Unsplash.com nuotrauka

Jei Dievas būtų sovietmečio laikų mama, papriekaištautų: „Aš tiek dėl tavęs vargau, o tu...“

Šešias dienas Dievas kūrė saulę, kuri žino, kada nusileisti, ir mėnulį laikui matuoti.  Vandenynais kaip drabužiu aprengė žemę, pasiuntė šaltinius į slėnį, iš kurių miško žvėrys geria. Suguldė upes, kurių pakrantėse padangių paukščiai gyvena ir šakose čiulba. Iš savo kambarių Jis žemę laisto, veši žolė galvijams ir žolynai, kad tarnautų žmogui.

Nors ir praradę galimybę ilsėtis Edeno sodo obelų paunksmėje, tebesame nepaprastai apdovanoti, galėdami gyventi tobuliausiame meno kūrinyje, gyvuose Dievo paveiksluose.

Mokslininkas George'as W. Carveris yra nuostabiai tiksliai pasakęs: „Aš visuomet galvojau, kad gamta yra tarsi kiaurą parą dirbanti radijo stotis ir Dievas visuomet yra eteryje.“

Tik kažkodėl, kartą suklydę po Rojaus medžiu, klystame ir toliau. Ir vėl pasinaudodami paties Dievo duota mums laisva valia, patys išduodami stebuklingąjį Dievo sodą. Klausome kitų dažnių, užsidarę savo susikurtuose pasauliuose – virtualiuose, finansiniuose, grožio, žaliavalgysčių ar stebuklingų dietų.

G. K. Chestertonas yra rašęs, kad „žmogus – netaisyklingo pavidalo pabaisa, jo kojų pėdos nukreiptos į priekį, o veidas atgręžtas atgal‘‘. Tačiau atrodo, kad sutartį tarp gyvųjų, mirusiųjų ir tų, kurie dar tik gims, vis dažniau keičia tabula rasa – žmogus, nusisukęs nuo praeities, nuo savo priešistorinių įsčių, nuo Kūrėjo ir nusprendęs kurti save pats, čia ir dabar.

Parašyta: „Paklausk žvėrių, jie tave pamokys, ir padangių paukščių – jie tau pasakys./ Kalbėk žemei, ji tau patars, jūros žuvys paaiškins tau./ Kas iš viso to nepažins, kad Viešpaties ranka tai padarė?/ Jo rankoje yra kiekvieno gyvio siela ir kiekvieno žmogaus kvapas“ (Job 12, 7–10).

Pamiršom, nenorim, o gal patogiau neprisiminti? „Hell busy“, – kartojame, kaip užsikirtusi plokštelė. Velniškai užsiėmę? Tikrai kad velniškai. Tai su kuo mes? Su Juo ar su juo?

Visa yra įdaiktintas Dievo žodis – nuo mažulytės amebos, pakelės smilgos ar giedančio vieversio iki boluojančių žvaigždžių ūkų. Mūsų kilmės bendrumas – pasuose neįrašyta šeima. Tik mes kasdien vis labiau apleidžiam savuosius.

Norisi prisiminti šv. Pranciškų, kurio „Saulės giesmė“ buvo jo išgyventos skaidros ir džiaugsmo giesmė. Ji kvietė saulę, žemę, debesis, vėją garbinti Viešpatį, sakydamas pamokslus paukščiams ar liepdamas nutilti kregždėms. Džiaugsmą Viešpaties pasauliu šv. Pranciškaus patyrė per gamtos išgyvenimą. Gamta liudija Dievą. Ir ne todėl šv. Prančiškui buvo šviesu, kad jis buvo išrinktasis, kad jam buvo lengva, bet todėl, kad Dievas jam buvo gyvas ir visur jaučiamas.

„Jis ėjo pievos pakraščiu ir kalbėjosi su mažomis gėlelėmis kaip su mažesniaisiais broliais... Jis atėjo, šis rudasis lakštingalų brolis, ir gyveno kaip pavasaris, žeme stebėdamasis, gėrėdamasis ir džiaugdamasis“  (R. M. Rilke).

Bet. Mes velniškai užsiėmę. Mums labiau prie dūšios F. Nietzsche's beprotis, paskelbęs miniai, kad Dievas yra miręs. Jis taip pat giedojo. Tačiau ne džiaugsmo giesmę, bet requiem, nes buvimas be Dievo yra tik liūdesys, šiurpas ir gėla.

Šv. Pranciškui laiptai dangaus link buvo gamta. Mes renkamės kitus būdus keliauti –eskalatorius, keltuvus, keltus, elektrinius paspirtukus ir elektrobangas, išmaniuosius ir planšetinius, tik kažkodėl galiausiai mums prireikia neštuvų. Džiaugsmo katastrofiškai mažėja, iškreipia ryšiai su savimi, kitu ir aplinka dėl nevaldomo santykių klimato atšalimo.

O ir bažnyčiose nebedega bičių vaško žvakės, jas pakeitė bedvasis parafinas, Dievo stalai dengiami Lenkijoje urmu pagamintomis staltiesėmis, ant kunigų nugarų albose nebežydi aukso ir šilko siūlais siuvinėtos rožės, nebenoksta vynuogės,  nebepamatysi ir lauko gėlių ant altorių, net ir berželių šakų per Sekmines. Per Žolinę, žolynus veikiau nusiperkame pakelėje pas moterėles, užuot su aušra pakilę iš patalų, perbridę per pievą ir maldoje susirinkę kvepiančių žolelių puokštę.

Baltarusijoje, Svyrių apskrityje esančiame Lentupio miestelyje, vykdavo garsieji Šv. Onos atlaidai. Į juos suvažiuodavo daug tikinčiųjų, ir ne tik katalikai. Atlaidus lankydavo ir bitininkai, kurie čia prekiaudavo vašku. Tikintieji pirkdavo iš bitininkų vašką ir lipdydavo votus. Vaškiniai votai – koja, širdis, ranka, kūnas – būdavo aukojami, prašant sveikatos.

Po šv. Mišių aukos vašką ir votus tikintieji sunešdavo prie altoriaus ir sudėdavo į vieną krūvą. Kunigas, smilkydamas ir šventindamas vašką bei votus, prašydavo maldoje visiems dieviškų malonių. Įvykdavo protu nepaaiškinamų stebuklų ir žmonės pasveikdavo.

Kas tai? Minties galia? Kvantinė fizika? Ar gyvas tikėjimas?

Gal metas sugrįžti? Per mintį? Per žodį? Per veiksmą? Ir mūsų sielos pasveiks.