Jonas ir Aldona Rutkauskai. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Visą gyvenimą Aldona ir Jonas Rutkauskai gyvena Igliaukos kaime, esančiame Marijampolės savivaldybėje. Švelniai rožinės spalvos medinio namo kieme dažnai galite pamatyti keturis suaugusius vaikus, sugrįžusius lankyti tėvų. Taip pat anūkus ir proanūkį. Pati Aldona sako, kad santuokoje buvo visko: „Buvo ir nešnekadienių, ir neguladienių. Bet per 53 metus nebuvo nė karto kilusi mintis palikti ir išeiti. Jei būtų buvus išdavystė, tai nežinau kaip būtų buvę. Bet tikriausiai atleistum, ir viskas būtų tik dėl šeimos bei vaikų. Kartu gyvensim dar tiek, kiek Dievulis duos. Norėtume dar daug, bet žinote, trumpėja tas kelelis“, – šypsosi moteris ir sutinka papasakoti savo laimingos santuokos paslaptį.

Netikėta draugystės pradžia

A. Rutkauskienė savo santuokos istoriją pradeda pasakoti nuo jaunystės laikų, kai pirmiausia draugavo su vyro broliu. Draugavusi apie tris mėnesius ji suprato, kad rado savąjį, ir viskas turi pasikeisti. „Perėjau iš brolio pas kitą brolį. Padraugavus kokią pusę metų, pamačiau, kad jis mane labiau pradėjo merginti. Leidimo tekėti vyras prašė mano mamos. Klausė, ar ji sutinka už jo mane išleisti. O aš ką, buvau dar jauna, tik aštuoniolika metų buvo suėję. Jis man žadėjo rojų, tai taip ir galvojau, kad gyvenime bus. Bet vėliau, kai pradėjome bendrą gyvenimą, tai buvo visko: ir druskos reikėjo ne mažą saują suvalgyti, ir labai gražių dienų buvo. Tačiau abudu kartu stengėmės kabintis į gyvenimą“, – tikina moteris.

„Susilaukėme pirmos dukros, kai man buvo dar tik devyniolika metų. Po nepilnų dvejų – gimė antrasis sūnus. Tai taip mes ir kūrėme tą gyvenimą“, – šypsosi A. Rutkauskienė. Abudu su vyru dirbo parduotuvėje: jis – maisto, o moteris – pramoninėje. Gimus antrajam vaikui, po ketverių metų gimė trečias sūnus. Nors vaikų šeimoje daugėjo, tačiau Aldona darbo vis vien neatsisakė, kiek išleisdavo į motinystės atostogas, tiek ji ir buvo. „Net šiuo metu negaliu tiksliai pasakyti, kiek jų turėdavome. Galbūt tris mėnesius. Vaikus pažiūrėdavo močiutė, o aš eidavau į darbą. Po to suėjus pirmiesiems metams leisdavome į Igliaukos darželį. Netrukus po trečio vaiko šeimoje atsirado ir ketvirtas. Lygiai taip pat ir jį auginome kaip kitus – tai darželis, tai pas močiutes“, – pasakoja motina.

Paklausta, ar nebuvo jauku, padraugavus su vienu, vėliau ateitį kurti su kitu broliu, A. Rutkauskienė atsako, kad nieko nejautė. „Aš tiesiog nežinojau, kaip tas tarpas praėjo. Buvau jauna, tik aštuoniolikos metų. Pašnekino mane ir meile bei viskuo kitu patikėjau. Vyras man žadėjo, kad aš nieko neveiksiu, tik kambaryje būsiu, jis viską už mane padarys. Bet vėliau gyvenime to tikrai nebuvo nei pas mus, nei pas nieką kitą. Galiu garantuoti“, – šypsosi moteris.

Stiprus tikėjimas

Rutkauskų santuoka nebuvo slapta. Pora prieš 53 metus, spalio 22 dieną, susituokė civilinės metrikacijos skyriuje. Po dviejų savaičių įvyko bažnytinė santuoka ir, pasak pašnekovės, tik tada pasijautė tikrosios vestuvės. „Mūsų šventė buvo labai didelė. Pirmiausia grįžome pas vyro tėvus ir naują gyvenimo pradžią minėjome net su 100 žmonių. O antrą dieną važiavome į mano tėviškę, kurioje taip pat laukė daug žmonių. Todėl mūsų tokios gražios vestuvės ir buvo. Vyras kilęs iš didelės giminės, užaugo iš dešimties vaikų šeimos. Anksčiau sueidavo pusbroliai, dėdės, todėl vestuvėse buvo daug svečių“, – santuokos pradžios prisiminimais dalijasi Aldona.

Po to, kai abu su vyru pradėjo dirbti parduotuvėje, eidavo į bažnyčią. Todėl juos persekiodavo Sovietų Sąjungos saugumas. Su tuo susidurti ypač tekdavo vyrui, kuriam sakydavo, jog dėl tikėjimo ir bažnyčios lankymo jis negali dirbti kaimo parduotuvėje ir būti vadovu. Pasak žmonos, vyrą pasikalbėti su saugumiečiais kviesdavo vos ne kas antrą savaitę. Tačiau nei dabar, nei tuometiniais laikais niekas Rutkauskų nesustabdė tikėti Dievu. Paklausta, ar kiekvieną sekmadienį eina į Mišias, moteris pripažįsta, kad, kai paaugo vaikai, kartais neturėdavo tam laiko, kadangi darbo dienomis dirbdavo, o savaitgaliais reikėjo vaikų drabužius išskalbti, ūkį prižiūrėti. O dabar, jei tik sveikata leidžia, tai eina į bažnyčią melstis.

Lemtingi ateities ženklai

Kai ponia Aldona buvo visai dar vaikas ir mokėsi mokykloje, jos teta gyveno Kūlingės kaime. „Su mama eidavome pas tetą, o mano vyras buvo jau namą pasistatęs. Kai aš buvau šeštoje klasėje, tai mama einant sakydavo, kad čia tai vyras. Pasistatė namą, gaus žmoną, tai jau gerai gyvens“, – juokiasi A. Rutkauskienė ir pripažįsta, kad tarp jos ir vyro – 15 metų skirtumas. Aldonos vyras jaunystėje buvo muzikantas, grodavo vestuvėse. Pasak pašnekovės, buvo kaimo žmonių labai giriamas ir galbūt tai labiausiai ją patraukė.

Dar vienas lemtingas ateities ženklas įvyko, kai A. Rutkauskienė būdama 13 metų dalyvavo pusseserės vestuvėse, kuriose būsimas vyras grojo. Aldonos su drauge buvo paprašyta pasaugoti ir pasakyti, kai ateis jaunavedžiai, tuomet jis sugros maršą. „Mes su drauge lakstydavom ir viską pranešdavom, o tuomet jis grodavo. Už tą darbą jis davė rublį mano draugei, o man nieko. Už tai aš labai užpykau ir dar vėliau šią situaciją jam prikaišiodavau. O vyras atsakydavo, kad jau tuo metu žinojo, jog ji bus jo ir viską vėliau atiduos“, – jaunystę prisimena moteris.

Paklausta, ar poroje 15 metų skirtumas ką nors reiškia, A. Rutkauskienė atsako, kad visiškai nieko. „Žmonės kalbėjo, kad pasiėmė jauną piemenę, ir jis jos visai nesulaikys. Kažkaip stengdavausi į tokias kalbas nekreipti dėmesio, o šį rudenį kartu pasitiksime 53 santuokos metus“, – džiaugiasi pašnekovė.

Vienintelis pažadas

Aldona sako, kad auksines vestuves minėjo tik savo vaikų ir anūkų apsuptyje. Vaikai norėjo, kad tėvai atnaujintų santuokos įžadus bažnyčioje ir iškeltų vestuves, tačiau moteris nesutiko. „Aš nenorėjau. Jei jau vieną kartą davėme įžadus, esame prisiekę prieš Dievą, tai ką galiu antrą kartą prisiekti?“ – klausia moteris. Kai buvo jauni, A. Rutkauskienė pripažįsta, kad švęsdavo daug švenčių. Tačiau dabar geriausia ir smagiausia svarbias datas paminėti šeimos apsuptyje. Rutkauskai praeitą savaitę šventė anūkės santuoką, o artėjantį savaitgalį ruošiasi sveikinti priėmus krikštą vienintelį proanūkį. Taip pat pripažįsta, kad visi kartu švenčia artimųjų gimtadienius, todėl, pasak pašnekovės, švenčių per akis.

Aldona Rutkauskienė su anūkėmis. Asmeninio archyvo nuotrauka.

„Man niekada nekilo klausimas, kad galbūt reikia skirtis. Aš esu tikinti, jam prisiekusi ir niekada gyvenime nebuvo kilusi tokia mintis. Žinoma, mūsų santuokoje, kaip ir kitų, buvo piktumų. Nė viena šeima be to neapsieina. Tačiau iki skyrybų niekada nepriėjome“, – tikina A. Rutkauskienė. Pašnekovė taip pat mąsto, kad viena iš tvirtos santuokos paslapčių yra tikėjimas Dievu. „Juk vaikų turime, kaip gali skirtis ar palikti, juk jis vaikų tėvas. Ir svarbiausia, kad jau kartą prisiekiau. Kitaip negaliu“, – kartoja moteris.

A. Rutkauskienė, paklausta, apie šiuo metu dažnai visuomenėje girdimas skyrybas, atsako, kad dabar auga dyki galai. „Žmonės užauga nematę nei vargo, nei nieko. Susipyko, vienas kitam pasakė negražių žodžių ir eina vienas sau, o kitas sau. Mes taigi sunkiai augome vaikystėje. Pavyzdžiui, mūsų vaikai. Jie nuo jaunų dienų daug ką dirbo, runkelius ravėjo ir kol kas dar gyvena šeimose“, – savo nuomone dalijasi pašnekovė.

Vaikai auga laisvai

Taip pat ji tvirtina, kad dabartiniai žmonės turi per daug prabangos, savo vaikams duoda visko, ko tik šie užsigeidžia. „Turėjom karvių ir kiaulių. Kai vaikai jau buvo paaugę didesni, o mudu su vyru pareidavom iš darbų, tai jie jau viską būdavo padarę: pašerti gyvuliai, pamelžtos karvės ir net valgyt paruošta. Todėl vakarais pailsėdavome ir laiką praleisdavome su vaikais“, – prisimena A. Rutkauskienė.

Moteris pastebi, jog dabar kitaip auklėjami ir jos anūkai. „Sako, kad mama, duok čipsų, mama – coca colos, o kas valgyt būna padaryta, tai jau nevalgo. Taip pat jie nežino, kas galima, o kas – ne. Nieko negali nei pasakyti, nei pabarti. Su savo vaikais vasaromis uogaudavome. Grįžę iš darbų sėsdavome į mašiną, važiuodavome į mišką aviečiauti. Kokius keturis kibirus prisirinkę, grįžę namo, visi tvarkydavome ir dirbdavome, o dabar vaiko nepriversi. Negaliu sakyti, kad anūkai negeri, jie labai geri. Tačiau auga laisvai“, – susirūpinimą išreiškia močiutė.

„Kai susituokėme, man vyras pasakė, kad jis nori turėti 10 vaikų, nes pats užaugo taip pat didelėje šeimoje. O aš to nenorėjau. Vienas ar du vaikai – labai mažai. Tačiau manau, kad keturi vaikai yra didelė šeima. Todėl turime keturis vaikus, o prie jų prisideda penkios antros pusės, nes sūnus turi antrą žmoną. Užgyvenome devynis anūkus ir vieną proanūkį. Tai jau vien šeimoje, kai susirenkame, mūsų būna apie 20“, – didžiuojasi moteris ir pripažįsta, kad kas antrą savaitgalį visa gausi šeima sugrįžta pas tėvus į kaimą. „Vienas žentas mūsų su vyru klausė, kaip išauklėjote savo vaikus. Jis niekad negirdėjo, kad nors kada jie susitikę apsipyktų“, – pasakoja moteris. Ji pripažįsta, kad vaikai užaugo artimi, vienas kito pasiilgsta bei laukia susitikimų. Kai lankė mokyklą, dažniausiai namuose būdavo vieni, vienas kitą prižiūrėdavo ir taip užaugo.

Anksčiau taip nebuvo

Moteris pripažįsta, kad tarp jų su vyru meilė vis dar gyva. „Šiuo metu vyras serga, aš juo rūpinuosi, globoju. Kai ligoninėje gulėjo, tai vis važiuodavau lankyti. Todėl manau, kad, jei jokios meilės nebūtų, tai ir paliktum žmogų. Meilė išaugo į pareigą vieno kitam. Tiek metų išgyvenus kartu, privalai savo antrąja puse rūpintis“, – teigia A. Rutkauskienė.

Gyvenant santuokoje reikia labai didelės kantrybės. „Jei vakare susipykai, tai kitą dieną turi būti vėl viskas gerai. Turite atleisti vienas kitam. Nes mes nesame tobuli žmonės. Juk kito žmogaus neperauklėsi, neperdirbsi. Aš niekada neturėjau minties, kad kažkur galiu rasti geresnį. Nes labai gero niekur ir nerasi. Kokį turi, toks ir geras, – juokiasi moteris. – Anksčiau taip nebuvo, kad susipažinau su vienu, pagyvenau su juo savaitę, ir man tas vyras netinka. Vėl metus su kitu pagyvenau, tas taip pat negeras. Anksčiau būdavo, kad skiriasi, bet šiuo metu kas antra pora. Ką gali rasti geriau?“