Codex Calixtinus

EPA nuotrauka

Daug kas žinome Šv. Jokūbo kelią ir Santiago de Compostela katedrą, tačiau retas susiduriame su šią piligrimystę supančia religine ir meno tradicija. Muzikologas dr. GIEDRIUS GAPŠYS, pasakodamas apie XII a. šv. Jokūbo garbei sukurtas giesmes, sako, kad jas galėtume vadinti viduramžių popmuzika, kuria ieškoma ryšio su plačiąja auditorija – tiek intelektualais vienuoliais, tiek nemokytais piligrimais. 

Beskaitant apie muziką kviečiame jos ir paklausyti, spustėjus ant kūrinių pavadinimų.

Codex Calixtinus yra vienas ankstyviausių daugiabalsės liturginės muzikos pavyzdžių. Kaip daugiabalsis giedojimas atsirado liturgijoje? 

Daugiabalsė muzika liturgijoje pradėta naudoti gana vėlai. Nors jau IX a. buvo teorinių rankraščių apie dvibalsio giedojimo taisykles, visgi iki XI a. amžiaus liturgijoje giedamas vienbalsis grigališkasis choralas.Tai labai įdomu: jau du amžius muzikos teoriją tyrinėjantys intelektualai domėjosi, kaip prie gerai žinomų giesmių pridėti antrą balsą, bet tarsi sau neleido to įtraukti į liturgiją.

Kodėl daugiabalsumui reikėjo laiko įsibėgėti, ar tai buvo draudžiama Bažnyčios nurodymu?

Oficialiai daugiabalsis giedojimas nebuvo uždraustas. Jo vengta greičiausiai dėl vyravusios senos vienbalsio giedojimo tradicijos, prasidėjusios šv. Benedikto, Grigaliaus Didžiojo laikais. Ši tradicija turėjo ir teologinę ir filosofinę argumentaciją. Greičiausiai garbinant Dievą vienu balsu, visiems giedant tą pačią melodiją, išreiškiama Bažnyčios vienybė. Be to, bažnytinėje muzikoje naujovės buvo įnešamos palaipsniui. Tai ne šiuolaikinis mentalitetas, kai kompozitoriai tikisi, kad jų naujus kūrinius išsyk giedos.

Dvibalsės liturginės muzikos pavyzdžiai rankraščiuose pasirodo XI a. Vienas iš skaitlingiausių rankraščių – Vinčesterio (Anglija), kuriame yra apie 170 dvibalsių giesmių. Dvibalsė muzika atnešė dvi naujoves. Pirma – šia muzika išskiriamos svarbesnės religinės šventės (Kalėdos, Velykos, Kristaus ir Marijos minėjimai). Antroji – daugiabalsis giedojimas tampa solistų repertuaru. Nuo pat pradžių liturgijoje buvo pasiskirstymas: visuotinai giedami kūriniai (pvz., vienuolyne visų vienuolių), mažesnio choro ir tik solistų altiekamos giesmės. Polifonija tapo solistų repertuaru. 

Codex Calixtinus

EPA nuotrauka

Kaip atsirado Šv. Jokūbo šventei skirtos giesmės?

Apie  1140–1150 m. atsiranda rankraštis Codex Calixtinus (lot. codex – knyga, sąvadas, Calixtinus  – popiežiaus Kaliksto garbei). Tai kelių tomų knyga, kurioje aprašyta šv. Jokūbo istorija, Europoje išpopuliarėjęs jo vardo piligrimų kelias bei nurodyta, kaip pėsčiomis pasiekti Santiago de Compostela katedrą, kurioje šis apaštalas palaidotas. Viename iš tomų įrišta keletas sąsiuvinių su liepos 25 d. Santiago de Compostela katedroje giedamomis šv. Jokūbo garbei skirtomis liturgijos giesmėmis (Mišioms, Valandų liturgijai ir procesijai), apie 20 dvibalsių giesmių. Nors rankraštis iki šiol saugomas Santiago de Compostela katedroje, visgi, kadangi jame naudojama prancūziška muzikinė notacija, greičiausiai jis buvo parašytas Prancūzijos centre ar Rytuose, galbūt Vezelay katedroje, per kurią ėjo Šv. Jokūbo kelias.

Nors Codex Calixtinus dvibalsės giesmės ir panašios į kitas XII a. vid. giesmes, jos skirtos ne elitinei publikai, nes yra šiek tiek paprastesnės. Nors ir norėta šv. Jokūbo minėjimą pakelti į aukštesnį lygį, greičiausiai siekta sukurti bent keletą kūrinių, kuriuos galėtų giedoti visi, nes Šv. Jokūbo kelias buvo pamėgtas plataus ir skirtingo rato žmonių. Žiūrint į procesijos giesmes, kurios sukurtos himno forma, galima įsivaizduoti, kad jas galėjo giedoti didelės minios. Rankraštyje yra viena Kyrie, aiškiai giedama didelės žmonių minios. Bet taip pat ir gana sudėtingų solistams skirtų kūrinių, kaip Kyrie Cunctipotens genitor.

Gražus solistų ir didesnio choro giedamas pavyzdys – gradualas Misit Herode, giedamas tarp skaitinių (šiandien tai pakeista į atliepiamąją psalmę – red. past). Šiame rankraštyje jis užrašytas pagal seną tradiciją – pirmus du giesmės žodžius dvibalse melodija užveda solistai, o toliau tęsiama seniai sukurta grigališkoji melodija. Po jos versikulas – gana sudėtingas intarpas, giedamas taip pat solistų, galiausiai pabaigoje bendras choras vėl grįžta į grigališkąją melodiją. Gražus pavyzdys: išlaikant seną solistų giesmės užvedimo ir versikulų giedojimo tradiciją, šioms kūrinio dalims sukuriama dvibalsė melodija.

Kokios išskirtinės apaštalo Jokūbo gyvenimo detalės pasirodo Codex Calixtinus giesmėse?

Dėl karšto būdo šv. Jokūbas buvo vadinamas griaustinio vaiku, ši metafora vartojama ir Codex Calixtinus giesmėse. Visgi Šv. Jokūbo šventei skirtos liturgijos giesmės apie patį šventajį kalba ne tiek ir daug. Pavyzdžiui, Congaudeant catholici (pirmoji rankraščiuose randama tribalsė giesmė) tekstas nesusijęs su šv. Jokūbo istorija, joje visas pasaulis yra tiesiog kviečiamas džiaugtis apaštalo vardo dienos švente. 

Jau minėtas Kyrie Cunctipotens genitor nėra skirtas specialiai šv. Jokūbo, bet apskritai apaštalų šventėms. Tai tradicinis dalykas – kai atsiranda nauja liturginė šventė, jai nauji tekstai nėra kuriami, nebent tik Alleluia priegiesmis. Kiti tekstai imami iš Evangelijų, pritaikomos eilutės iš psalmių.

Šv. Jokūbo katedra Santiago de Komposteloje, Ispanijoje / wikimedia.org nuotrauka

Šv. Jokūbo kelias. Vivecamino.com nuotrauka

Minėjote, kad Codex Calixtinus giesmės paprastesnės, skirtos ne elitinei publikai. Esate juokais jas pavadinęs viduramžių popmuzika.

Populiarioji viduramžių muzika pirmiausia siejama su trubadūrų, truverų, meisterzingerių dainomis, kurios yra žymiai artimesnės populiariajai kultūrai dabartine prasme. Visgi ir Codex Calixtinus galime laikyti populiariąja muzika, nes aiškiai matoma kūrėjų intencija rašyti kuo paprastesne muzikine kalba. Tad nors, kaip minėjau, siekta šv. Jokūbo dieną pakelti į didelės šventės lygį, bet kartu norėta, kad tai būtų ir populiari šventė, kad jos giesmės nebūtų giedamos tik nedidelio specialistų choro, bet išsiplėstų ir populiarioje kultūroje. Nežinome giesmių autorių, tuo metu žmonės po tekstais nepasirašinėjo, bet visai įmanoma, kad kai kurios giesmės (ypač procesijai skritos antifonos) buvo parašytos ne to paties asmens, galbūt net surinktos Šv. Jokūbo kelyje cirkuliavusios giesmės.

Kaip manote, kokių taisyklių turėtų laikytis šiandien liturgijai muziką kuriantys kompozitoriai?  

Manau, kad svarbiausia yra tradicija. Sekuliariame gyvenime viskas greitai keičiasi, matome naujovių vaikymosi tendencijų. Vis dėlto žmogaus gyvenime turi būti kažkas, kas jį veda ne tik į priekį, bet ir sujungia su daugelio amžių tradicija. Tai yra pagrindinė religinės kultūros ir muzikos funkcija. Turime daug geros religinės muzikos pavyzdžių iš įvairių šimtmečių, kurioje išlaikyta pusiausvyra tarp tradicijos ir inovacijos. Ši pusiausvyra ryški ir XII a. inovatyvioje daugiabalsėje muzikoje. Matome, kad bandantieji religinei muzikai suteikti ką nors naujo jaučia didžiulę pagarbą prieš juos buvusiems kūrėjams. Svarbu prie esamos krypties prisitaikyti, o ne bandyti tempti į asmeniškus ar nūdieniškus dalykus, kurie praeina. Tai garantas, kad ši tradicija nedings, kad muzika nenueis mažais šunkeliais, bet turės aiškią kryptį. 

Kai kalbate apie kryptį, ką tiksliai turite mintyje?

Kalbant apie kryptį visada galvojame apie progresą. Visi menai turi savo vystymosi logiką, ne išimtis ir muzika. Perėjimas iš vienbalsio giedojimo į dvibalsį suteikia naują erdvę, naujų muzikinių galimybių. Iš tikrųjų reikia išnaudoti naujas galimybes, bet jei jos laikomos priemonėmis nuo stalo nušluoti, kas buvo anksčiau, ir pradėti nuo nulio, tai priešinga religinės muzikos tradicijai. Nes religinė muzika yra funkcinė – esmė yra jos paskirtis. Tai ne koncertams, o maldai skirta muzika. Maldos funkcija negali būti nustumta į antrą planą. Čia galime daug pasimokyti iš praeities kūrėjų. Tai, kaip žmonės sprendė bažnytinės muzikos funkcijos klausimą, t. y. kaip religinė muzika gali padėti žmogui melstis liturgijoje, yra tūkstantmetės tradicijos turtas. Žinoma, modernus kompozitorius dirba su savo kalba, savo muzikinėmis galimybėmis, bet jis turi būti kitų muzikų, praėjusių šimtmečių inovacijų kontekste sprendusių bažnytinės muzikos funkcijos klausimą, mokinys. Bažnytinė muzika turi turėti vektorių ne tik į priekį, bet ir atgal.

Santiago de Compostela, Šv. Jokūbo katedra

EPA nuotrauka

Bendruomeninis giedojimas per Mišias šiomis dienomis iškeliamas dažnai kaip idealas. Kaip minėjote, Codex Calixtinus matoma įvairiopa muzika – skirtingi kūriniai solistams, chorui ir bendruomenei. Ką jūs galvojate apie šiuolaikines liturginės muzikos tendencijas?

Iš tikrųjų tai yra klausimas apie vadinamąjį aktyvų dalyvavimą Mišiose. Reikėtų pasverti, ką mes vadiname aktyviu dalyvavimu. Vertinant vien moderniai, tik išoriškai intensyvi veikla laikoma gyvenimu, jei medituoji iš aktyvaus gyvenimo esi atsijungęs. Nemanau, kad tai tinkamas požiūris, ypač kai kalbame apie aktyvų dalyvavimą Mišiose. Susikaupimas, meditacija, vidinė tyla taip pat yra aktyvus dalyvavimas. Tradicija mums pateikia nemažai protingai pasvertų pamokų. Palikim profesionalams giesmes, kurias tik jų išlavinti balsai gali tinkamai atlikti, paklausykim, tai nėra pasyvus dalyvavimas, nes muzika turi galią kelti žmogaus dvasią. Pajuskim, kad netgi neatverdami burnos muzikos galia kaip bendruomenė keliame dvasią Dievo link. 

Žinoma, svarbu, kad muzika dalyvaujančiuosius Mišiose sujungtų ir giedojimu. Tradicija atsiranda, kai žmonės prisimena visiems žinomas giesmes. Dėl to nesudėtingu skambesiu, paprasta muzikine forma žmones vienijančios giesmės irgi svarbios. Abu aspektai bažnytinės muzikos istorijoje buvo gerai subalansuoti. Manau, ir dabartinėje kultūroje įmanoma atrasti pusiausvyrą, tiesiog reikia labiau atsiriboti nuo įvairių ideologijų ir greitų, mažai apgalvotų sprendimų.