Šv. Brigita Švedė. Medžio raižinys apie 1480 m. www.christianiconography.info 

Šv. Brigita Švedė (Birgitta Birgersdotter) gimė apie 1303 m. Roslagene. Jos tėvas Birgeris Petersonas ėjo svarbias lagmano (įstatymų skelbėjo) pareigas ir buvo vienas turtingiausių bei galingiausių Švedijos karalystės didikų. Iš įtakingos giminės buvo kilusi ir Brigitos motina – Ingeborga Bengtsdotter, artimais giminystės ryšiais susijusi su karališkąja šeima.

Tikėjimo dovaną Brigita neabejotinai perėmė iš tėvų, garsėjusių pamaldumu, piligriminėmis kelionėmis ir dosnia bažnyčių bei vienuolynų šalpa. Brigitai sulaukus vienuolikos, mirė motina, o tėvas išsiuntė ją gyventi į Esterjotlandą pas kilmingą tetą Karin, kuri mergaitę ne tik gan griežtai auklėjo, bet ir visapusiškai lavino – išmokė skaityti ir rašyti.

Būdama keturiolikos, Brigita ištekėjo už aštuoniolikmečio Ulvo Gudmarssono. Tvirto charakterio ir labiau išprususi Brigita ir savo vyrą įkvėpė lavintis bei tobulėti. Lemiamą vaidmenį Brigita atliko ir sutuoktinio tikėjimo kelyje. Brigitos ir Ulvo santuokinę meilę lydėjo karšta malda, Šventojo Rašto studijos, apsimarinimai, gailestingumo darbai. Pora susilaukė net aštuonių vaikų, kuriuos Brigita savo pavyzdžiu nuo mažens mokė patarnauti vargšams ir ligoniams. Pasak Benedikto XVI, pirmasis šv. Brigitos gyvenimo etapas padeda mums geriau įvertinti, ką šiandien galime apibrėžti kaip autentišką „santuokinį dvasingumą“: palaikomi Santuokos sakramento malonės, šventumo keliu sutuoktiniai krikščionys gali žengti kartu.

1341 m., deramai pasirūpinę paaugusiais vaikais, sutuoktiniai leidosi į dvejus metus trukusią piligriminę kelionę į Santjago de Kompostelą. Galima sakyti, kad šis žygis įkvėpė ir parengė juos atsidėti pašvęstajam gyvenimui. Netrukus Ulvas pradėjo noviciatą Alvastros cistersų vienuolyne, tačiau susirgo ir 1345-aisiais mirė ant žmonos rankų.

Ši netektis paženklino naujo Brigitos gyvenimo pradžią. Ji atmetė antros santuokos galimybę, kad malda, atgaila ir artimo meilės darbais galėtų gilinti vienybę su Viešpačiu. Išdalijusi visus turtus vargšams, o vaikų auklėjimą patikėjusi vienuolynams, ji apsistojo Alvastros abatijos svečių namuose pašaukimui ir Dievo valiai ištirti.

Čia prasidėjo ligi gyvenimo pabaigos ją lydėję dieviškieji apreiškimai (mes žinome apie juos dėl to, kad Brigitos nuodėmklausiai juos kruopščiai užrašydavo ir išversdavo į lotynų kalbą. Vėliau šie tekstai buvo išleisti aštuoniomis knygomis). Kartais apreiškimai perteikiami dialogais tarp dieviškųjų Asmenų, Mergelės, šventųjų ir net demonų; dialogais, kuriuose dalyvauja ir Brigita. Kartais pasakojamas tam tikras regėjimas, dar kitoje vietoje pranešama, ką jai apie savo Sūnaus gyvenimą ir slėpinius apreiškė Mergelė Marija. Brigitos patirtų apreiškimų svarbą yra aptaręs ir šv. Jonas Paulius II: „Pripažindama Brigitos šventumą, Bažnyčia apskritai pritarė jos vidinės patirties autentiškumui, nors ir nepaskelbė jokios ištaros dėl pavienių apreiškimų.“

Benedikto XVI teigimu, Brigita buvo tvirtai įsitikinusi, kad kiekviena charizma yra skirta statydinti Bažnyčią. Kaip tik dėl to nemažai jos apreiškimų skamba kaip griežti įspėjimai ano meto tikintiesiems, taip pat religinei ir politinei valdžiai, kurią ji ragino gyventi krikščioniškai, tačiau visa tai darė pagarbiai ir likdama visiškai ištikima ir Bažnyčios mokymui, ir apaštalo Petro įpėdiniui.

Abejones dėl apreiškimų autentiškumo Brigitai padėdavo išsklaidyti ilgi pokalbiai su nuodėmklausiu, padėjusiu jai atpažinti tiek gautąsias dovanas – „girdėti“ ir „regėti“, tiek ir misiją – „būti Kristaus sužadėtine ir pasiuntine“.

Pirmoji Brigitai apreikšta užduotis buvo itin nelengva. Jai teko įpareigojimas vykti pas savo pusbrolį Švedijos karalių Magnusą ir įspėti, kad jam pačiam, jo dvarui ir kunigams už nedorą gyvenimą gresianti Dievo rūstybė. Į rūmus, kuriuose ją visi pažinojo kaip kilmingą ir svarbią damą, Brigita atvyko vilkėdama atgailautojos drabužiais tarsi pranašė. Tik jos įspėjimų, regis, niekas nenorėjo klausytis.

1346 m. Brigitai buvo apreikšta Dievo valia įsteigti naują vienuolinį moterų ordiną. Šios vizijos metu Brigita sužinojo ne tik tikslią būsimo vienuolyno vietą – Vadsteną, bet ir tai, kokia bus jo regula, dienotvarkė, pastatai, vienuolių skaičius ir netgi tai, kokius abitus dėvės ordino seserys. Šiam vienuolynui vadovautų abatė, o paklusti jai turėtų ir vienuolyne tarnystę atliekantys kunigai bei jiems patarnaujantys broliai.

Nors Vidurio Švedijoje esanti Vadstena tuo metu priklausė karaliui, šis, atsiliepdamas į Brigitos prašymą ir tikėdamasis pataisyti savo reputaciją, nedvejodamas užrašė būsimam vienuolynui tiek čia stovėjusią prabangią pilį, tiek ją supančias žemes. Manoma, kad Brigita ne tik atidžiai prižiūrėjo bažnyčios ir vienuolyno statybas, bet ir turėjo lemiamą balsą priimant net ir smulkiausius architektūrinius sprendimus.

Jau turėdama parengtą vienuolyno regulos juodraštį Brigita sulaukė naujo paraginimo – keliauti į Romą ir pasilikti ten tol, kol Kristaus valią dėl būsimo vienuolyno galės perduoti popiežiui.

Dėl šio apreiškimo Brigitą apniko didžiulės abejonės. Juk popiežiai jau kelis dešimtmečius rezidavo Avinjone (Prancūzijoje) ir, būdami visko pertekę, nė neketino vaduotis iš šios „Babilonijos tremties“. Brigitai tai reiškė tiesioginį paskatinimą įsikišti į didžiąją to meto politiką. Popiežiui skirtuose laiškuose ji ne tik primygtinai reikalavo, kad šis grįžtų į Romą, bet ir kad pakeistų gyvenimo būdą, imtųsi taikdario misijos, stabdytų Bažnyčios tarnų dorovinį nuosmukį ir paskelbtų jubiliejinius metus. Tuometis popiežius, regis, buvo linkęs atsiliepti tik į pastarąjį prašymą.

Jubiliejinių, 1350-ųjų, metų išvakarėse Brigita visam laikui paliko Švediją ir lydima dukters Kotrynos atvyko į Romą – miestą, kuris tais laikais mažai priminė pasaulinį krikščionybės centrą. Pasaulio ydoms vergaujanti dvasininkija ir aukštuomenė, krikščioniškam gyvenimui abejingi miestelėnai jai tapo dar vienu argumentu įtikinėjant popiežių. Gyvendama Romoje Brigita ne tik be atvangos apaštalavo ir daug meldėsi, bet ir šelpė vargšus, rūpinosi visuomenės atstumtaisiais. 1370 m. popiežius pagaliau patvirtino Švenčiausiojo Išganytojo ordino regulą, o dar po metų išsipildė ir kitas didžiausias Brigitos troškimas: lydima grupės savo dvasinių vaikų, kuriuos vadino „Dievo draugais“, ji aplankė Šventąją Žemę.

Brigita mirė 1373 m., likus ketveriems metams iki popiežiaus Grigaliaus XI apsisprendimo galutinai sugrįžti į Romą. Po metų Brigitos vaikai pargabeno jos palaikus į Vadsteną, į jos pačios įsteigto ir netrukus dukters Kotrynos pastangų dėka smarkiai išplitusio Švenčiausiojo Išganytojo vienuolių ordino (brigitiečių) vienuolyną. Jau 1391 m. popiežius Bonifacas IX Brigitą Vadstenietę iškilmingai paskelbė šventąja, o 1999 m. šv. Jonas Paulius II – Europos globėja.

Parengė Giedrius Tamaševičius