Ignacas Lojola. Ignatian Solidarity Network nuotr.

Ig­na­cas Lo­jo­la bu­vo pas­ku­ti­nė vie­nos kil­min­gos bas­kų šei­mos, gy­ve­nu­sios pi­ly­je, ku­rio­je 1491 me­tais ir gi­mė, ne­to­li As­pe­ti­jos (Az­pei­tia), at­ža­la. Pa­gal tų lai­kų pa­pro­čius jau­nes­nie­ji sū­nūs, gi­mę po pir­ma­gi­mio, kad ne­iš­si­da­ly­tų (kad pa­li­ki­mas bū­tų vie­no­se ran­ko­se) gi­mi­nės pa­li­ki­mo, tu­rė­jo siek­ti baž­ny­ti­nės kar­je­ros. Tai­gi ke­tu­rio­lik­me­čiui Igna­cui te­ko pri­im­ti ton­zū­rą.

Ta­čiau jo gal­vo­je kū­rė­si vi­sai ki­to­kie, ri­te­rių bei nuo­ty­kių ro­ma­nų su­bran­din­ti pla­nai. Už­si­au­gi­nęs plau­kus ir ap­si­gin­kla­vęs, jis ta­po pui­kus ir be­bai­mis Ka­ro­lio V ar­mi­jos karinin­kas. Kar­tu su ben­dra­žy­giais Pom­plo­no­je ap­gul­tas Pran­ciš­kaus I bū­rių, jis gy­nė­si kaip liū­tas, o at­si­trauk­ti pri­ver­tė tik ko­ją su­tru­pi­nęs ar­ke­bū­zos šū­vis. Iš mies­to jį išne­šė neš­tu­vais, o pran­cū­zų ka­rei­viai jam ati­da­vė pa­gar­bą. Pas­kui jis pa­si­trau­kė į sa­vo pi­lį sveik­ti. Gi­ji­mas bu­vo il­gas ir nuo­bo­dus. Vis dėl­to jis tą lai­ką pra­si­skaid­ri­no dviem iš­ga­nin­go­mis kny­go­mis, ku­rias jo svai­nė su­ra­do se­no­je skry­nio­je: tai bu­vo „Jėzaus gy­ve­ni­mas“ ir Ja­ko­bo de Vo­ra­ga­no „Auk­so le­gen­da“ (Le­gen­da au­rea).

Tas kny­gas Ig­na­cas į ran­kas pa­ė­mė tik no­rė­da­mas nu­vy­ti ša­lin nuo­bo­du­lį, ta­čiau jos pa­da­rė per­ver­smą jo gy­ve­ni­me: jis su­pra­to, jog sa­vo gy­ve­ni­mo pras­mę ras ne mū­šio gau­de­sy­je ar per­ga­lės eu­fo­ri­jo­je, bet nuo­lan­kiai ir iš­ti­ki­mai sek­da­mas Kris­tų sun­kiai pra­ei­na­mais ar­ti­mo mei­lės ir ti­kė­ji­mo ke­liais.

Pa­svei­kęs jis iš­si­ruo­šė į pi­lig­ri­mi­nę ke­lio­nę į Mon­se­rat vie­nuo­ly­ną pas Die­vo Mo­ti­ną, po ku­rios ko­jo­mis pa­klo­jo žė­rin­čius ri­te­rio rū­bus ir gin­klus. Il­ga barz­da, išsid­rai­kiu­siais plau­kais ir ap­si­ren­gęs kaip val­ka­ta, jis tę­sė sa­vo pi­lig­ri­mys­tę per Is­pa­ni­ją, Ita­li­ją, pasie­kė Šven­tą­ją Že­mę, kur ke­ti­no už­si­da­ry­ti ere­mi­tų vie­nuo­ly­ne ne­to­li Tė­bų ir atsidė­ti at­gai­lai.

Ta­čiau Die­vas no­rė­jo jo ne ten. Ke­liau­jant jo ne­ri­mas­tis, užuot nu­ri­mu­si, tik dar padidė­jo. Vis dėl­to Ig­na­cas jau bu­vo tik­ras dėl vie­no da­ly­ko – jis no­rė­jo bū­ti Kris­taus mi­sio­nie­rius. Su­ži­no­jo, jog no­rint, kad apaš­ta­lys­tė duo­tų vai­sių, ji tu­ri bū­ti pa­grįs­ta tvir­tu te­olo­gi­niu bei hu­ma­nis­ti­niu išsi­moks­li­ni­mu, ku­rio jis be­veik vi­sai ne­bu­vo įgi­jęs. Tad ga­liau­siai ėmė­si moks­lų: Bar­se­lo­no­je stu­di­ja­vo gra­ma­ti­ką, o pas­kui tę­sė moks­lus Al­ka­lo­je, Sa­la­man­ko­je ir ga­liau­siai Pa­ryžiaus uni­ver­si­te­te. Čia 1535 me­tais įgi­jo magis­ter ar­tium (me­nų ma­gist­ro) laips­nį.

Pa­ryžiu­je jis su­si­drau­ga­vo su bū­re­liu stu­den­tų, už­si­de­gu­siais tuo pa­čiu mi­sio­nie­rišku pašau­ki­mu, ir su jais 1534 me­tais iš­reiš­kė va­lią sa­vo šven­tė­ji­mu, pa­vyz­džiu ar­ti­mui ir ne­tur­to bei skais­tu­mo lai­ky­mu­si pa­si­švęs­ti tar­nau­ti Die­vui. Tai bu­vo užuo­maz­gos Jėzaus Drau­gi­jos, ku­ri ryš­kiau ims iš­si­skir­ti po ke­le­rių me­tų, 1538-ai­siais, kai vi­si se­ni drau­gai su­si­tiks Ro­mo­je. Prieš tai Ig­na­cas iš Pa­ry­žiaus dar bu­vo iš­va­žia­vęs į Veneciją, kur ne­sėk­min­gai mė­gi­no vėl lai­vu iš­plauk­ti į Šven­tą­ją Že­mę. Po to jis kai ku­riuo­se Ve­ne­to bei Emi­li­jos re­gio­nų mies­tuo­se at­si­dė­jo pa­moks­la­vi­mui ir tei­kė pagalbą skurs­tan­tie­siems. Vis dėl­to Ig­na­cas dar ne­tu­rė­jo aiš­kaus pla­no, – jis išryškėjo vė­liau, kai ga­lu­ti­nai su­tvar­kė Jė­zaus Drau­gi­jos struk­tū­rą ir for­ma­vo ją keliems tiks­lams: Baž­ny­čios ir ka­ta­li­kų mo­ky­mą ap­sau­go­ti nuo ere­zi­jos, re­for­muo­ti pa­pro­čius ir vyk­dy­ti mi­si­jas to­li­muo­se kraštuo­se. Vi­sa tai bu­vo da­ro­ma vi­siš­kai atsida­vus Baž­ny­čiai bei jos va­dui že­mė­je – po­pie­žiui. Taip su­tvar­ky­ta Jė­zaus Drau­gi­ja sa­vo grei­tai pa­gau­sė­ju­sius ir be ga­lo ryž­tin­gai nu­si­tei­ku­sius „ka­rei­vius“ iš­siun­ti­nė­jo į be­ga­les fron­tų, ku­riuo­se rei­kė­jo ko­vo­ti už „di­des­nę Die­vo gar­bę“.

Sa­vo „ka­rei­viams“ ug­dy­ti Ig­na­cas pa­ra­šė „Dva­si­nes pra­ty­bas“ – ne­leng­vai skai­to­mą kny­ge­lę, ku­ri dar ir da­bar yra ne­pa­mai­no­mas kiek­vie­no jė­zui­to va­do­vas. Ig­na­co dvasin­gu­mo pa­slap­tis la­bai pa­pras­ta, kaip pa­pras­tas ir nuo­lan­kus bu­vo vi­sas jo gyveni­mas: my­lė­ti ir tar­nau­ti Die­vui „vi­sa šir­di­mi, vi­sa sie­la ir vi­sa va­lia“. Bū­tent ši mei­lė įkvėp­da­vo ši­lu­mos bet ko­kiam už­mo­jui ir su­teik­da­vo pras­mę bet ko­kiam paklusnu­mui bei pa­si­au­ko­ji­mui.

1556 me­tų lie­pos pa­bai­go­je, kai Ro­mą gniau­žė ali­nan­tis karš­tis, Ig­na­ci­jus pa­si­ju­to blo­gai. Jis su­pra­to, jog ar­ti­na­si jo gy­ve­ni­mo pa­bai­ga. Tad pa­pra­šė sa­vo sek­re­to­riaus nu­ei­ti pas po­pie­žių ir pa­pra­šy­ti jo pa­lai­mi­ni­mo in ar­ti­cu­lo mor­tis (lot. k. – prie mir­ties slenks­čio), ta­čiau ne­be­spė­jo jo su­lauk­ti, nes tą pa­čią nak­tį mi­rė šnabž­dė­da­mas „O, ma­no Die­ve.“ Jė­zaus Drau­gi­jos įkū­rė­ją, ta­pu­sį vie­nu svar­biau­sių Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios rams­čių, 1622 me­tais ka­no­ni­za­vo Gri­ga­lius XV.

Piero Lazzarin. „Naujoji šventųjų knyga“, Katalikų pasaulio leidiniai 2011 m.