Augustinas Kažotič gimė patricijų šeimoje Dalmatijos mieste Trogire. Sulaukęs 15 metų įstojo į Dominikonų ordiną. Po keleto Splite praleistų metų 1286-aisiais buvo išsiųstas į Paryžių tobulinti savo studijų.

Grįžęs energingai ėmėsi darbo stabdyti Bosnijoje plintančios erezijos. Užmezgė stiprią draugystę su buvusiu Ordino Magistru Niccolò Boccasini, popiežiaus legatu Vengrijoje ir būsimu popiežiumi Benediktu XI. Pastarasis 1303 m. asmeniškai nominavo ir suteikė šventimus Augustinui, Zagrebo vyskupui.

Vidinės kovos dėl sosto paveldėjimo ir kilmingųjų savivalė alino vyskupiją. Ištisus 20 metų Augustinas uoliai rūpinosi sielovada, užmiršdamas save ir stengdamasis prisidėti prie dvasinio ir žemiškojo savo ganomųjų atsinaujinimo.

1322-aisiais dėl sustiprėjusių intrigų vyskupas užsitraukė karaliaus Karoberto nemalonę. Nusileisdamas jo pageidavimui, popiežius Jonas XXII perkėlė Augustiną į Lučerą – miestą, kuris vos prieš keletą metų iš Lucaera Saracenorum buvo tapęsŠventosios Marijos Lučera. Čia vis dar virė kruvini susirėmimai tarp saracėnų palikuonių musulmonų ir krikščionių, kurie stengėsi įsitvirtinti teritorijoje, iš kurios buvo prievarta ištremti beveik prieš šimtmetį.

Lučeros katedra (Pietų Italija). Vikipedijos nuotr.

Savo pavyzdžio trauka ir įtikinama žodžių jėga per vienus metus Augustinas sugrąžino nusiaubtam miestui krikščionišką veidą ir ramų gyvenimą.

Mirė 1323 m. rugpjūčio 3 d. Lučeroje, kurios katedroje saugomas jo kūnas. Popiežius Inocentas XII 1700 metais patvirtino Augustino kultą.

Pagal Santi, beati e testimoni