Audriaus Musteikio nuotrauka

Kultūros laikraštis „Šiaurės Atėnai“ (2019 m. Nr. 13)

Flioksai

Paryžiaus katedra – Nostradamo katedra, tikina liaudies etimologija. Notre Dame (Mūsų Ponia; jau tik senose maldaknygėse išlikęs variantas) skambesys mums susiliejo su to Renesanso pranašautojo vardu. Okultizmas ir ezoterika raizgo niekaip nesutvirtėjančią krikščionybę. Ir glumina, ir kelia juoką. Bet aš ne geresnis. Aš maniau, kad Sen Žermenas, kuriam paskirtas vienas garsiausių Paryžiaus bulvarų, – tai tasai vieniems avantiūristas, kitiems dvasinis mokytojas. Tasai grafas alchemikas, mokėjęs tapti nematomas. Tasai teosofas, kurio spalva – violetas, padedantis išlikti nepastebimam, pavyzdžiui, prasmukti pro sargybą, pereiti valstybinę sieną ir be kliūčių persigabenti draudžiamus daiktus. Tikriau tariant, nukreipiantis dėmesį kažkur kitur, nes pati spalva, tokia graži, negali netraukti akies.

Bulvaras ir bažnyčia skirti visai kitam Sen Žermenui. Susipažinome: šventasis Germanas, laukų ir pievų vyskupas, pievose prie tuomečio dar nediduko Paryžiaus pastatydinęs įspūdingą abatiją. Šiandien, žvelgdami į Pievų šv. Germano bažnyčią, kontempliuoti viduramžius mokosi dviejų labai garsių šalia įsikūrusių kavinių („Les Deux Magots“ ir „Le Bonaparte“) lankytojai, susėdę lauko terasose. Šitie viduramžiai buvo vaizdas pro Jeano-Paulio Sartre’o buto langus. Bedievio rašytojo galima ir neminėti, bet anuomet, pokariu, ten, Sen Žermeno rajone, jis buvo ryški, telkianti figūra. Niekas jo nepamiršo.

Paryžiuje gausi ko užsimanęs, pagalvoju ties „Le Bon Marché“ vitrinos langu, pilnu pripiltu apskritagalvių bandrenių žiedų. Ruralinės realijos pasauliniame megapolyje. Kokių net agrarinė mūsų tėvynė galėtų pavydėti, nes pati taip nesugalvotų. Boulevard Raspail turgelyje sumerkti violetiniai flioksai, lietuviškų darželių puošmenos, sukelia kone katarsį. „Yra nematoma jungtis tarp mūs visų širdžių...“ Flioksai – užuodžiama jungtis. Perku, nešu šv. Germanui kaip atsiprašymą. Violetas švelnus, neintensyvus – labai noriu nelikti nepastebėtas.

„Le Bon Marché“ – Émile’io Zola pavaizduotos „Moterų laimės“ parduotuvės prototipas, nors vargšams turistams kalama kitaip (nurodomi kiti prabangūs prekybos centrai). „Le Bon Marché“ vitrinose Kalėdų eglutės šoka kankaną. „Le Bon Marché“ didelėse skardinėse pardavinėjami Prousto pyragaičiai. Atsidarai, ir mažytis konditerijos kūrinėlis tampa jungtimi su visais ir viskuo.

Drakonas

Šeštoji apygarda, labai buržuazinė, vis dar labai prancūziška ir ganėtinai paryžietiška. Čia didžiausia „žvaigždžių“ ir garsenybių santalka. Todėl ne visi tiki, kad čia gyvenau. Bet nesu Kęstutis Navakas, Rolandas Rastauskas, arba RoRa, nesiruošiu įrodinėti, kad Paryžius tik manęs ir laukė (gal man ir buvo pastatytas), o sulaukęs gėrėjosi kiekvienu krustelėjimu. Tačiau iš Sen Žermeno bulvaro išsukanti Drakono gatvelė buvo mano. Joje – tarsi Dievo užantyje; keistai neblogas pojūtis.

„Matai? – Monparnaso bokšto apžvalgos aikštelėje, po kurią vaikštant linksta kojos, mosteli paryžietė Astiža. – Ta gatvė ne tiesi, o kažkaip keistokai kryptelėjusi, ir tas kryptelėjimas – tarsi gulinčio drakono linkis.“ Bet ir čia liaudiška vaizduotė. (Tauragno ežeras, netoli kurio gimiau, – irgi slibino guolis.) Drakono gatvė taip pavadinta, nes netoliese dunksojo Drakono rūmai – užėjau į knygyną ir persiskaičiau.

Melodramos vertas sutapimas – gyvenau name, kuriame įsikūrusi Nicolas Barreau romane „Paryžius visada gera mintis“ pavaizduota atvirukų krautuvėlė ir tuos atvirukus leidžiančios įmonės biuras. Romanas – romantiška pasaka, parašyta stereotipais ir turistiniu supratimu apie miestą pasitenkinančio vokiečiakalbio autoriaus, kurį pamėgo ir lietuvių skaitytojos. O gal tai autorė? Gal kolektyvinis slapyvardis? Nežinia. Mistifikacija, kaip ir Elena Ferrante.

Kad jau atsidūriau čia, einu pasiklausinėti į krautuvėlę. Joje tvyro malonus drėkstančio popieriaus kvapas, visai kaip Lietuvos provincijos bibliotekose. Dominuojantis atvirukų stilius – kaip Sigutės Ach: pasakinis infantilizmas. Iš jo turbūt laša pasakiškas pelnas. Pasitinka elegantiška moteris, ir mes kalbamės: apie N. Barreau, knygas, atvirukus, apie viską. Mes labai gerai pasišnekėjome, bet tik išėjęs lauk su atvirukų pluošteliu atsitokėjau, kad nieko konkretaus ji taip ir nepasakė. Nieko aiškaus. Visai nieko. O kaip kalbėjomės! Kalbėjomės žavingai, abudu likom patenkinti.

Unsplash.com nuotrauka

Gubojos su gebenėm

Bute aukštu žemiau neseniai buvo kilęs gaisras. Visame name – lietuviškos kaimo pirtelės kvapas. Dūmai ir suodžiai. Įsikalbu, kad tai dvelkia Paryžiaus viduramžiai. Nors pats pastatas – vėlesnių laikų. Viduramžių pavidalą išlaikiusi rue Bernard Palissy – šita gatvelė visai čia pat, man ji pati gražiausia, pati atmosferiškiausia visame Paryžiuje. Literatūrinį gatvės prestižą kelia leidykla „Les Éditions de Minuit“, prancūzų naujojo romano autorių atraminis punktas. Taip pat visų delezų, markuzių ir deridų išleidėja.

Vis dėlto ir Drakono gatvė išlaikiusi viduramžių struktūrą ir ne mažiau literatūrinė. Čia gyveno Victoras Hugo. Ties trisdešimtuoju namu reikia užversti galvą į mansardą – ten Fantinos, „Vargdienių“ herojės, balkonėlis. Dailutis nelyginant Botticelli „Veneros gimimo“ kriauklė. Drakono g. 10 gyveno Roger Martinas du Gard’as, jau parašęs savo „Karo ir taikos“ variantą – „Tibo šeimą“ ir už jį gavęs Nobelio literatūros premiją. Kai antrąsyk skaičiau „Tibo šeimą“, įdomiausia buvo Paryžiaus gatvių geografija ir labai aukšta homoerotinė gaida, tokia aukšta, kad skaitant pirmąsyk net nepastebėta... Lentelė ant „Drakono“ viešbučio skelbia, kad nuolatinis svečias ilgus metus jame būdavęs Jeanas Giono. Neseniai viešose dovanų lentynose Vilniuje aptikau jo romaną „Colline“ su Juozo Keliuočio dedikacija vienam lietuvių prozininkui.

Drakono gatvėje gyvenusį Piero Paolo Pasolini „Medėjos“ kentaurą, aktorių Laurent’ą Terzieffą, prisimenu iš jo gastrolių Vilniuje. Su dviem kolegomis jis skaitė Oskaro Milašiaus poeziją. Tuomečio Akademinio dramos teatro Mažoji salė buvo nepilna (1992-ieji – visiško teatrų ištuštėjimo metas; o dar bilietai į „prancūzus“ kiek brangesni). Aktorius skaitė sėdėdamas ant kėdės, užsimerkęs, sunertas rankas kietai įspaudęs papilvėn – tai šiek tiek trikdė.

Tarsi iš ūkų O. Milašius išniro Lotynų kvartale, Šv. Julijono Vargdienio bažnyčioje. Tikrai įtaigi šventovė. Joje esą meldėsi šv. Tomas Akvinietis, Dantė, François Villonas ir netgi François Rabelais. Mes čia esame „įregistravę“ saviškį maldininką – O. Milašių. Labai tinka prie išvardintų garsenybių.

Tą vakarą bažnyčioje vyko akordeono muzikos koncertas. Aplinkinėmis gatvėmis sruvo turistų minios, o pasiklausyti akordeono pasakojimų nesusirinko nė dvi dešimtys sielų. Klauptai buvo papuošti mažytėmis gubojų ir gebenių puokštytėmis. O. Milašiaus poezijos dvasios išraiška augalais! Gubojos – neaprėpiami neapčiuopiami LDK ir Abiejų Tautų Respublikos žemių rūkai. Gebenės – mistiškas visų mistikų žolynas.

O. Milašius – gyvas!

Prieš koncertą prisėdau skvere. Po suoliuku priešais tupėjo balandis. Kol nepažvelgiau, atrodė, kad balandis. Pasidarė įtartina, kad kiūto nekrusteldamas. Bet iš po suolo mane įdėmiai stebėjo pasišiaušusi žiurkė. Čia jau postindustrinės visuomenės mistika. 

Flora ir 50 000 poetų

Vaikinas gėlininkas iš rue Bernard Palissy tempia glėbį puokščių. Gražu ir kilnu – puošti bažnyčias. Kažkodėl nusprendžiu, kad visa tai skirta šv. Germanui. Aš juk irgi nešiau... Nulydžiu akimis – vaikinas suka ten, kur laša didelis pelnas. Puošniosios girliandos keliauja į „Floros“ kavinę, Café de Flore. Vardui pateisinti jai visada reikia gėlių, daug daug daug lelijų, rožių, kamelijų.

Iš visų garsiųjų kavinių išsirinkau šitą. Neaprėpiamas čia sėdėdavusių garsenybių sąrašas – nuo Huysmanso iki Sartre’o (tas Sartre’as turbūt jau amžinai persekios mus po andainykščio vizito į sovietinę Lietuvą). Taikli Juozo Tysliavos pastabėlė: „Juk čia ateina 50 000 poetų...“ O padavėjai demonstruoja aukšto lygio teatrą su šiuolaikinio cirko elementais – tikras imersinis spektaklis. Kainos išpūstos paryžietiškai, bet negaila pinigų. Negaila, ir tiek.

Miestelėnai neužleidžia pozicijų turistams, suvažiavusiems iš viso pasaulio, – pusę vietų šioje istorinėje kavinėje užima tikrieji paryžiečiai. Valgo ir geria, valgo ir geria, valgo ir geria. Paryžius – miestas, kuris niekada nenustoja valgyti. Paryžiečiai valgo ir tikrai nestorėja. Palei terasas straksintys žvirbliai irgi nenustoja lesti. Lesa ir lesa. Prisitaikę nutupia ant staliukų ar net į lėkštelę. Jie irgi nestori. Nestorėja, ir tiek. (Tai ne turistų prišerti vos paskrendantys nutukę Rygos žvirbliai, kuriems gresia staigi pražūtis nuo cukraligės.) Tokia jau Paryžiaus energija / energetika, kurią galėtų paaiškinti tik ezoterika.

Buvau prisiskaitęs, kad vardą kavinė gavo nuo Floros statulos. Tik kur ji? Nėra. Ir niekas jos nežino. Ne, visažiniai padavėjai neleidžia sau nežinoti. Statulos ne čia, o „Les Deux Magots“ kavinėje, kilniaširdiškai atlaidžiai pareiškia garçonne ir triumfuodamas pasišalina. Bravo. Tačiau konkurentų kavinėje – dviejų magų, t. y. dviejų kinų komersantų, statulėlės. Į Florą nelabai panašu.

O gal ji stovėjo kitoje gatvės pusėje, kur taip įžūliai savo šiuolaikiškumą įspraudė „Armani“ parduotuvė su kavine? Jie sunaikino seniausią Paryžiaus vaistinę. Nepaisydami miestiečių protestų. Vadinasi, čia kaip visur. Globalus verslas prieš paveldą.

Vieno antikvariato lange iškabintas Jeano Anouilh’o ranka rašytas laiškas. Taigi išbluks! Taigi paveldas! O gal – išgelbėti, įsigyti? (Matau, viduje sėdintis antikvaras jau pajuto mano dėmesio fluidus, bruzda...) Porąkart nepasėdėsi „Floroje“ ir turėsi. Antanas Vaičiulaitis, pavyzdžiui, buvo įsigijęs Romaino Rolland’o ir Anatole’io France’o laiškų.

Paryžiaus gatvės, pasak François Mauriaco, įdomesnės už visus muziejus. Kavinių teatrai pranoksta blunkančius laiškus. Impulsams nepasidaviau. Atleisk, Jeanai, tu man labai patinki, bet verčiau susitikime kitomis aplinkybėmis (tarkim, Rygoje, Elmaro Senkovo spektaklyje „Antigonė“).

Verčiau porąkart pasėdėti „Floroje“, kad margas Paryžius kaip pats gyvenimas slinktų pro šalį. Pabūti terasų žmogumi, kuriam gera, sakytum, be priežasties.

Unsplash.com nuotrauka

Leninas

Leninas, kaip ir Trockis, buvo labiau Monparnaso, ne Sen Žermeno, kavinių lankytojas.

Neatsispiriu pagundai pereiti rue Marie Rose, kurios viename name net iki 2007 metų veikė Lenino muziejus, sovietinės „egzotikos“ inkliuzas.

Bandau išsiaiškinti, iš kur ta pagunda. Į galvą lenda įžūlios paralelės. Pavyzdžiui, ir aršiausius homofobus fatališkai traukia Tailando transvestitų šou... Pavyzdžiui, ir sovietinės tvarkos cerberiai slapta skaitė Vladimiro Voinovičiaus „Kareivio Ivano Čonkino gyvenimą ir nepaprastus nuotykius“... Pro šalį paralelės, bet pagalvoti buvo malonu.

Šiaip ar taip, turiu nesuvestų sąskaitų su spaliuko žvaigždutės Volodia. Bet čia – tik nesuvaldomo smalsumo priepuolis. Vis dar užeina tokių. Buvau susidomėjęs ir Uldžio Tyruono spektakliu „Paskutinė Lenino eglutė“ Naujajame Rygos teatre. (Vėl Ryga, ir ne šiaip sau ji vis iškyla: Ryga – tikrai mažasis Paryžius, tikrai.) Spektakliui panaudoti lietuvio sanitaro, aptarnavusio bolševikų vadą paskutiniais jo gyvenimo mėnesiais, užrašai. Be kita ko, tasai sanitaras kirpo Leniną, o plaukus dėjosi į kišenę. Drauge su užrašais jie saugomi archyve. (Mumija saugoma mauzoliejuje.)

Leniną, visiškai kitokį, nei buvo įprasta matyti sovietiniame teatre visoje „plačiojoje tėvynėje“, genialiai suvaidino Vilis Daudzinis.

Taigi muziejus Monparnase. Net iki 2007-ųjų. O paskui? Prancūzų komunistams pagailo išmetamų lėšų? Nusilpo Kremliaus įtaka? Ar nesigraužia jie dabar? Oi, graužiasi...

Trejetą metų Leninas ir Nadežda Krupskaja mėgavosi buržujiško gyvenimo malonumais. Rekonstruotą jų būstą privaloma tvarka lankydavo visi anapus geležinės uždangos išleisti sovietijos turistai. Kas ten dabar, irgi buvo smalsu, bet jau ne tiek, kad braučiausi aiškintis.

O šiaip į tą pusę ėjau pasižiūrėti viešbučio „Istria“, kuriame gyveno Elsa Triolet (Ela Kagan, Lilios Brik sesutė). Maskvoje gimusi rusakalbė, ilgainiui pradėjusi rašyti prancūziškai. Visavertės literatūros kūrimas ne gimtąja kalba – įdomus reiškinys. Romainas Gary – šito reiškinio dalis. Žydai yra gajūs, sakė Birutė Pūkelevičiūtė. Žydai yra gabūs.

Garsiosios Monparnaso kavinės – sausakimšos, nė vienos laisvos vietelės. Ką gi, ir nereikia, kojos veda į Monparnaso kapines. Sėduosi ant suoliuko atsipūsti, fotografuojuosi ir tik paskui pamatau, kad už nugaros – Sartre’o antkapis. Ir vėl – jis.

Leninas – iš nesuvaldomo smalsumo. Bet nėra ko slėpti: mano rusofilija veržiasi per kraštus. Liuksemburgo sodas man – puošnios dekoracijos, menančios slaptus Anos Achmatovos pasimatymus su Amedeo Modigliani. Šokoladinė-arbatinė „Angelina“ rue de Rivoli su „Monblano“ pyragaičiais – tik fonas netoliese (per kelis namus) gyvenusiems Levui Tolstojui ir Ivanui Turgenevui įsivaizduoti: ką pirko, ką valgė? Šiurpiausias adresas – turistais paplūdusioje rue de Buci. Dvyliktasis namas. Konspiracinis butas, kuriame NKVD užverbuotas Marinos Cvetajevos sutuoktinis, arkangeliško grožio Sergejus Efronas, gaudavo nurodymus (ir išsirutuliojo siaubinga tragedija – jiems grįžus į valstybę, kurios sanklodą programavo monparnasietis Leninas). 

Vienatvės mugėje

Binkis ir Kirša, Tysliava ir Vaičiūnas, Tarulis ir Gricius, Zobarskas, Janušytė, Cvirka, Nėris, Churginas... Petravičius, Augius, Jonynas, Prapuolenis, Bučas... Miltinis... Dauguma Paryžiaus ragavusių lietuvių susijo su penktąja apygarda, Lotynų kvartalu.

Šiandien jame įsikūręs Valdas Papievis. Netoli savo mylimo vienaragio, Kliuni muziejaus gobeleno herojaus. Taip, aš iš tiesų jo dairiausi. V. Papievio. Ir pamačiau. Sėdėjo skvero tipo aikštėje, kur įkurdinta Kapitolijaus vilkė (Romos dovana Paryžiui), ir kažką rašė kompiuteriu. Nepriėjau trikdyti, pasižiūrėjau iš tolo, kaip į objektą. Trikdytojų veikiausiai ir taip netrūksta. Kažkada ir aš norėjau, kad duotų interviu, – labai mandagiai atsisakė. Dėl to nė kiek nesiraukiau, nesispjaudžiau, tariausi viską suprantąs, o kai pasirodė „Odilė“ (interviu būtų įsiterpęs į jos kūrybos procesą), viską supratau iš tikrųjų.

Vienaragį irgi pamačiau. Jo salėje išdidžiai sėdėjo lankytoja, rusakalbė tetulė, ir slavų įpročiu kalbėjo labai garsiai. Labai garsiai reiškė (taip pat slavų įpročiu) gana originalią nuomonę apie gobelenų siužetus. Svarbiausia – turėti nuomonę ir ją pareikšti. „Sėdi kažkokios viduramžių tetulės, ir pasidaro menas.“ Matyt, susiprato, kad nuomonė nuskambėjo kaip šiurkštokas pareiškimas, išsišokėliška šedevrų kritika. Tuojau pat pasitaisė, viduramžių meną pagyrė gana vingria fraze: „Ir kiškučiai čia, ir šuniukai – erdvės šokinėti užtenka visiems.“

V. Papievis – netyčia. O Virginijos Kelmelytės dairiausi. Adatos šieno kupetoj. Naivuolis. Kažkada karpiau jos nuotraukas iš sovietmečio pabaigos ir Nepriklausomybės pradžios žurnalų („Jaunimo gretų“, „Kino“, „Švyturio“) viršelių. Tada jos veidas buvo – jaunystė, šviesusis pavasaris. Kai prieš keletą metų aktorė atvažiavo į Lietuvą dalyvauti „Vyšnių sodo“ projekte, veide atsispindėjo didelė ir tikra gyvenimo dozė. Paryžiaus dozė. Mūsų teatrui ir kinui trūksta jos talento. Jos Paryžiaus.

Jei būčiau ją ten pamatęs, būčiau rašęs trijų dalių tekstą „Trys vienatvės Paryžiuje“. V. Papievis, V. Kelmelytė... Trečiasis – arba Eifelio bokštas, arba – kodėl gi ne? – aš pats. 

Unsplash.com nuotrauka

Persefonės arbatinė

Boulevard Raspail 66, grožio salono su SPA arbatinė. Stulbinanti, egzotiška ir tiek pat beprasmė. Paryžius – daili neužpildoma tuštuma. Nepakeliamai lengva ir ši arbatinė. Labai jau gražiai išdekoruota. Dažniausiai tuščia. Paryžiuje nereikia masažų – pats miestas kaip gilus masažas ir švelnūs kompresai. Mizerabiliams. Taip regisi tuščioje arbatinėje. Arbatos ritualai piešia ir piešia figūras – rodos, gelmę, o iš tiesų – paviršių. Ir atvirkščiai – paviršių, bet gelmę. Štai taip Persefonė kalbėjo.

Aforistiškai

Šitą maldelę tikrai žinote: „Kitą kartą, kai jūs pamatysite Paryžių, jis bus toks pat gražus...“ Tra lia lia, lia lia lia. André Maurois, ar ne?

Hemingwayaus užkalbėjimus irgi mokate. Liur liur liur, kliur.

Aktorius Sacha Guitry pasakė: „Būti paryžiečiu nereiškia gimti Paryžiuje. Tai reiškia gimti ten iš naujo.“ O čia tai neblogai.

Mūsų V. Papievis per LRT radiją pasakė už visus lakiau: „Paryžius yra Paryžius, ir niekas jo nepakeis.“

Šiaurės Atėnai