Siras Abdulrazzakas. Kosto Kajėno nuotrauka

Abdulrazzakas – vienas iš pabėgėlių, prieglobstį nuo karo suradusių Lietuvoje. Prieš trejus metus siras kartu su žmona ir dviem vaikais paliko karo niokojamą gimtąjį Damaską, o šiandien gyvena Jonavoje, dirba siuvėju ir už kiekvieną čia praleistą saugaus ir laimingo gyvenimo dieną yra labai dėkingas Lietuvai bei jos žmonėms. 

Geresnio gyvenimo viltis

„Sirijoje žmonės miršta be jokios priežasties, o išleidęs vaikus į mokyklą nežinai, ar jie sugrįš“, – taip savo pasakojimą pradeda Abdulrazzakas. Ne veltui pokalbio metu vyras ne kartą pabrėžia, kad galimybę be jokios baimės gyventi ir dirbti, o vaikams – mokytis jis vertina labiau už viską.

Klausiamas, kodėl pasirinko būtent Lietuvą, Abdulrazzakas mus pataiso – tai Lietuvos valstybė jį pasirinko, kai pabėgęs į Turkiją pateikė prašymą apsigyventi Europoje.

„Iš Sirijos, Damasko, prieš trejus metus autobusu iškeliavome į Libaną – kelias buvo nesaugus, labai bijojome, kad nepavyks kirsti sienos. Libane pasilikti taip pat buvo pavojinga, todėl pabuvę ten vieną dieną vykome toliau – į Turkiją, kur gyvena nemažai draugų ir giminaičių. Ten praleidome pusantrų metų, dirbau vertėju iš arabų į turkų kalbą, o paskui pateikiau prašymą migruoti į Europą“, – nežinomybės ir įtampos kupiną laiką prisimena vyras ir nusišypsojęs priduria, kad yra dėkingas Lietuvos vyriausybei ir žmonėms už šiltą priėmimą savo šalyje.

Teiraujamės, ar prieš atvykstant į Lietuvą siras ką nors žinojo apie šią šalį. „Iš tikrųjų nieko apie Lietuvą nežinojau, viso labo per žinias buvau girdėjęs, kad Lietuva turi labai gerą krepšinio komandą, todėl prieš atvykdamas susisiekiau su čia jau kurį laiką gyvenusiu bičiuliu ir detaliai išklausinėjau, kaip jam sekasi gyventi. Jis mane patikino, kad viskas gerai, ir tikrai neklydo – esu čia labai laimingas“, – pasakoja Abdulrazzakas.

Vyras neslepia, kad pasilikti gyventi Turkijoje, artimųjų apsuptyje, jis negalėjęs, nes gyvenimas ten buvęs pernelyg sunkus – vertėjo atlyginimo nepakakdavę išlaikyti šeimai. O Lietuvoje, pasak Abdulrazzako, sekasi kur kas geriau: „Čia turiu gerą darbą, uždarbio pakanka gyvenimui, vaikai eina į mokyklą – visa tai man teikia didelį džiaugsmą, o juk to ir ieškojau – geresnio gyvenimo sau ir savo vaikams.“

Kosto Kajėno nuotrauka

Damaske dažnai neveikia internetas, todėl nuolatos palaikyti ryšį su ten pasilikusiais artimaisiais nepavyksta, tačiau kartkartėmis susisiekiame, pasikalbame – jie pasakoja, kad padėtis ten labai sunki.

Karo Sirijoje tikrovė

Abdulrazzakas Jonavoje dirba ne pagal profesiją – vyras Sirijoje buvo odos apdirbėjas, o čia įsidarbino siuvėju. Gal būtų keista girdėti, kad toks visai naujas darbas vyrą taip džiugina, jeigu ne aplinkybės, kuriomis teko gyventi Sirijoje.

Pokalbio metu Abdulrazzakas dažnai mini ten vykusį karą, o mes savo ruožtu stengiamės susidaryti tikresnį jo vaizdą, tai yra pamatyti tikrąjį karo veidą, kuris geriausiai atsispindi kasdieniuose žmonių gyvenimuose.

Kai kalbinamas Abdulrazzakas dar sykį pakartoja, kad čia gyvena be problemų, klausiame – o kaip gyvenote Sirijoje? „Pasitaikydavo, kad eidami į mokyklą vaikai žūdavo, todėl visi nuolat jausdavome baimę. Čia gyvendamas aš tos baimės – grįš ar negrįš vaikai iš mokyklos – visai nejaučiu. Aš tikrai žinau, kad grįš, – kalba siras ir kiek patylėjęs dar priduria: – Kai vienas po kito žuvo artimieji, supratau, kad daugiau laukti nebegalime, turime bėgti.“

Ir nors sako labai pasiilgstantis Sirijos, tačiau grįžti bent kol kas tikrai nenorėtų, nepaisydamas per žinias girdimų pranešimų, kad Damaskas jau išlaisvintas, ir žmonės gali iš aplinkinių pabėgėlių stovyklų sugrįžti namo.

„Damaske dažnai neveikia internetas, todėl nuolatos palaikyti ryšį su ten pasilikusiais artimaisiais nepavyksta, tačiau kartkartėmis susisiekiame, pasikalbame – jie pasakoja, kad padėtis ten labai sunki, ir, nors per žinias rodoma, jog dabar karo nebėra, gyventi Damaske iki šiol nesaugu, žmonės labai įsibaiminę“, – artimųjų liudijimais dalijasi Abdulrazzakas.

Be to, karo metais iki pamatų buvo sugriautas ir gražusis Abdulrazzako šeimos namas, stovėjęs Damasko priemiestyje, tad sugrįžti nebūtų kur. „Dabar geriau gyvenu ir jaučiu, kad Lietuva yra mano antri namai. Tai – mano laimė. Ir tikrai norėčiau čia pasilikti visam laikui, bet nežinau, kas bus, pavyzdžiui, po 5 metų, gal mano vaikai norės grįžti į Siriją, o gal kaip tik nenorės. Dievas žino, kaip bus“, – svarsto pašnekovas.

Juo labiau kad tiek Sirijoje, Damaske, tiek Turkijoje pasilikę jo artimieji kalbina Abdulrazzaką sugrįžti: „Ten liko beveik visa šeima, kai kurie net ir vykstant karui, nors siūliau bėgti kartu, nė už ką nesutiko palikti Sirijos.“

Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka

Abu Abdulrazzako vaikai lanko mokyklą Jonavoje: dukra – trečioje klasėje, o sūnus – pirmoje. Vyras sako, kad sūnui kol kas sunkiau sekasi kalbėti lietuviškai, tačiau jis džiaugiasi dukters pasiekimais: „Mano dukra labai gerai kalba lietuviškai ir labai nori dar geriau išmokti, apskritai ji labai mėgsta mokyklą.“

Pabėgėlių kasdienybė Jonavoje 

Abdulrazzakas sako šiandien jau pripratęs prie gyvenimo Lietuvoje – visgi čia gyvena jau pusantrų metų. Vyras pasakoja, kad, vos atvykus į Lietuvą, penkis mėnesius gyveno pabėgėlių centre Rukloje. Gyvenimu ten vyras nesiskundžia, tačiau sako norėjęs kuo greičiau susirasti darbą ir verstis savarankiškai – tai kartu yra ir atsakymas, kodėl siras pasirinko būtent Jonavą: „Čia pirmiausia radau darbą dar gyvendamas pabėgėlių centre, dėl to čia ir apsigyvenau. Pabėgėlių centre yra vertėjas Hišamas, jis man ir surado siuvėjo sukirpėjo darbą. Mano užduotis yra sukirpti, pavyzdžiui, kepures, pagalves, rankšluosčius, chalatus.“

Daugiau nei metus siuvėju besidarbuojantis Abdulrazzakas negaili pagyrų savo bendradarbiams: „Visi man labai padeda. Bendradarbiai gelbsti ir su kalba, visuomet jų klausiu, jeigu ko nesuprantu, taip pat darbe labai geras direktorius – padėjo man susirasti būstą. Labai noriu jam už tai pasakyti „ačiū“.“

Siras tikina, kad jam labai pasisekė ne tik su darboviete, bet ir su miestu. Pasak vyro, Jonavoje žmonės tolerantiški, gerai nusiteikę jo šeimos atžvilgiu, ir, nors pirmais metais jonaviečiai dar atkreipdavo dėmesį į Abdulrazzako žmonos ir dukters galvos apdangalus, dabar tai visiems įprasta.

Abu Abdulrazzako vaikai lanko mokyklą Jonavoje: dukra – trečioje klasėje, o sūnus – pirmoje. Vyras sako, kad sūnui kol kas sunkiau sekasi kalbėti lietuviškai, tačiau jis džiaugiasi dukters pasiekimais: „Mano dukra labai gerai kalba lietuviškai ir labai nori dar geriau išmokti, apskritai ji labai mėgsta mokyklą.“

Ir patys turėjome progą tuo įsitikinti kalbindami Abdulrazzako dukrą Nebal. Mergaitei vienuolika metų, tačiau mums dar nespėjus užduoti klausimo, ji aiškia lietuvių kalba ir visai nesibaimindama kameros prisistato ir dėkoja savo mylimai mokytojai: „Noriu pasakyti labai ačiū savo mokytojai, kad man padėjo išmokti lietuvių kalbą. Aš ją labai myliu, ir labai myliu mokyklą, viskas man joje įdomu. Ir visiems draugams noriu pasakyti „ačiū“ už pagalbą, ypač dviem draugėms: Godai ir Liepai, su kuriomis daugiausia būname – aš einu pas jas, ir jos ateina pas mane arba kartu einame žaisti į stadioną.“

Paklausta, ar patinka gyventi Jonavoje, mergaitė nedvejodama atsako, kad čia jaučiasi labai laiminga, labiausiai dėl to, jog čia gyvena jos draugai ir kad visi kartu lanko puikią mokyklą, kurioje ir Nebal visus dalykus mokosi lietuvių kalba. Tiesa, Nebal prasitaria, kad kartais vis dar sunku suprasti greičiau kalbančius bendraklasius, bet kasdien daug laiko leisdama su draugėmis tikisi greitai prisivyti. Nieko keisto, kad mergaitė Sirijos sako nepasiilgstanti – jai patinka visur, ir Sirijoje, ir Turkijoje, ir lygiai taip Lietuvoje. Nebal su mumis pasidalijo savo pirmos lietuviškos žiemos prisiminimu – pirmąsyk ji matė tiek sniego, pirmą kartą leidosi nuo kalniuko rogėmis, ir, kaip pati sako, tiesiog buvo neapsakomai gražu.

„Sniego Sirijoje būna labai retai ir mažai, o vasaromis karštis didžiulis, pavyzdžiui, Jonavoje šiandien 27 laipsniai šilumos, o Sirijoje tikriausiai 45 laipsniai, – Nebal nusistebėjimą lietuviška žiema aiškina tėtis Abdulrazzakas ir darkart pasidžiaugia, kad jo dukrai Lietuvoje gyventi gera: grįžusi iš mokyklos dukra mėgsta žaisti lauke, eiti į stadioną, bendrauja su draugėmis. Ir pas mus į svečius dukros draugai dažnai užsuka.“

O ar patiria pabėgėliai Jonavoje kokių sunkumų? Abdulrazzakas akimirksniu atsako, kad sunku mokytis lietuvių kalbos: „Kalba tikrai labai sunki. Viskas sunku – ir skaityti, ir rašyti. Norint bent vieną sakinį pasakyti be klaidų, reikia labai daug dirbti. Kad geriau kalbėčiau, stengiuosi daug bendrauti su lietuviais, o ir namuose daug skaitau, mėginu rašyti. Taip pat pas mus į namus ateina labai gera mokytoja iš „Carito“. Juk nemokant kalbos sunku būtų ir pas gydytoją nueiti, ir darbą rasti, ką ir kalbėti apie būstą, todėl esu labai dėkingas „Caritui“ ir Pabėgėlių priėmimo centrui už pagalbą.“

Kosto Kajėno nuotrauka
Kosto Kajėno nuotrauka

Sunkiausia – susirasti būstą

Kai pasiteiravome Abdulrazzako, ar esama dalykų, kurie vis dar stebina kalbant apie lietuvius – jo atsakymas nustebino net ir mus pačius. Pasirodo, Lietuvoje vis dar labai sunku užsieniečiui išsinuomoti būstą.

„Gal jūs turite atsakymą, kodėl taip yra? – klausia Abdulrazzakas. – Ir ne tik Jonavoje, bet ir Kaune, ne tik man, bet ir draugams. Jau kokiam šimtui žmonių skambinau, siūliau sumokėti depozitą – vis tiek niekas nesutinka. Jeigu ne mano darbo vadovas, kuris labai padėjo, kažin ar šiandien turėčiau kur gyventi.“

Siras svarsto, kad galbūt taip yra todėl, kad daugelis lietuvių yra labai uždaro būdo: „Būna, kad pasisveikinu, bet atsakymo nesulaukiu. Kita vertus, nemažai ir tokių, kurie atviresni, su kai kuriais kaimynais sveikinamės, dažnai pasišnekame. Jonavoje tikrai daug gerų žmonių“, – apibendrina pašnekovas.

Abdulrazzakui taip pat nelengva priprasti prie lietuviškos virtuvės ir maisto, tačiau sako su šeima einantis į vietinius restoranus ir valgantis vištieną, salotas, picas. Be to, Lietuvoje taip mėgstami kebabai yra populiarūs ir Sirijoje, tad vyras sako su malonumu ir juos kartais išmėginantis, tačiau daugelio lietuviškų patiekalų visgi valgyti negalintis – tiesiog pernelyg didelis kultūrinis skirtumas.

Tačiau, apskritai kalbant, visa tai tikrai nėra kliūtys sirui gerai jaustis Lietuvoje, nes įgūdį prisitaikyti jam kaip tik suformavo gyvenimas gimtinėje: „Sirijoje esame pripratę gyventi su kitų tikėjimų, kitų kultūrų žmonėmis, ten, kaip ir čia, visi vertinami ir gerbiami.“

Na, o tuo tarpu gyvenimas tęsiasi Lietuvoje, kur, kaip pats Abdulrazzakas sako, visi šeimos nariai jaučiasi labai laimingi ir gyvena be jokių problemų: „Nes dirbu, nes mano vaikai eina į mokyklą, nes čia turiu gerų draugų iš Sirijos, iš Libano, iš Lietuvos. Ko dar norėti? Svarbiausia, kad išlikome gyvi.“

Partneris – Tautinių mažumų departamentas prie LR Vyriausybės.

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Kostas Kajėnas, Gediminas Šulcas, Vytautas Raškauskas.