymą? Kaip jūs patartumėte tą daryti – skaityti knygas, kreiptis į kunigą ar bažnyčios savanorį, rinktis maldos grupelėse, gal studijuoti teologiją?

Žinoma, kad taip. Tai išplaukia, sakyčiau, iš pirminės taisyklės, kad apreiškimo lobis buvo patikėtas Bažnyčiai, ne kurio nors asmens individualioms kompetencijoms jį saugoti ir aiškinti. Jei vaizdžiai, tai galiu sakyti, kad biblistas paprastai visuomet gyvena su įjungta raudona šviesa – interpretacija iki Credo, riba yra Tikėjimo išpažinimas. Žinoma, moksliškai metodiškai egzegezė prasideda ne nuo to, o nuo objektyvių faktų pačiame tekste ar faktų apie tekstą – lingvistinių, literatūrinių, istorinių ir taip toliau. Be tokių faktų adekvati hermeneutika yra negalima. Kai nepaisoma faktų, nekeliami klausimai apie tekstą, nesiekiama sužinoti ir suprasti, tuomet yra visos sąlygos tam, ką vadinate individualiu aiškinimu. Prie Biblijos teksto intensyviai dirbu jau daugiau kaip du dešimtmečius, man kilo ir kyla daug klausimų, netgi abejonių, tačiau kuo labiau pažįsti šį tekstą, tuo gražiau skleidžiasi ir visas Bažnyčios mokymas, ir jo detalės. Aš be Biblijos studijų negalėčiau, turbūt to mokymo nesuprasčiau arba tai būtų man tik gražios, bet negyvos formulės.

Kad Bažnyčios mokymas tikrai kaip deguonis tekėtų mūsų gyslomis, reikia šiek tiek pažinti ir Bibliją. Bet čia, matote, tokie mainai – turi ją siekti pažinti, kvėpuodamas kartu su Bažnyčia. Artimiausia to pažinimo vieta, suprantama, yra liturgija. Čia Dievo tauta maitinama ir Eucharistine Duona, ir Dievo žodžiu, kur jį girdime ir kur turėtume girdėti jo aiškinimą. Man tikrai skaudu dėl tų kunigų, kurie neatsakingai žiūri į homiliją, Dievo žodžio aiškinimo laiką paversdami neretai banalaus moralizavimo laiku ar dar nežinia kuo. Taip galimai blokuojamas Dievo dialogas su savo tauta. Įsivaizduojate, kokia atsakomybė? Galbūt kokiam žmogui kokiu momentu gyvybiškai kaip duona reikalingas Dievo žodis. O ką jis gauna? Apgailestauju, bet kartais plepalus. Manyčiau, pirmiau reikia paaiškinti žmogui Dievo žodį, padėti jam jį suprasti, nutiesti kelią Dievui  kalbėtis su žmogumi, o po to aiškinti, kaip jis turi gyventi. Antras išplaukia iš pirmo, bet ne atvirkščiai. Pirmiau yra tikėjimo turinys, o po to raginimas gyventi pagal šį turinį. Kita vertus, turime ir daug labai gražių pavyzdžių. Kai kurie kunigai tiesiog verčiasi per galvą, nenustoja studijuoti, domėtis, gilintis, kad šiandienos žmogui tinkamai paaiškintų Dievo žodį. Turime tai branginti.

Įdomu, koks jūsų asmeninis santykis su Biblija – ar vis dar atrandate joje kažką naujo? Ar ji netampa tik darbo įrankiu?

Pirmiausia man tai Dievo kalbėjimas žmogui apie save. Dievas eina kartu su žmogumi per jo istorijos vingius ir bando žmogų prakalbinti – nori to, kas yra dieviška tikrovė ar ne? Nori to, kas perdėm sava tavo prigimčiai, kuri yra atvira transcendencijai, ar ne? Galiausiai, nori Evangelijos ar ne? Taip Dievo kalbėjimas apie save yra kalbėjimasis su žmogumi apie jį patį, apie jo tikrovę, apie jo poreikius, svajones, apie jo gyvenimo prasmę. Jei pamesčiau šią dimensiją, Biblija, ko gero, greitai virstų tik darbo įrankiu. Ilgai ir tvarkingai pakuočiau žinias apie dar vieną įdomų senovinį tekstą. Ir kas iš to? Ar tokia Biblija domintų? 

Dr. I. Gudauskienės vedamas seminaras „Įvadas į Senąjį ir Naująjį Testamentą“ vyks liepos 28 – rugpjūčio 2 dienomis Guronyse. Registracija čia

Daugiau informacijos. Į seminarų kainą įtrauktas maitinimas bei nakvynė. Tad atvykus jums niekuo papildomai rūpintis nereikės.

Seminarai iš dalies finansuojami Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis, kurį administruoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija.