Monografijos pristatymo akimirka. Evgenios Levin nuotrauka

Radijo stoties XFM laidoje „Po knygos viršeliu“ pasikalbėta apie Vilniaus, Vytauto Didžiojo, Klaipėdos ir Šiaulių universitetų dėstytojų Dalios Čiočytės, Astos Gustaitienės, Dalios Jakaitės, Marijaus Šidlausko monografiją „Krikščionybė ir šiuolaikinė lietuvių literatūra“, kurią 2018 metais išleido Vilniaus universiteto leidykla. Joje rašoma apie krikščioniškųjų nuostatų ir vertybių raišką Nepriklausomos Lietuvos literatūroje (nuo 1990 m.): prozoje, eseistikoje, poezijoje, dramoje, vaikų literatūroje; tyrinėjama joje glūdinti meninė savimonė, literatūrinės žmogaus prasmės paieškos ir literatūros dialogas su krikščionybe. Publicistę AUGUSTĘ ŽIČKYTĘ kalbino laidos vedėja Karolina Bagdonė.

Apie ką ši knyga ir kuo ji nauja?

Keturių autorių kūrinys pateikia labai susistemintą, didelės apimties įvairių literatūros kūrinių analizę. Analizuojama drama, poezija, proza, vaikų literatūra. Tai – tarsi ankstesnių literatūros teologijos arba tos literatūros, kuri suvokiama kaip krikščioniška, tyrinėjimų tęsinys. Labai džiaugiuosi atradusi nagrinėjamą krikščionišką dramą.

Galėčiau pridurti, kad apie šiuolaikinę krikščionišką (ir ypač vaikų) literatūrą dar niekas taip išsamiai nerašė. Tad vien šiuo aspektu monografija labai nauja ir  įdomi. Tavęs dar norėčiau paklausti, kas yra literatūros teologija.

Paprastai sakant, tai yra apreiškimo permąstymas žmogaus pastangomis, pasirenkant, suvokiant literatūrą arba žodį kaip įrankį kalbėti apie Dievą, su Dievu, toje bendruomenėje, kuri vis dar yra krikščioniška. Literatūra siūlo skirtingus žanrus ir įrankius (metaforas, simbolius ir pan.) kalbėti apie krikščionybę, būti krikščionimi. Kai kurių dalykų negali išreikšti arba jie yra vaizduotėje, bet kai juos įžodini, įprasmini, jie tampa svarūs ne tik tau pačiam, bet ir skaitytojų ratui, kuriems rašai.

Dabar apie konkrečius monografijoje minimus autorius ir jų kūrinius. Ką rekomenduotum?

Minima daug šiuolaikinių autorių ir kūrinių, bet man įdomiausia buvo skaityti tuos, į kuriuos esu įsigilinusi. Vienas iš tokių yra kunigas Julius Sasnauskas, žinomas iš esė knygų. Norėčiau pacituoti jo rinkinyje „Pagaunama ir nepagaunama“ publikuotą pokalbį. Kunigas kalba apie paradoksą, o jis, tas daugiaprasmiškumas, būdingas ir literatūrai. J. Sasnauskas sako: „Savo gyvenimo įvykiuose matau paradoksą po paradokso. Pradedi vienaip, o baigiasi kitaip. Bausmė tampa dovana. Tamsoje atsiranda šviesa. Meilė ateina ten, kur jai rastis nebuvo jokių prielaidų. Kiekvieno žmogaus istorijoje atrastum panašių patyrimų. Man patinka juos pastebėti. Dar labiau patinka aptikti jų Evangelijoje, nes be jos galėtum įtarti, kad tik žaviesi intriga. Kristus – didysis Dievo paradoksas.“ J. Sasnauskas, rašydamas esė, tampa stebėtoju, kuris skaitytojui pateikia ne tik pasakojimų aprašymus, bet ir labai asmeniškas istorijas. Žavi, kad krikščionišką kūrinį rašo krikščionis autorius.

Kun. Julius Sasnauskas OFM. „Magnificat vaikams“ nuotrauka

Ar Lietuvoje yra religinių poetų, dramaturgų, prozininkų?

Monografijos autoriai teigia, kad pas mus nėra religinių rašytojų. Mes nagrinėjame pavienius kūrinius, pavienes apraiškas. Dažniausiai tai – bandymas primesti, pasiūlyti savo žvilgsnį į kūrinį, kuris nebūtinai yra krikščioniškas.

Norėčiau atkreipti dėmesį, kad ne viskas, ką mes laikome krikščioniška literatūra, yra krikščioniška literatūra, kaip ir ne visos knygos, pristatomos kaip menas, yra menas.

Prisimenu trapistų vienuolio Tomo Mertono įžvalgą iš knygos „Naujosios kontempliacijos sėklos“. Jis rašo, kad „katalikas poetas turėtų būti apaštalas pirmiausia būdamas poetas, ir nemėginti būti poetas, kuris pirmiausia yra apaštalas. Juk jei jis žmonėms prisistato poetu, tai ir bus vertinamas kaip poetas, jei jis nebus geras poetas, jo apaštalavimas bus išjuoktas“. Pastarąją  šiame kontekste persakyčiau taip: jei nori būti geru krikščionimi poetu, pirmiausia turi būti geras poetas. Jei investuosime į knygų skaitymą, rašymą, vaizduotės lavinimą, geros krikščioniškos literatūros atsiras daugiau.

Įsidėmėjau Tomo Venclovos mintį, kai jo paklausė, ar jis kuria religinę literatūrą, juk kūryboje naudoja biblinius įvaizdžius. Jis atsakė, kad jo tekstai nėra religiniai, tik paremti bibliniais ir mitologiniais motyvais, jog jam įdomu pažinti, kaip kalbasi Senasis ir Naujasis Testamentai su kitais kontekstais, pavyzdžiui, antikos, viduramžių ir pan. Bet grįžkime prie monografijos. Ką šiuolaikiniai literatūros tekstai sako apie krikščionybę?

Monografijoje, skirstant kūrinius, nagrinėjama krikščioniškos literatūros tąsa, ironiškas idėjų komplikavimas ir anonimiškumas. Pati krikščionybė tampa tavo gyvenimo dalimi arba tuo, prieš ką tu maištauji, ko nepastebi, kam prieštarauji. Taip pat ji – kultūrinis paveldas. Juk reflektuoja nebūtinai krikščionis, tiesiog domisi, nagrinėja ką nors tik kaip literatūros kūrinį arba ieško kažkokių sąsajų. Šiuolaikinė literatūra siūlo dabartišką, kūnišką skaitymą. Ji tampa saviraiškos arba dievoieškos priemone. Autentiškumo paieška šiuolaikiniam žmogui yra labai svarbi, tai atsispindi literatūroje.

Monografijos autoriai pabrėžia, kad santykis su krikščionybe tampa labai problemiškas, apie tai kalbančiuose kūriniuose tikrai labai daug ironijos, kritiškumo, apskritai vyrauja pasaulis be Dievo. Kita vertus, gal kaip tik kuo labiau neigi, tuo labiau ieškai Dievo...

Galbūt neigi, nes tau skauda? Kaip kalbėti apie meną, kuris yra atėjęs iš tavęs? Kurdamas jautiesi prisidedantis prie Dievo kūrybos. Ir kaip savo gyvenimo bendraautoris įdedi pastangų, kad taptum kuo autentiškiausiu žmogumi. Tu patiri nepriteklių, stoką, kyla dvejonių ir klausimų. Nuoširdžiai ieškodamas atsakymų kuri krikščionišką literatūrą, nes estetinis kodas, kurį tu atveri, suabejojęs pamatiniais klausimais arba tiesomis, atveria nežinomybei, vedančiai į naują, kitokią rytdieną.

Vienas iš monografijos autorių Marijus Šidlauskas, kalbėdamas apie krikščionišką dramaturgiją, sakė, kad klasikine prasme krikščioniška dramaturgija yra Kristaus drama, analizuojanti, pristatanti, kalbanti apie ją. Bet dažniau mes ieškome santykio su krikščionybe, todėl kūriniuose matome ne Kristaus gyvenimo ar biblinių istorijų apmąstymą, o savo santykį su tomis istorijomis, Dievu.

Knygos autoriai taip pat kalba apie anonimišką krikščioniškumą. Žmogus gyvena pagal savo sąžinę, jo vertybės yra panašios į krikščioniškas, bet Kristumi jis netiki. Tad reikėtų mąstyti apie tai, kaip mes galėtume paskatinti tuos žmones ieškoti Dievo, autentiško santykio būtent su Kristumi.

Prof. Viktorija Daujotytė ir monografijos autoriai. Evgenios Levin nuotrauka

Kuo naudingas krikščioniškos literatūros skaitymas?

Paprastai sakant, bet kokios literatūros skaitymas leidžia mums pažinti, kas mes esame, kas mus supa ir kas aktualu mus supantiems žmonėms. Šie kūriniai gali padėti suprasti, kaip menas gali padėti kurti santykį su Dievu, apmąstyti ir gilinti savo tikėjimą, atsakyti į rūpimus klausimus. Kaip sakei, tau buvo malonu skaityti apie krikščionišką vaikų literatūrą. Bet gal todėl, kad nesusimąstydavai, jog tai – krikščioniška literatūra? Gal pravartu po kurio laiko krikščionišku žvilgsniu pažvelgti į skaitytą knygą?

Ar reikia būti krikščioniu, kad rašytum ir analizuotum krikščionišką literatūrą?

Susidaro įspūdis, kad monografijos autoriai išmano tiek krikščionišką, tiek apskritai literatūros laukus. Tai rodo, kad turi būti abiejų disciplinų specialistas, jei nori apie tai kalbėti tokiame labiau akademiniame kontekste. Tačiau žvelgiant parprasčiau, visada gali tapti ir tiesiog patariamuoju balsu savo draugui.

Iš kitos pusės, gera literatūra ir yra tiesiog gera. Dievo malonė didesnė už žmogaus pastangas sustyguoti, suklasifikuoti, įvaizdžius išnagrinėti. Pirmiausia turime pasikliauti ne vien savimi, tiesiog leistis nustebinami.

Nuo ko rekomenduotum pradėti ją skaityti?

Mano manymu, labai vertingas įvadas, kuris įveda į literatūros teologijos lauką ir supažindina, kaip ji kito, į ką dabar kreipiamas dėmesys ir pan. Žinoma, yra žmonių, nemėgstančių įvadų. Tuomet galima padaryti atvirkščiai – atsiversti knygos pabaigą, susirasti pavardžių bei kūrinių rodyklėje tai, kas patinka.

Kam rekomenduotum šią monografiją?

Visiems, kurie turi dideles kuprines, nes monografija – net 600 puslapių! (juokiasi) Na, o jei rimtai – tiems, kuriems rūpi tikėjimas ir domina šiuolaikinė literatūra.

Parengė Ilona Petrovė