Juozo Laivio tekstas Gedimino pr. ir Vilniaus g. sankirtoje. Vytauto Narkevičiaus nuotrauka

Vilnius prabilo. „kaliau prakaliau užkaliau nusikaliau“ – tokiais Juozo Laivio žodžiais pasitinka tripusis reklamos stendas Gedimino prospekte. „Parduodu Jeep Cherokee 1999. Žalias“ – Kalvarijų turgaus prieigose sutrikdo Dariaus Gumausko lakoniška frazė. „...oranžinė plyta nervina baltą plytą – varteliai, nes buvo tvora – kaptilkė – vyšnia, atsiprašau, bet asbestas – vamzdis peržengia vamzdį – virvių ornamentas – vėliava (tik per šventes)... – atidžiu žvilgsniu Naujamiesčio teritoriją skenuoja Paulina Pukytė. „Nežinau, maniau, kad galėsiu tai aprašyti: tingią vasaros tylą, dėkluose dulkančius smuikus, pirkinių sąrašų melancholiją arba tą jausmą, kai nerandi to, ko ieškai“, – atostogaujančios muzikos mokyklos svajingą ramybę fiksuoja Alina Orlova. 

Šie trumpi ir ilgėlesni, jautrūs ir šmaikštūs, inspiruojantys ir intriguojantys įvairių rašančių autorių pasipasakojimai apie Vilnių su begaline meile jam – tai po poros metų sugrįžęs „Vilniaus kontekstų“ projektas. Jo idėja – padovanoti vilniečiams ir miesto svečiams kitokius, nei įprasta matyti, lauko reklamos stovus – ne apkrautus vizualiniu reklamų triukšmu, bet dovanojančius romantišką tekstų apie konkrečias sostinės vietas poetiką. 

„Vilniaus kontekstų“ projekto kuratorės Aušra Trakšelytė ir Stefanija Jokštytė. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka

Stendas su šviesaus atminimo V. Ivanovos žodžiais liko toje pačioje vietoje

„Projekto „Vilniaus kontekstai“ esmė, – pasakojo viena jo kuratorių Stefanija Jokštytė, – kad žmonės, sustoję prie šių reklamos stendų, nostalgiškai prisimintų, kuo jiems šios vietos ypatingos. Galbūt vienam čia gimė eilėraščiai apie rankas, kitas čia stovėdamas įžvelgia nuostabių detalių. Įdomu tai, kad reklamos plotai tave ne stumia ką nors išsinuomoti, įsigyti, bet dovanoja jausmą, eilėraštį, sentenciją, įžvalgą. Tokiu būdu mes ir pamilstame tam tikras vietas.“ 

Projekte „Vilniaus kontekstai“ po įvairias miesto vietas reklamos stenduose išsibarstę Mariaus Ivaškevičiaus, Kristupo Saboliaus, Alinos Orlovos, Dariaus Gumausko, Mariaus Povilo Elijo Martynenko, Ernesto Parulskio, Laimos Kreivytės, Roberto Narkaus, Juozo Laivio, Akvilės Kavaliauskaitės, Audriaus Pociaus, Paulinos Pukytės, Šarūno Joneikio, Monikos Kalinauskaitės, Jono Narbuto, Dominyko Vaitiekūno, Edvino Valikonio, Alexandros Bondarev, Juliaus Markevičiaus, Gabrieliaus Mackevičiaus, Viktorijos Ivanovos, Stefanijos Jokštytės tekstai. Ir visi jie skatina sustoti, įsiskaityti, atrasti aplinką, galbūt jau užmirštą, nereikšmingą. Pasak projekto kuratorių – net ne geografines, o laiko koordinates, daugiakalbį ir daugiatautį miesto kontekstą, įvairius rakursus ir asimiliacijas. 

2019-aisiais, projekto kuratorės Aušros Trakšelytės tvirtinimu, „Vilniaus kontekstai“ grįžta kaip „Kuriu Vilnių“ programos dalis, projektas išsiplėtęs ir geografiškai, ir autorių vardais (šiemet jų 22). Naujovė ir tai, kad, be kviestinių 15-os autorių, dar 7 buvo atrinkti surengus atvirą konkursą. S. Jokštytės teigimu, šįkart „Vilniaus kontekstai“, kitaip nei 2017-aisiais, kai kuratorės jį rengė savo lėšomis, gavo Vilniaus miesto savivaldybės finansinę paramą, tad ir dėl šios priežasties sumanyta rengti atvirą konkursą. 

„Gavome apie 70 tekstų ir labai nustebome, kad mums parašė tiek daug iškilių rašytojų, į kuriuos dėl tokio reikalo gal ir nedrįstum kreiptis“, – džiaugiasi kuratorės.

Vienas stendas šiemet liko toks pat, kaip ir 2017-aisiais – su tuo pačiu tekstu, toje pačioje vietoje (T. Kosčiuškos gatvėje, prie Kalnų parko stotelės). Jame – netikėtai šį pasaulį palikusios teatrologės Viktorijos Ivanovos paskutiniai užrašyti žodžiai – „Elzei. Vilnius.“, skirti jos dukterėčiai. S. Jokštytė minėjo, kad, jeigu šis projektas bus tęsiamas ir ateityje, nesikeičiantis Viktorijos stendas liks tąsos ir pažado niekada jos nepamiršti simboliu. 

Atrenkant tekstų autorius, kuratorių teigimu, svarbiausia buvo tai, kad „Vilniaus kontekstai“ netaptų vien poezijos festivaliu. 

„Tai ne literatūros, o įvairialypis ir įvairiažodis tekstų festivalis, – sakė S. Jokštytė. – Norėjosi, kad autoriai būtų kuo įvairesni. Čia ir įdomumas, kad projekte susiduria dainų autoriai, rašytojai, poetai, dramaturgai, filosofai, šiuolaikinio meno atstovai, menotyrininkai, žurnalistai, aktoriai. Tiesiog rašantys žmonės, gyvenantys Vilniuje arba turintys glaudų ryšį su juo. Kūrėjams buvo suteikta visiška kūrybinė laisvė. Vienintelė užduotis jiems – kad tekstas būtų skirtas konkrečiai Vilniaus vietai, taigi autoriai rinkosi stendus ir siūlė jiems tekstus.“ 

Kaip ir 2017-aisiais, taip ir šiemet, bendradarbiaujama su tais pačiais žmonėmis: dizainere Egle Marija Ažubalyte, fotografu Vytautu Narkevičiumi, tad ir stendų vizualinė stilistika, pasak kuratorės A. Trakšelytės, liko nepakitusi. Tripusiuose „Clear Channel Lietuva“ reklamų stenduose matomas lietuviškas, angliškas tekstai ir bendroji projekto informacija su žemėlapiu. Tekstai komponuojami vizualiai švarioje erdvėje, naudojamos tik balta ir juoda spalvos, vyrauja subtilūs, neagresyvūs dizaino elementai.

Šiemet pasipildė ir tekstų į anglų kalbą vertėjų būrys: be Rimo Užgirio ir Kipro Šumsko, tekstus vertė Darius Sužiedėlis ir Alexandra Bondarev. 

Viktorijos Ivanovos tekstas T. Kosciuškos g., Kalnų parko stotelėje. Vytauto Narkevičiaus nuotrauka
Ernesto Parulskio tekstas Upės g., tarp Žaliojo tilto ir ir CUP. Vytauto Narkevičiaus nuotrauka
Dariaus Gumausko tekstas Kalvarijų g., Kalvarijų turgaus stotelėje. Vytauto Narkevičiaus nuotrauka

M. P. E. Martynenko: „Tokios publikacijos mieste yra pačios geriausios“

Rašytojas, slemo poezijos kūrėjas, aktorius Marius Povilas Elijas Martynenko savo tekstui stendą pasirinko labai jautrioje šiuo metu sostinės vietoje – šalimais tvarkomo Reformatų skvero. Ir jo žodžiai iš tiesų atveria įvairių kontekstų, turint omenyje, kokių visuomenės reakcijų bei veiksmų sulaukė ši atnaujinama viešoji miesto erdvė. 

„Kai dar dirbau bare „Who Hit John“ ir baigdavosi mano pamaina, ateidavau į šią stotelę ir laukdavau pirmojo viešojo transporto, kad galėčiau grįžti namo, – pasakojo rašytojas. – Kartą ten stovėdamas po ilgos pamainos nemiegojęs pažvelgiau į savo rankas, jos buvo labai nešvarios, limpančios. Ir staiga supratau, kad žmonės būdami bare irgi labai dažnai žiūri į savo rankas. Pradėjau galvoti apie tuos jų žvilgsnius, taip ir gimė tas kūrinys apie rankas – kiek daug jos padarė; kiek daug jos galėtų padaryt; kiek daug jos būtų galėjusios padaryt.“

M. P. E. Martynenko manymu, tokios publikacijos mieste yra pačios geriausios. Jis prisiminė kartą stovėjęs Vilniuje prie Šv. Mikalojaus bažnyčios – seniausios išlikusios gotikinės šventovės Lietuvoje – ir staiga pamatė kažkur ant sienos parašytus žodžius: „o čia aš galvą įp**au“: „Tas keistas, dviprasmiškas jausmas – toks gražus statinys, tokia šventykla ir tie žodžiai. Supratau, kad mes, žmonės, taip ir paliekame savo ženklus, ir man žavinga ta žmogiškoji kūryba. Tokie kontekstai atveria visą rutiną – pilką, negražią, iškelia šleikštulį kaip estetiką. Arba prisimenu, kaip pirmą kartą gavau baudą, kai ant Kalnų parko stotelės mėginau užrašyti Gintaro Grajausko dviejų žodžių eilėraštį: „Tylinčio neperrėksi.“ Spėjau tik: „Tylinčio ne...“, kai išgirdau trinktelint policijos automobilio duris. Dar paklausiau, ar galiu pabaigti užrašą, bet liepė lipti į mašiną.“ 

Marius Povilas Elijas Martynenko. Knygų mugės organizatorių nuotrauka
Paulina Pukytė. Vytauto Narkevičiaus nuotrauka

P. Pukytė: „Praėjusių dešimtmečių ženklų susisluoksniavimas yra labai vertingas“ 

Menininkė, rašytoja, kultūros kritikė Paulina Pukytė buvo iš tų, kuri savo tekstą „360° prisipažinimas (palimpsestas)“ projektui išsiuntė surengus atvirą konkursą, nes, kaip pati sako – jai šis projektas pasirodė labai įdomus. 

„Pasirinkau stendą „Spartos“ stotelėje Švitrigailos gatvėje – vietoje, kuri iki šiol man buvo viena bjauriausių Vilniuje. Kai ten atsidurdavau, iš karto norėdavau kuo greičiau iš ten dingti, – pasakojo menininkė. – Ši vieta man tapo tam tikru iššūkiu, nes tuomet, kai ją reikėjo apžiūrėti, manęs nebuvo Vilniuje, pirmiausia tai padariau per „Google Street View“ – apsukau 360 laipsnių ratą. Ir tame sustingusiame vaizde, įsižiūrėdama į detales, pastebėjau įdomių dalykų. Apie juos ir parašiau savo tekstą. Tačiau grįžusi į Vilnių ir savomis akimis pamačiusi esamą tos vietos vaizdą supratau, kad daug kas pasikeitę. Ir tekstą teko perrašyti.“ 

P. Pukytė tai darė ne tiesiog ištrindama žodžius, bet naujus tarsi rašydama ant senųjų viršaus – taip atsirado palimpsestas (gr. palimpsēstos – „naujai nuskustas“, pergamentas arba papirusas, panaudotas rašymui antrą kartą – aut. past.). Būtent tuo ši vieta menininkei ir yra įdomi – kai ant vieno kultūrinio, istorinio, architektūrinio sluoksnio nuolat užsikloja kitas. 

„Visas Vilnius man yra toks miestas, kuriame persikloja įvairūs laikotarpiai, architektūros stiliai, ideologijos, istorijos vingiai ir lūžiai. Mes vis dar matome įvairių laikotarpių tam tikrus fragmentus, bet tai jau tik detalės, beveik užklotos naujo laiko. Tai ir norėjau perteikti aprašydama tą vietą – visas esančias ir nebesančias detales, kurias pamačiau stovėdama ten. Ir norėčiau, kad žiūrovas, būdamas toje vietoje, surastų jas. Tegul tai būna jam užduotis. Iš tikrųjų šioje vietoje sutelpa visas Lietuvos šimtmetis. Žvelgiant į peizažą architektūriškai – čia ir mediniai XX amžiaus pradžios namukai, ir prieškariniai mūriniai namai, ir sovietinio laikotarpio statyba, ir laukinio kapitalizmo kioskeliai, vieni sugriuvę, kiti dar išlikę, ir visiškai nauji loftai“, – kalbėjo viena iš „Vilniaus kontekstų“ autorių. 

Paklausta, kaip dabar mato šią Naujamiesčio erdvę, P. Pukytė teigė, kad jai ji labai patinkanti: „Nuėjusi ten praleidau visą valandą, net nenorėjau išeiti. O kai pradėjau dar labiau gilintis, pastebėjau, kokių ten įdomybių yra, ypač kai nuo stotelės paeini toliau. Tuo šis projektas ir patrauklus – reklamuoji savo miestą ir nieko daugiau, įžiūrėdamas grožį ten, kur jo, atrodytų, netgi nėra. Bepigu aprašyti vietą, kurioje viskas gražu – man atrodo, kur kas svarbiau įžiūrėti pastarojo šimtmečio architektūros vertę, ypač dabar, kai norima tiek daug griauti, tarsi to nebuvo. Tas palimpsestas, tas praėjusių dešimtmečių ženklų susisluoksniavimas yra labai vertingas.“ 

Jono Narbuto tekstas Laisvės pr., Televizijos bokšto stotelėje. Vytauto Narkevičiaus nuotrauka
Laimos Kreivytės tekstas L. Asanavičiūtės g., Pasakų parko stotelėje. Vytauto Narkevičiaus nuotrauka
Stefanijos Jokštytės tekstas K. Kalinausko ir Tauro g. sankirtoje. Vytauto Narkevičiaus nuotrauka

S. Jokštytė: „Trisdešimtmečių kryžkelė yra apie mano ir mano kartos žmonių mąstymą“ 

Projekto kuratorės S. Jokštytės šiųmetis tekstas K. Kalinausko ir Tauro gatvių sankirtoje vadinasi „30mečių kryžkelė“: „kur einam? tiesiai link santuokų? ar atgal į Vilniaus barus? dar turim laiko! gal nueikim dar šiąnakt į kairę. pakeliui pro maximą, kad turėt ką rūkyt.“ 

„Man trisdešimt. Dėl to toks ir kūrinys, – pasakojo Stefanija. – Ta trisdešimtmečių kryžkelė yra apie mano ir mano kartos žmonių mąstymą. Aš dažnai sau užduodu klausimus: kur šiandien eisime? Ar trisdešimt yra daug, ar mažai? Ar jau tiesiai link santuokų, ar atgal į Vilniaus barus? Tikiuosi, kai man bus 31-eri, jau turėsiu atsakymus, kur norėčiau nueiti, bet dabar vis dar blaškausi kryžkelėse ir manau, kad jose panašiai, kaip ir aš, blaškosi ir kiti trisdešimtmečiai. Šis tekstas lietuvių ir anglų kalba skiriasi, jį reikia skaityti būtent toje vietoje, geriausia paryčiais, einant iš eilinio klubo su savo bičiuliu, kurį kažkada galbūt mylėjai, o gal ir tebemyli.“ 

Apie pirmuosius „Vilniaus kontekstus“ skaitykite čia.

Vilniaus kontekstus“ galite apžiūrėti iki rugpjūčio 18 d.