Vytautas Toleikis. Evgenios Levin nuotrauka

Pirmoji mintis, šovusi į galvą, sužinojus, kad Vilniuje krito ne tik Kazys Škirpa, bet ir Jonas Noreika-Vėtra, buvo tokia: viskas, ir mano Cvirkai dabar jau – kapiec! Viena vertus, kur kas ramiau – pasauliui parodėme, kad nesame melagiai, apie litvakus, kaip apie savus, tikrai kalbame nuoširdžiai, kuriame ne tautinę Lietuvą, o demokratinę Europos Sąjungos šalį, kita vertus – ar neatidarėme Pandoros skrynios, kurią nežinia kas ir kada besugebės užtrenkti?

Juk ne tik į Petro Cvirkos skverą laižomasi, bet ir dairomasi į Venclovų namus, o toliau ir Saliamutei eilė. Net politiškai skaistaus Vlado Vildžiūno[1] vardas kraujo ištroškusiems kultūrtrėgeriams vargu ar gali bepadėti. Ir taip per kokį penkmetį galų gale apsiliuobtume. Ne tik Valsiūnienė su visomis nuo sovietmečio tebekabančiomis lentelėmis išsivalsintų iš Vilniaus! Taptume kaip tas lašelis tyro gintaro... Taigi aš galvoju ne tik apie kainą, kurią jau dabar sumokėjome, man rūpi, kokią dar mokėsime. Ir ar ilgai? Jau nekalbant apie kilusį pilietinį karą interneto erdvėje. Aišku, nėra to blogo, kuris neišeitų kam į gera. Politikų ekshibicionizmui demonstruojant savo neapsakomą meilę Lietuvai, dabar pats nerštas, pats kibimas. Gailisi dabar tie, kurie praėjusią savaitę atostogavo ne Lietuvoje, oi kaip gailisi. Nesusiorganizuosi spaudos konferencijos per trūkčiojantį skaipą.

Nesikartosiu, tai, kas jau parašyta, pasakyta. Nebent pasakysiu, kad labiausiai priimtinas istoriko Dariaus Indrišionio požiūris. Veikiau pasinaudodamas tokiu žvejų antplūdžiu tik prie vienos atminties kūdros[2], o visoje Lietuvoje ir ne vieną ežerėlį turime, ir dar beegzistuojančia Lietuvoje žodžio laisve, tepasakysiu, ką apie tai galvoju. Juolab kad bičiulių buvau klausiamas, o feisbuke pasižadėjau plačiau apie tai parašyti. Aišku, dabar gailiuosi, kad taip parašiau. Bet žodžio reikia laikytis, deja, esu senamadiškas.

Galiu visus iškart nuraminti – čia tik mano nuomonė, ir nieko daugiau. Niekam nenoriu jos primesti. Juolab, nepriklausau jokiai politinei partijai ar sambūriui: tai katalikams per daug liberalus, tai per daug dešinysis, tai romams socialiai nejautrus, tai įtariamas anarchistams simpatizuojantis ar judaizmą labiau vertinantis už islamą. Kaip sako mano kolegos apie mokinius – esi nepatikimas. Taigi kam nepatiks, o tokių gali būti dauguma, tedžiūgauja, prisiminę seną lietuvių tautos patarlę: „Šuns balsas į dangų neina!“ Taip kad mano viauksėjimas nieko nepastatys, nenugriaus, neprikabins ar nukabins... Manau, ir nepaskatins.

Per daug iniciatyvų

Absoliuti dauguma įpaminklinimų bent jau Vilniuje atsiranda susibūrus iniciatyvinei grupei. Kaip sakoma, bendruomenė siūlo. Kartais užtenka net kelių. Arūno Sakalausko Vincą Kudirką į Vilnių atbogino gydytojai su Juozu Galdiku priešakyje. Du Sauliai[3] atnešė Vilniui ir Baltimorei Franko Zapos saulę, ir tikrai nuo to miestams pasidarė šviesiau. Aktorius Romualdas Ramanauskas pasistengė, kad buvusioje Didžiojoje Pohuliankoje atsirastų įsimylėjęs berniukas – paminklas, skirtas rašytojui Romainui Gary. Editos[4] neišsenkančios energijos dėka atsirado labai simpatingas Ksenijos Jaroševaitės Jurgos katinas.

Net ir vienas lauke karys – Vilniui paminklų ir atminimo lentų daugiausia pasiūlė Pranas Morkus. Ir visada pataikė į dešimtuką, nieko nesukiršino, tik Vilnių pakėlė į europinio lygio miestus. Paskutinė labai vykusi užupiečių iniciatyva – Antano Vivulskio milinė. Ko ne pavyzdingai su atminimu tvarkosi katalikai. Vilniaus, kaip Dievo Gailestingumo miesto, vardas tikrai stiprėja. Restauruota bažnyčia su ten pakabintu Eugenijaus Kazimirovskio paveikslu ir atminimo lenta palaimintajam Mykolui Sopočkai, Šv. Faustinos namai Antakalnyje, Mykolo Sopočkos vardo Hospisas. Ir visuma, ir vientisas naratyvas. Gal dėl to, kad jie taip strimgalviais neskuba?

Deja, turime akis badančių nevykusių, skubotų iniciatyvų. Dabar akivaizdu, kad nereikėjo nei Škirpos skvero pavadinimo, nei lentos Noreikai-Vėtrai. Pastatyti kur kas lengviau, negu po to nukrapštyti ar nugriauti. Turbūt didžiausias galvos skausmas ateityje Vilniaus savivaldybei bus kai kurie monumentai-projektai.

Ką darysime su vieno verslininko meniniais-socialiniais opusais bent po dešimties metų? Juk laikas akivaizdžiai veikia jų nenaudai. Kad ir Baltijos kelio Trispalve kiaurymuota siena? Kodėl tik vos po jos pastatymo visi pamiršo pirkti plytas ir šitaip jautriai įsiamžinti Lietuvos istorijoje? Kodėl ta siena dabar atrodo tokia vieniša ir apleista, kaip koks nabagas senelis iš Antavilių? O koks vajus buvo sukeltas, kad, atrodė, nori nenori turi tą plytą pirkti, jau ir aš buvau vos ne neriąs pro duris apsiplytinti.

O „Vienybės medis“, skirtas Lietuvos tūkstantmečiui, kaip grybas išdygęs prie Vingio parko prieigos? Su 100 garsiausių lietuvių pavardėmis, kurias išrinko Lietuvos mokslų akademija. Bent dešimt pavardžių kelia didelių abejonių. Aišku, 100-uke nėra nė vieno Pasaulio teisuolio, nėra nė arkivyskupo, dabar jau palaimintojo Teofiliaus Matulionio. Bet yra net du klebonai. Internete dar galima rasti informacijos, kiek menininkas uždirbo. Be abejo, tėvynės meilė negali būti pigi. Čia ne kokia gatvinė iš buvusios Sonios Madeiskerytės[5] gatvės. O kas sulaikys „antino“ Algirdo Kaušpėdo siūlomą Disneilendą ant Gedimino pilies bokšto? Ar užteks jai dvasinės stiprybės pasirodyti abejingai Vilniaus viduramžių šlovei? Juk nepaaiškinsi, kad Europoje viduramžių pilis buvo madinga statyti – atstatyti XIX amžiaus antrojoje pusėje.

Įpaminklinimas be įsigilinimo, fantazijos ir vertybinės skalės

Fantazijos trūksta net kalbant apie medžiagos parinkimą. Nes jos reikia numatant situacijas, atsižvelgiant net į krašto oro sąlygas. Vilniuje ypač raidės rusvame granite „gerai“ matosi. Kiek eilučių dabar kas beįskaitytų ant Czesławo Miłoszo laiptų? Tokių neįskaitomų ar vos įskaitomų įrašų Vilniuje turime ne vieną.

Kaip su Lietuvos miestelių macevomis, tik skutimosi putomis apipurškęs ir greitai kol nenudžiūvo nufotografavęs gali perskaityti įrašus. Absoliutus nesusipratimas – šv. Brunono žudiko Zebedeno gatvė. Yra visiškas chaosas dėl garsenybių mirties ir vertybinės vertikalės. Vilniuje puikiai jaučiasi tarpukario Lietuvos generolų pavardės, kurie 1940–1944 m. susikrovę lagaminėlius ramiausiai paliko Lietuvą, o pulkininkui Vytautui Pociūnui[6] gatvė teatsirado tik 2017 metais Dariaus Kuolio atkaklumo dėka.

Kartais įpaminklinimas dėl politinės konjunktūros, institucijų interesų įgauna vos ne komiškų spalvų. Ukrainiečių poetas Tarasas Ševčenka turi dvi paminklines lentas (viena iš jų – Vilniaus universiteto senosiose rūmuose!), gatvės pavadinimą, Vitalijaus Andrijanovo paminklą su visu skvereliu. Čia tik laimės kūdikis Jonas Basanavičius tegali konkuruoti! O viena iš pasaulyje žinomiausių moterų Pasaulio teisuolė Ona Šimaitė teturi mažulytę gatvelę, kuri ir taip sukurta panaikinus istoriškai autentišką Kūdrų gatvės vardą.

Kas bus Vilniuje su paminklu Žydų gelbėtojams, jau geriau ir negalvoti. Icchoko Mero idėja bus nebeatpažįstama. Vėl visokių naujų komisijų priperėta. Kad neturine aiškios vertybinės skalės, nesugebame lyginti asmenybių vienos su kita, pažiūrėti į jas platesniame pasaulio ir Europos kontekste tikrai akivaizdu. Grįžkime į senąjį Vilniaus universitetą. Ten pats asmenybių tirštumas. Juk buvusi ir caro laikais berniukų gimnazija, ir Ivano Trutnevo meno mokykla. Ko ten tik nesimokyta! Prasimušti kokiam nors vardui su atskiru ženklu beveik be šansų. Tepavyko naujaisiais laikais Pasaulio teisuolei Onai Šimaitei, poetams Tarasai Ševenkai, gimimo 100-ųjų metinių proga 2011-aisiais atsirado bareljefas vieninteliam Vilniuje gyvenusiam Nobelio premijos poetui Czesławui Miłoszui. Bet po šiek tiek laiko patriotiškai nusiteikusiai visuomenei nervai nelaikė – netikėtai atsirado lenta ir Justinui Marcinkevičiui. Atseit ir lietuviai turi tokio masto poetų, tarsi Miłoszas būtų ne lietuvis, o bušmėnas. Provincialu.

Pritaikymai ne visada sėkmingi

Sėkmingiausias pritaikymas ar nebūtų 1964 m. Juozo Mikėno „Pirmosios kregždės“, kurio padidintą variantą 1987 m. nuliejo Dovydas Zundelovičius ir Konstantinas Bogdanas. Pastatytas prie Nacionalinės dailės galerijos. Bet tuomet – LTSR revoliucijos muziejaus. Arba Teodoro Valaičio „Vilniaus Gaonas“, 1997 m. atkurtas Mindaugo Šnipo. Išliko truputėlį pakoreguoti labai talentingo skulptoriaus Stepono Šarapovo baraljefai „Disputas“ ir „Kelias“ senuosiuose Seimo rūmuose.

Niekas nebepastebi, kad Rimanto Dauginčio miela skulptūra „Lakštingala“ sukurta pagal Petro Cvirkos apsakymą. Sovietinių partizanų žvalgas virto paprasčiausiu berniuku, kažkodėl vadinamu Lakštingala. Ir kaip miesto tarybos narys Audronis Imbrasas, budriausias komunistinių reliktų Vilniuje medžiotojas, galėjo tokią bangžuvę pražioplinti, tokios komunistinės diversijos nepastebėti prie pat kone didžiausio Vilniaus dangoraižio!? Kaip toje dainoje: „Negerai, oi negerai, Anzelmute!“ Akivaizdžiai trūksta nuoseklumo, gilesnių pastebėjimų triūsiant Vilniaus labui. Kitaip dabar interpretuojama ir Gedimino Jokūbonio skulptūra „Pirčiupių motina“. Stovi, ir niekam nemaišo.

Bet grįžkime į Vilnių. Labiausiai nevykusi adaptacija, pritaikymas – tai Kęstučio Patamsio „Žinia“ priešais Nacionalinę biblioteką. Atseit, žinia apie laisvę, nors paminklas buvo skirtas miestui, kuris tais sukūrimo laikais vadinosi Sniečkumi. Artėjo Nepriklausomybės 20-metis. Šast, ir vėl jau mano minėtas apsukruolis patriotas. Bet iniciatyva neva ne jo. Cituoju: artėjant Nepriklausomybės 20-mečiui Lietuvos Sąjūdis inicijavo paminklo šiai progai pažymėti statymą. Patamsio skulptūrą vertinusi ekspertų komisija siūlė atsisakyti šio sumanymo, tačiau idėją parėmusi Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga ir Lietuvos Vyriausybė jį vis dėlto įgyvendino.“ [7]

Skirtingi laikotarpiai, skirtinga atsakomybė

Žinau, kad daug kam nemalonu, bet turiu pritarti patriotų prakeiktam ir užkeiktam rašytojui Mariui Ivaškevičiui, kad turime aiškiai skirti, nesuplakti į krūvą ar bandyti taikyti simetrijos teorijas vertindami atminties ženklus, sukurtus per nacių ar sovietų okupaciją ir nepriklausomoje Lietuvoje. Nes už 1940–1990 m. laikotarpį neturime prisiimti atsakomybės, o už šią epochą atsakome. Visu šimtu procentų. Ir pasaulis taip pat įdėmiai stebi, kokį naratyvą apie save kuriame. Laimė, kol kas gyvename ne uždaroje visuomenėje. Kad mes mažai domimės kaimynų naratyvais, ypač Baltarusijos, tai čia jau mūsų didelė geopolitinė klaida, bet ne apie tai dabar kalbu. Todėl okupacijų įpaminklinimo ženklai, jų palikimas ar naujos interpretacijos yra visai kita dainelė.

Sakykime, Obeliuose buvo net atstatytas nacių okupacijos laikais pastatytas paminklas 1941 m. sukilimui. Visuomenei buvo paaiškinta, nekilo kontroversijų. O Ukmergė ligi šiol nenukrapšto dar 1996 m. pastatyto paminklo Juozui Krikštaponiui. Buvusiam žydšaudžui, vėliau partizanavusiam. Vis per teismus reikalus tvarkosi. Taip ir kito šimtmečio gali sulaukti. Negano to, Vilkijos miestelyje šiais metais gegužės viduryje atidengta paminklinė lenta monsinjorui Zenonui Ignatavičiui-Ignoniui, kuris neabejotinai turi daug nuopelnų Brazilijos lietuviams. Tik va viena detalė – karo metais buvo Impulevičiaus batalionų kapelionas. Kuriam galui? Ką tokiu akibrokštu norima pasakyti pasauliui? Na nebent iš meilės Efraimui Zurofui, kad neliktų be darbo, Lietuva gi visais pasirūpina.

Bet grįžkime prie sovietinių paminklų. Pirmas klausimas. Ar mes bijome mirusiųjų? Kad ir Petro Cvirkos? Ar jie tikrai yra vilkolakiai, kurių skulptūrą pamatę mūsų vaikai sapnuoja košmarus? Ar jau turime laiko distanciją, gebėjimą pasižiūrėti į praeities įpaminklinimus su autoironija, humoru? Su atnaujintu naratyvu, kuris nėra vien tik juoda ir balta? Man paminklas Petrui Cvirkai ir visas skveras yra visų pirma žinomo ir gero skulptoriaus Juozo Mikėno darbas. Darbas, prie kurio sustojus galima valandų valandas pasakoti apie tą baisiąją epochą, kurioje Cvirka pardavė savo sielą velniui, gal net 1936 metais.

Beje, paminklas pastatytas ne stalinizmo laikais, kaip dabar meluojama, o chruščiovinio atšilimo laikais. Kaip tik tuo metu pradėtas kurti sovietinės Lietuvos ideologijos mitas apie literatūros ąžuolą ir poezijos lakštingalą. Lietuvos mokytojų galvose gyvavo iki kokių 1991 metų! Vilniuje to laikotarpio paminklus jau vienos rankos pirštais galime suskaičiuoti. Ar net po dešimties metų nesigraušime savo pačių pirštukus jį sunaikinę? Ar visuomenė tikrai turi visas garantijas, kad paminklą nukėlus po mėnesio Vilnius pasipuoš neįtikėtino grožio skveru su jame krykščiančiais iš laimės vaikučiais? Ką dabar matome ant Žaliojo tilto? Akivaizdžiai nederančius gelžgalius. Ir gėlės su vazoniukais žydi tik vasarą. Jau penketas metų praėjo, o kažko geresnio taip ir nesukūrėme. Man tai labiausiai patiko ant postamentų, tik po paminklų nuėmimo, besistaipančios pusnuogės panelės, imituojančios buvusias skulptūras – visgi organiškas, labai linksmas performansas.

Beje, aš, kaip naivus iš Klaipėdos krašto kilęs vilnietis, turiu klausimą. O kodėl tik 2019 m. susizgribta čiupti už pakarpos Petrą Cvirką? Šitiek metų pačių įvairiausių ideologijų merams ir tarybų nariams negi akys buvo blynų tešla užlipintos? Nematė?

Ar tikrai nebėra erdvių politikų saviraiškai? Kodėl visi lenda tik į Vilnių, kodėl neduoda ramybės su savo iniciatyvomis? Bent ant mažų miestelių paminklų tarybiniams kariams galėtų užsisėsti, rinkimai tai ne už kalnų... Gal ir kokį ultimatumą iš Rusijos išprovokuotų, ir žiniasklaidos dėmesio susilauktų. Man atrodo, čia dar nearti dirvonai.

Dėl moratoriumo

Ir pabaigai. Prieš keletą dienų į reikalą pajuto pareigą įsiterpti net Prezidentūra. Cituoju: „Kol vyks tokių principų rengimas, kviečiu laikytis moratoriumo istorinės atminties trynimui. Tuo tarpu daugiau dėmesio skirti istorinio konteksto pateikimui – kad žmonės galėtų susidaryti objektyvią nuomonę įvertindami skirtingus požiūrius, o ne politikai spręstų, kas yra įamžintina, o kas – ištrintina“, – sakė Prezidentas Gitanas Nausėda.

Gal tikrai reikėtų nusiraminti net feisbuke? Nebesiūlyti sušaudyti Remigijų Šimašių? Fašistų papročiu nustoti sudarinėti priešų sąrašus? Na, iniciatyvų, kaip matote, dabar tikrai daug. Tikras paūmėjimas. Tik niekaip negaliu suprasti, kodėl net du patys uoliausi istorinės atminties puoselėtojai, šiuo metu ir žiniasklaidos dėmesiu pamaloninti, kodėl jie taip panašūs į du tokius skirtingus istorinius asmenis – vienas – ko ne Augustino Voldemaro sūnus, tik aukštėlesnis ir labiau atsišėręs, o kitas – grynas Julius Janonis, tik vyrėlesnis. Arba labai panašus į Juozo Mikėno studentą nuo Žaliojo tilto. Gal dėl to, kad skulptoriui pozavo lietuviai studentai, anie gi dar neišaugę iš studentiško amžiaus, nesvarbu, kad dedasi didžiais politikais. Taigi panašūs, bet kodėl iš tokių skirtingų politinių stovyklaviečių? Klausimų man kur kas daugiau nei jiems aiškių atsakymų. Viskas, baigiu, o tai dar prisisapnuos abu šią naktį, ateis pirštų galiukais kaip kokie gėjai. Baisu... ir ką aš tada sapne darysiu?

[1] Skulptorius Vladas Vildžiūnas (1932–2013) sukūrė Salomėjos Nėries biustą, kuris stovi prie jos vardo gimnazijos.

[2] Nuo Vrublevskių bibliotekos iki Trispalvės skvero vargu ar bus 500 metrų.

[3] Saulius Paukštys ir Saulius Pilinkus.

[4] Žurnalistė Edita Mildažytė.

[5] Dabar – Gėlių.

[6] Lietuvos Respublikos VSD karininkas, 2006 m. rugpjūčio 23 d. žuvęs mįslingomis aplinkybėmis.

[7] Marcišauskytė-Jurašienė J. „Vilniaus skulptūrų kelias“. Vilnius: Modernaus meno centras, 2013; 163