Tradicinės šv. Mišios Šv. Onos bažnyčioje Vilniuje. Bažnyčios feisbuko paskyros nuotrauka

Kas Vilniaus Šv. Onos bažnyčioje neseniai buvote Mišiose, turbūt pastebėjote pasikeitimų: meldžiamasi lotyniškai, daug tylos, tikintieji kartu su kunigu meldžiasi žvelgdami į kryžių. Tai ekstraordinarinės (ypatingosios) Romos rito formos Mišios, kitaip vadinamos tradicinėmis. Jau beveik aštuonerius metus jose patarnaujantis filosofijos doktorantas DOVYDAS CATURIANAS sako, kad, skirtingai nei daugelis įsivaizduoja, šios Mišios niekuomet nebuvo panaikintos ir iki šių dienų yra aukojamos visame pasaulyje. Labiausiai šioje liturgijoje Dovydui patinka tyla, kuri „geriausiai išreiškia Mišių slėpinį“.

Vysk. A. Poniškaičio vizitacija Vilniaus šv. Onos bažnyčioje (2013 03 03)

Kada ir kaip pradėjai patarnauti tradicinėse Mišiose?

Šiomis Mišiomis susidomėjau bakalauro studijų laikais, kai pradėjau gilintis į Bažnyčios istoriją, tačiau bent jau Vilniuje jos tuo metu nebuvo aukojamos. Todėl pirmą kartą dalyvavau senosiose lotyniškosiose Mišiose Anglijoje, kur teko kurį laiką gyventi ir studijuoti. Šios Mišios man paliko gilų įspūdį ir labai apsidžiaugiau, kai jau grįžęs į Lietuvą iš bendradarbės išgirdau, kad Vilniuje vienoje iš bažnyčių neseniai buvo pradėtos aukoti Tridentinės Mišios. Pradėjau lankyti šias Mišias ir jau po kelių savaičių kun. Juozapas Minderis pakvietė prisijungti prie patarnautojų komandos. 

Tradicinėse Mišiose yra daug taisyklių, labai tiksliai koordinuoti tiek kunigo, tiek patarnautojo(-jų) judesiai. Kam reikalinga tokia tiksli tvarka?

Tradicinės lotyniškosios Romos rito Mišios iš tiesų pasižymi tikslia tvarka, struktūra ir taisyklėmis. Siekiant užtikrinti sklandžią Mišių eigą ir bendruomenės įsitraukimą į liturgiją kiekvienas patarnautojas kartu su kunigu turi tiksliai ir laiku atlikti atitinkamus liturginius veiksmus. Dėl šios tvarkos ir taisyklių patarnautojai, kunigas, bažnyčios choras ir visa bendruomenė tampa priklausomi vienas nuo kito tarsi skirtingos vieno kūno dalys, kurios veikia išvien ir harmoningai tam, kad užtikrintų viso kūno gyvybingumą. Man šios taisyklės ir tvarka leidžia patirti, jog dalyvauju bendroje viena kryptimi žengiančios Bažnyčios maldoje, t. y. leidžia patirti Bažnyčios – Mistinio Kristaus Kūno – bendrystę. Tereikia prisiminti, kad šv. Mišios yra ne asmeninė, o bendruomenės arba visos Bažnyčios bendra malda.

Kun. Juozapas Minderis ir Dovydas Caturianas (dešinėje). Andriaus Ufarto nuotrauka
Tradicinės šv. Mišios Šv. Kryžiaus bažnyčioje Vilniuje. Aukoja kun. Juozapas Minderis. Vidurinis patarnautojas Dovydas Caturianas. Andriaus Ufarto nuotrauka
Procesija. Dovydas Caturianas antras iš dešinės J. Stacevičiaus nuotrauka

Kas tau atrodo svarbiausia patarnautojo tarnystėje?

Svarbiausia man atrodo tarnystės dvasia – vidinis nusiteikimas, kad ateinu aukoti savo laiką ir pastangas ne laukdamas ko nors už tai mainais, o didesnei Dievo garbei ir bendruomenės gerovei.

Ką naujo atradai patarnaudamas tradicinėse Mišiose?

Patarnaudamas kun. J. Minderio aukojamose šv. Mišiose jaučiuosi tarsi turėčiau antrą šeimą, kurioje ne tik atlieku savo pareigą Dievui ir Bažnyčiai, bet ir sutinku įdomių, protingų žmonių, draugų, su kuriais dalinuosi savo džiaugsmais ir rūpesčiais. Veikiausiai niekas taip nesuvienija ir nesuartina žmonių kaip bendra veikla ir bendra auka. Tradicinėse lotyniškosiose Romos rito Mišiose dėl jau minėtų priežasčių – taisyklių ir tikslios liturgijos tvarkos – patarnautojams šios veiklos tikrai netrūksta. Patarnautojai čia privalo ne tik žinoti savo funkcijas, bet ir veikti vieningai – pažinti vienam kito silpnybes ir stiprybes, esant reikalui pataisyti ar pamokyti vienas kitą. Ilgainiui patarnautojai vienas kitą pradeda suprasti be žodžių – kaip gerai „susižaidusi“ kreipšinio komanda.

Manau, jog būtent šis bendrystės išgyvenimas lėmė, kad beveik visi prisijungę prie patarnautojų komandos tapo draugais, mielai susitinkantys ir už bažnyčios durų. Vienus geriausių savo dabartinių draugų sutikau būtent čia – kai kurie iš jų dėl pasikeitusių aplinkybių jau seniai nebepatarnauja bažnyčioje, tačiau bendrystė ir broliškas ryšys, gimęs šioje tarnystėje – išliko.

Mišios vyksta lotynų kalba. Ar mokėjai ją prieš pradėdamas patarnauti? Ar įmanoma Mišiose sąmoningai dalyvauti nemokant lotynų kalbos?

Prieš patarnaudamas lotynų kalbos nemokėjau, tačiau greitai išmokau visas Mišiose kalbamas lotyniškas maldas – turint noro ir motyvacijos tai padaryti nėra sunku. Greitai perprasti lotyniškų maldų prasmę naujiems dalyviams padeda kun. J. Minderio paruošti lankstinukai, kur išdėstyta visa Mišių tvarka su lotyniškais tekstais ir šalia pateiktu lietuvišku vertimu.  

Apskritai nemanau, kad norint dalyvauti tradicinėse Mišiose būtina mokėti lotynų kalbą. Šv. Mišios yra Kristaus aukos sudabartinimas, vykstantis čia ir dabar, todėl svarbiausia šioje liturgijoje yra ne suprasti kiekvieną žodį, o visa širdimi įsitraukti savo malda į šį slėpinį. Tradicinių lotyniškų Mišių tvarka tam puikiai tinka, kadangi joje gausu tylios maldos, tylaus garbinimo ir įsiklausymo.  Šiandienėje visuomenėje mes labai norime viską suprasti, išsiaiškinti, analizuoti ir šį siekį perkeliame netgi ten, kur jis galbūt nėra visiškai tinkamas. Šv. Mišios yra slėpinys ir toks visada išliks. Tyloje, kurios tracinėse Mišiose yra tikrai daug, nėra nieko bloga – anaiptol, man ši tyla padeda patirti, jog dalyvauju slėpinyje, ko negalima iki galo išreikšti žodžiais.  

Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos širdies bažnyčia (Bromptono oratorija) Londonas, šv. Filipo Neri kongregacijos bažnyčia.
Pontifikalinės šv. Mišios celebruojamos vyskupo Richardo Umberso Brisbane, Australijoje.

Ką reikėtų žinoti pirmą kartą ateinant į ekstraordinarinės formos Mišias?

Reiktų žinoti, kad jokia Mišių tvarka pati savaime negali užtikrinti gilaus ir nuoširdaus dalyvavimo. Liturgija gali palengvinti šį kelią, tačiau galutinis „rezultatas“ visuomet priklauso nuo mūsų asmeninio nusiteikimo ir intencijos.

Ką patartum vaikinams, kurie norėtų patarnauti tradicinėse Mišiose?

Patarčiau nebijoti – visi norintys prisidėti prie patarnautojų komandos bus priimti broliškai. Nauji patarnautojai nėra paliekami vieni  – vyresni ir labiau patyrę komandos nariai kantriai paaiškina visą Mišių tvarką nuo pradžių iki pabaigos. Mokymasis patarnauti tradicinėse lotyniškose Mišiose yra laipsniškas augimo procesas.

Vilniaus Šv. Onos bažnyčoje šv. Mišios aukojamos pirmadieniais–šeštadieniais 18:15.
Sekmadieniais šiomis valandomis:
10 val. Votyva
12 val. Suma (Giedotinės Mišios – Missa cantata)

Šv. Onos bažnyčios feisbuko paskyros nuotrauka