pixabay.com nuotr.

Garsus pranciškonas duoda tris patarimus, kaip atgauti pasitikėjimą, kad esi kaip tik ten, kur turėtum būti.

Esu apgavikas. Bent jau šitaip galvoju, stovėdamas prie piupitro per sekmadienio Mišias ir gausiai susirinkusiems tikintiesiems kalbėdamas įkvepiančius žodžius. Pamokslauju, o viduje kirba klausimas, ar jie žino, kaip nekantriai vairavau pakeliui į bažnyčią? Arba kaip kvailai supykau, kai šįryt per pusryčius apdegė mano skrebutis? Jaučiuosi ne savo vietoje. Jaučiu, jog atlieku darbą, kuriam nesu tinkamai pasirengęs ir kuriam tik apsimetu esąs kompetentingas. Kas aš toks, kad galėčiau manytis esąs geras katalikų kunigas?

Kitais kartais kyla priešinga problema. Išdidumas paima viršų ir patikiu esąs tikrai labai išmintingas, kad nėra kito tokio puikaus kunigo kaip aš ir kad esu nusipelnęs didžiausios ir turtingiausios parapijos vyskupijoje. Ir vėl išnyra jausmas, jog nesu savo vietoje. Niekas nėra pakankamai geras ir, nepriklausomai nuo to, kokia nuostabi yra mano situacija, galvoju, kur kitur galėčiau būti, arba staiga pastebiu, jog pavydžiu kitiems to, ką šie turi.

Abu mąstymo modeliai –- kenksmingi. Abu sunakina dabartinę akimirką ir reiškia atsisakymą mylėti savo vietą pasaulyje. Stinga pasitikėjimo faktu, kad esu būtent ten, kur turėčiau būti.

Ar ir jūs kamuojatės, ieškodami prasmės, dėl ko esate tam tikroje pasaulio vietoje?

Sugebėti priimti tai, kas esame, kur esame ir kokie išties galėtume būti laimingi, jei liautumės galvoję, jog mūsų vieta kitur, yra didžiulis iššūkis.

Sugebėti priimti tai, kas esame, kur esame ir kokie išties galėtume būti laimingi, jei liautumės galvoję, jog mūsų vieta kitur, yra didžiulis iššūkis.

Yra iracionalu atmesti tai, kas mums prieš akis, sąmoningai atsiriboti nuo savo gyvenimo, tačiau visi taip elgiamės.

Pagalvokite apie tėvus, kurie norėtų turėti daugiau arba mažiau vaikų, tarnautoją, nuolat nepatenkintą savo darbu, nuolatinį troškimą norėti didesnio būsto, gražesnio automobilio, kitokių draugų. Įtikiname save, kad niekas mūsų nesupranta, niekas nevertina, ir pasileidžiame pasroviui.

Šis neatitikimo jausmas iškreipia pasaulio ir mūsų vietos jame supratimą.

Tokiais momentais patarimo galime kreiptis į šv. Bonaventūrą. Bonaventūras buvo pranciškonas vienuolis, gyvenęs XIII amžiuje. Kurį laiką studijavo Paryžiaus universitete ir susibičiuliavo su ano meto šviesuoliais, tarp kurių ir šv. Tomas Akvinietis bei karalius Liudvikas IX. Jis nebuvo toks protingas kaip Akvinietis, tačiau niekada jam to nepavydėjo: stengėsi, kad jo bičiulis diplomą gautų pirmiau už jį, tai yra būtų labiau pagerbtas.

Šv. Bonaventuras. Vikimedijos nuotr.

Nebuvo nei toks turtingas, nei toks galingas kaip karalius Liudvikas, tačiau niekada nenorėjo užimti jo vietos. Baigusį studijas, popiežius Grigalius mėgino jį paskirti arkivyskupu, tačiau Bonaventūro tai netraukė, tad pasiūlymo jis atsisakė. Galiausiai tapo pranciškonų ordino vadovu, o tarp jo gausių raštų yra ir klasikinė knyga „Sielos vadovas į Dievą“.

Bonaventūras buvo vyras, žinojęs savo vietą pasaulyje. Jis jautėsi ramus dėl savo gyvenimo, dėl savo sprendimų ir jautėsi laimingas savo pašaukime. „Sielos vadove į Dievą“ jis pateikia tris naudingus patarimus, kaip pasiekti pasitenkinimą:

1. Ištirti racionaliai

Bonaventūras sako, kad „pirmiausia stebėtojas apsvarsto dalykus savyje“. Kitaip sakant, reikia atlikti faktinę gyvenimo analizę. Tai gali būti paprasčiausias priminimas sau, kad mūsų draugai ir artimieji yra nuostabūs, kad turime gerą darbą, kad nenusipelnome nei mažiau, nei daugiau šlovės ir kad kaimyno žolė ne visada yra žalesnė. Tai sąžiningas žvilgsnis į tai, kaip viskas gyvenime yra susiję, ir patikinimas, kad esate tinkamoje vietoje.

2. Ištikimai tikėti

Bonaventūras paskui sako, kad dera apie pasaulį mąstyti turint omenyje „ištakas, raidą ir pabaigą“. Mums tai primena faktą, jog mūsų gyvenimas yra ėjimas pirmyn ir kad mes keliaujame. Drąsina mus dėkoti už praeityje patirtus palaiminimus, skatina dėkingumą už dabartį ir ateities viltį.

Turime tikėti pasaulio gerumu ir savo gyvenimo kryptimi.

3. Intelektualiai kontempliuoti

Prisiminus faktus ir atnaujinus suvokimą, jog judame tikslo link, Bonaventūras sako, kad turime įžvalgiai atskirti, jog kai kurie dalykai yra „geresni ir kilnesni“.

Kai trokštame klaidingų dalykų dėl klaidingų motyvų, patiriame susvetimėjimą. Turime suprasti, kas išties mums teigiama.

Ši mintis – tai tiesiog kitoks būdas matyti, pastebėti, kad kiekvienas teigiamas dalykas turi reikšmę ir kad savo kasdieniame gyvenime nuolat prisiliečiame prie amžinybės. Asmuo, ieškantis šių kilnių ir gražių gyvenimo aspektų, pasijunta esąs kažko didesnio dalimi ir suvokia, kad pasaulis yra pilnas gėrio.

Bonaventūro skaitymas man padeda prisiminti, jog viskas, kad ir ką daryčiau, yra svarbu. Mūsų gyvenimas yra svarbus, mūsų šeima, mūsų draugai, mintys, jausmai, mūsų darbas ir pomėgiai yra svarbūs.

Svarbus yra faktas, kad mano rytinė kava yra skani, arba, kad išvedęs laukan šunį po darbo dienos pamačiau nuostabią gėlę. Mano gyvenimas yra svarbus. Jūsų gyvenimas yra svarbus.

Nėra nieko tobulo, tačiau, kai skaitau šv. Bonaventūrą, suvokiu, kad esu kaip tik ten, kur turėčiau būti.

Iš it.aleteia.org vertė Saulena Žiugždaitė