Aktoriai Rasa Samuolytė ir Darius Meškauskas rež. Oskaro Koršunovo spektaklyje „Tartiufas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Baigėsi mėnesį trukusios Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) komedijos „Tartiufas“ (rež. Oskaras Koršunovas) gastrolės penkiuose Kinijos miestuose. Nors turo metu būta linksmų ir rimtesnių nuotykių, kai LNDT atstovai gavo pastabų iš kinų dėl spektaklyje įvykusių improvizacijų, turas tęsėsi, ir spektaklį pamatė visų penkių miestų – Pekino, Guangdžou, Čiuandžou, Šanchajaus ir Siameno – žiūrovai. Tai didžiausios iki šiol buvusios LNDT gastrolės Kinijoje. Iki tol ten buvo parodyta „Didvyrių aikštė“, „Katedra“, „Mūsų klasė“ ir „Chaosas“.

Kinų publikai režisieriaus O. Koršunovo spektakliai yra gan gerai žinomi ir laukiami. Prieš „Tartiufo“ gastroles dar būdamas Vilniuje režisierius sulaukė kinų žiniasklaidos susidomėjimo ir prašymų duoti interviu. Nuvykus į Kiniją, dėmesio buvo dar daugiau. Žvaigžde pasijuto ne tik O. Koršunovas, bet ir aktoriai, jų po kiekvieno spektaklio laukė gerbėjai ir prašė autografų arba bendrų nuotraukų. Laisvai kinai elgėsi ir spektaklių metu: juokėsi, plojo, palaikė aktorius.

Turo įspūdžiais ir įžvalgomis apie Kinijos miestų žiūrovus dalijasi aktoriai RASA SAMUOLYTĖ ir GIEDRIUS SAVICKAS.

„Tartiufo“ komanda po spektaklio rodymo Pekine. LNDT nuotrauka

R. Samuolytė: „Mane nustebino kinų džiaugsmas“

Kokie įspūdžiai po pirmų trijų spektaklių Pekine?

Pekino periodas buvo gana įtemptas. O įspūdžiai puikūs, nes viskas buvo gerai ir gerai baigėsi. Malonu matyti laimingą publiką. Atrodė, kad visi jautėme, jog paskutiniame spektaklyje Pekine Giedriaus Savicko Tartiufas į sceną ėjo jau įsimylėtas publikos. Visi po spektaklio nori pasisveikinti, nusifotografuoti. Galima net pastebėti, kaip per tris spektaklius visa tai tik auga. Tai labai džiugina.

Tačiau buvo ir labai sunku, itin įtemptas laikas. Repeticijos, spektakliai, prieš kiekvieną spektaklį vertimo tikslinimas, galvojimas, kaipgi bus, ar vyks tos gastrolės toliau.

Kinijos scenoje vaidinate ne pirmą kartą. Pirmą kartą čia apsilankėte 2008-aisiais su spektakliu „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ (rež. O. Koršunovas), kiek vėliau – 2014-aisiais su „Hamletu“ (rež. O. Koršunovas), 2016-aisiais grįžote su „Didvyrių aikšte“ (rež. Krystianas Lupa) ir intensyviu 30-ies „Hamletų“ turu, vos prieš metus kinams vaidinote „Žuvėdrą“ (rež. O. Koršunovas), šiemet sugrįžote su „Tartiufu“ (rež. O. Koršunovas). Kaip pasikeitė Kinija nuo pirmųjų apsilankymų?

Kad Kinija keičiasi, pastebėjome būdami čia ir prieš ketverius, ir prieš dvejus metus. Didžiulis skirtumas nuo to žiūrovo, su kuriuo Pekine susitikome 2008-aisiais, vaidindami „Įstabiąją ir graudžiąją Romeo ir Džuljetos istoriją“. Jie nuolat fotografavo, o ten, kur mums atrodė, jog turi klausytis – nesiklausė, žiovavo ir t. t. O dabar jie skaito spektaklį, jie perskaito prasmes. Žinoma, visus pradžiugina, kai kinų kalba aktorius surezga sakinį. Tačiau žiūrovai reaguoja ne tik į efektingus dalykus, bet ir į spektaklio kontekstą. Tai nustebino. Atrodo, kad mūsų politinių aktualijų atpažįstamumas čia, tokioje šalyje, su tokiu valdymu sunkiai įmanomas. Vis dėlto jie puikiai reaguoja.

Viena vertus, „Tartiufas“ labai klasikinis spektaklis, kita vertus – labai šiuolaikiškai įrėmintas, kalbantis apie politinę realybę. Kaip manai, ar šis kontekstas perskaitomas kinams, ar jų reakcija panašesnė į Avinjono publikos?

Man pasirodė, kad kinai spektaklio prasmes perskaitė net kiek tiksliau nei Avinjono publika. Ta dvipusybė, kai spektaklyje – ir klasikinis autorius, ir tarsi klasikinis pastatymas, bet vis dėlto jis šiuolaikiškas – man atrodo, jiems patinka. Kinijos žiūrovams patinka žiūrėti klasiką, patinka susitapatinti. O „Tartiufe“ ryškios sąsajos ir su Molière'u, ir su mūsų laiku, todėl man atrodo, jie tai labai imliai suprato. Galbūt kinams spektaklis patiko būtent dėl to, kad atpažino kontekstą. Labai nustebino, kad nėra ribos tarp jų ir mūsų realybės. Sprendžiant iš žiūrovo reakcijos – mes esame arti.

Pekino teatro salėje tamsu, ir net kai rodo filmuotą medžiagą iš Uždrausto miesto, rodo Tiananmenio aikštę – auditorija supranta Tartiufo idėją. Atrodo, kad net džiaugiasi. Man net tokia mintis atėjo – ar jiems nieko nebus už tokią laisvą reakciją?

Lyginant su 2017-ųjų „Mūsų klasės“ (rež. Yana Ross) gastrolėmis Kinijoje, į „Tartiufą“ publika reaguoja kur kas labiau. Žinoma, tai skirtingo turinio spektakliai, natūralu, kad Holokausto tema nėra kinams tokia artima. Tačiau atrodo, kad „Tartiufas“ itin pataikė savo temomis Kinijos publikai. Kaip tau skiriasi „Tartiufo“ priėmimas nuo kitų čia vaidintų spektaklių?

Atrodo, kad žiūrėdami „Tartiufą“ jie labiau išgyvena tam tikrą euforiją, labiau išreiškia džiaugsmą. „Hamletas“ jiems irgi nebuvo svetimas – juk tai karalystė, karalius, išdavystė. Ir viskas įvilkta į šiuolaikinį pastatymą. Kinijos publika susieja pjesės prasmes su tuo, ką mato scenoje – net ir matydami, kad mes sėdime grimo kambaryje, jie vis dar skaito Shakespeare‘o „Hamletą“. Jie klausydavosi, nustebdavo. Kinijos žiūrovai nėra ciniški, jie atviri. Galėtum sakyti, kad jie naivūs, nežino konteksto, tačiau iš to, kaip supranta spektaklius, suvokiame, kad jie yra išprusę.

O vaidinant „Žuvėdrą“ kartais dvejodavome – ar jie supras? Tame spektaklyje kalbame apie vidines aktoriaus dilemas, keliame klausimus sau: kiek gali nueiti už personažo ribų, kiek gali būti toks, koks esi. Tačiau kinai taip pat visa tai skaito, visą tą aktorinę virtuvę – jie įeina į ją. Net per susitikimus, spaudos konferencijose žiūrovai labai konkrečiai klausdavo – kodėl ši scena išspręsta taip, o kita – taip.

„Tartiufo“ atveju mane nustebino kinų džiaugsmas. Galbūt dėl to, kad tai komedija. Nors komediją suprasti juk dar sunkiau, ypač – svetimoje kultūroje. Suprasčiau, jei taip būtų Šanchajuje, kur kultūrinis kontekstas kur kas platesnis, o čia Pekinas. Ir štai kokia reakcija!

Man įdomu, ar žiūrovai diskutuotų apie spektaklį taip laisvai, kaip jį žiūri. Pekino teatro salėje tamsu, ir net kai rodo filmuotą medžiagą iš Uždrausto miesto, rodo Tiananmenio aikštę – auditorija supranta Tartiufo idėją. Atrodo, kad net džiaugiasi. Man net tokia mintis atėjo – ar jiems nieko nebus už tokią laisvą reakciją? 

O kaip tau atrodo – ar buvimas scenoje ir vaidyba šalyje, kurioje egzistuoja suvaržymai, skiriasi? Ar pagauni save galvojant labiau, ką tu darai scenoje, ar viskas Kinijoje vyksta įprastai, kaip ir Vilniuje?

Ne, viskas vyksta įprastai. Adaptuoti vaidybos ar prisitaikyti nereikia. Tačiau buvo scenų, kurias reikėjo pergalvoti turint omenyje, kas priimtina jų kultūrai. Kūno nuogumas, atvirumas – tai cenzūruojama. O dėl vaidybos – niekaip prisitaikyti nereikia.

Įdomu tai, kad Kinijoje spektaklis gali egzistuoti taip pat kaip Lietuvoje.

Scena iš rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Tartiufas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Aktorius Giedrius Savickas rež. Oskaro Koršunovo spektaklyje „Tartiufas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Aktorius Darius Meškauskas dalija autografus po spektaklio. LNDT nuotrauka

G. Savickas: „Kinai tiesia rankas į mane lyg į savo tų poros valandų mažutį lyderį“

Kaip tau atrodo, kaip Kinija priėmė „Tartiufą“? Kokie tavo įspūdžiai po trijų spektaklių Pekine?

Pekinas labai skiriasi nuo visos Kinijos. Jeigu Pekine priėmė vienaip, tai nereiškia, kad kitame mieste priims taip pat. Čia kaip Kaune ir Vilniuje – gali būti visiškai skirtingos publikos. Į Pekiną važiuoji su baime, nes reakcija gali būti labai įvairi ir netikėta.

Galbūt „Tartiufą“ Pekinas priėmė geriausiai iš tų spektaklių, su kuriais čia esu buvęs. 2008-aisiais vaidinome „Įstabiąją ir graudžiąją Romeo ir Džuljetos istoriją“, 2014-aisiais ir 2016-aisiais rodėme „Hamletą“, 2017 ir 2018 metais – „Žuvėdrą“. Kinijoje vaidinu jau aštuntą kartą. 

Kaip manai, ar pasikeitė publika per tuos metus?

Visiškai. Pati Kinija labai pasikeitė. Ir publika. Seniau publika nesuprato mūsų, o mes – jų. Tai publika, kuri po spektaklio ateina diskutuoti, prašo paaiškinti tai, ko jie nesuprato. Jie prisimena visas detales. Ir buvo tokių, kurie spektaklį žiūrėjo tris kartus, o paskui priėję klausė, kodėl tame spektaklyje buvo taip, o šitame – kitaip. Jie pastebi skirtumus ir svarbiausia, kad klausia nuoširdžiai, smalsiai, jiems įdomu.

O ar tau, kaip aktoriui, reikia save suvaržyti scenoje daugiau, negu vaidinant Europoje?

Yra bendri susitarimai. Yra šalis su savo kultūra. Turi laikytis šių susitarimų, juk atvažiuoji į svečius. Bet mes vaidiname savo „Tartiufo“ istoriją, mūsų interpretaciją, ir jiems tai yra kažkas labai artima. Aš nežinau kas, bet jaučiu, kad šis spektaklis jiems labai artimas.

Tačiau patys organizatoriai baiminosi, kad prancūziška literatūra nėra mėgstama Kinijoje ir kad „Tartiufas“ gali likti nesuprastas. Tačiau pamatę publikos reakcijas sutiko su tuo, kad vis dėlto šis spektaklis geriausiai priimtinas iš jau rodytų Lietuvos spektaklių.

Kažkas surezonavo, tik nežinau, kas. Kai išeinu pabaigoje į sceną – jie žiūri į mane ir laukia, ką pasakysiu, ką jiems visiems reikia toliau daryti, kaip jiems toliau gyventi. Jie laukia atsakymo, tiesia rankas į mane lyg į savo tų poros valandų mažutį lyderį.

Man atrodo, kad artimi jiems ne prancūzai, o patys lietuviai. Atrodo, kad jie mėgsta lietuvių kultūrą. Čia visada Lietuvos karštinė.

Spektakliu mes kalbame apie blogį, o blogio nemėgsta visur. Tačiau šiuo metu vyraujantis blogis, kai medijomis, skambiais šūkiais užsiimama tuo šventvagišku tartiufizmu. Šiuo požiūriu pasaulis nesiskiria.

O kas galėtų būti tas bendrumas tarp Lietuvos ir Kinijos?

Nežinau, tai kažkokia paslaptis. Jeigu žinočiau, tai turbūt mes vežtume dar dvidešimt spektaklių. 

Gal komunistinė praeitis?

Galbūt, bet mūsų patirtys buvo skirtingos. 

Spektakliai apie politiką Kinijoje draudžiami. Bet „Tartiufas“ yra ir apie politiką, ir visai ne apie tai.

Tai spektaklis prieš blogį. Spektakliu mes kalbame apie blogį, o blogio nemėgsta visur. Tačiau šiuo metu vyraujantis blogis, kai medijomis, skambiais šūkiais užsiimama tuo šventvagišku tartiufizmu. Šiuo požiūriu pasaulis nesiskiria. Ir Lietuvoje mes nesame šventi. 

„Tartiufe“ ryški socialinių medijų linija. Kaip tu pats žiūri į socialines medijas?

Laikai yra tokie, kad visi turi, kas ką nori. Jeigu man dabar būtų aštuoneri, aš tikrai sėdėčiau prie kompiuterio ir neičiau į kiemą, nes ten nieko nėra. Medijos yra dabarties realybė. Jos yra ir niekur nedings. Bet viskas priklauso nuo tavęs, ne nuo medijų. Medijos neliepia keturias valandas diskutuoti ir komentuoti. Nors pati medija gali pasitarnauti geram tikslui – visų pirma tai informacijos šaltinis.

Gali megztis diskusijos, galima dalintis žiniomis. Bet pats turinys – esame mes. Jeigu medijų turinys yra blogas – tai mūsų problema. Kuo tu užpildysi televiziją – tuo televizija ir bus, kuo užpildysi teatrą – toks bus ir teatras. Ir tai nereiškia, kad pats teatras yra blogai. Nes tai yra medija. Blogai gali būti tai, kuo tu jį užpildai.

Beveik prieš metus „Tartiufą“ vaidinote Avinjone. Kuo tau skirtingos Avinjono ir Kinijos publikos?

Avinjone vaidinome iškart po premjeros. Mus priėmė gerai, tačiau Avinjono publika visai kitokia – visko mačiusi, gurmaniška. Atneši jiems dar vieną patiekalą. O Avinjonas – juk geriausias restoranas. Ir jie jau prisivalgę visko iš viso pasaulio. Ir štai lietuviai atvežė prancūzišką patiekalą. Na, prancūzai ir suvalgė jį. Penkias dienas valgė ir suvalgė.

O kinams atrodė, kad mes atvežame prancūziškus cepelinus. Ir nuo pirmos minutės jie pradėjo juos kapoti. Viską suvalgė ir norėjo dar.