Rug­pjū­čio 4 d. minimas šv. Jonas Marija Vianėjus, kunigas (1786–1859).

šv. Arso klebonas, Žanas Marija Vianėjus. Vikipedijos nuotr.

Nie­kas ne­bū­tų la­ži­nę­sis nė iš su­di­lu­sio ska­ti­ko dėl to ne­ran­gaus jau­nuo­lio, ku­ris lan­kė aba­to Bei­lio (Bel­ley) mo­kyk­lą Eku­ly­je (Ecul­ly). Jo var­das bu­vo Jo­nas Via­nė­jus, jis bu­vo gi­męs 1786 me­tų ge­gu­žės 8 d. Dar­di­ly­je (Dar­dil­ly).

No­rė­jo tap­ti ku­ni­gu, ta­čiau moks­lai jam bu­vo sun­kiai įkan­da­mi. Kny­gų jis im­da­vo­si taip at­kak­liai ir už­si­spy­rė­liš­kai tar­si koks kal­nie­tis, ta­čiau kai teks­te pra­si­dė­da­vo fi­lo­so­fi­niai sam­pro­ta­vi­mai, jam tar­si ko­kia mig­la už­tem­dy­da­vo pro­tą. Aba­tas Bei­lis dau­ge­lį kar­tų no­rė­jo jam pa­sa­ky­ti: „Vai­ke­li, šie moks­lai ne tau. Su­si­rask ko­kį ama­tą ir to­liau my­lėk Die­vą.“ Ta­čiau jau­di­nan­tis jau­nuo­lio at­kak­lu­mas, jo gi­lus pa­mal­du­mas aba­tą kas­kart pri­vers­da­vo dar luk­tel­ti.

Jis lau­kė tol, kol jau­na­jam Via­nė­jui, tie­sio­gi­ne reikšme iš­lie­ju­siam de­vy­nis pra­kai­tus, at­ėjo ku­ni­gys­tės šven­ti­mų me­tas. Ta­čiau da­bar jam rei­kė­jo iš­tver­ti il­gą sun­kių eg­za­mi­nų ma­ra­to­ną pas be ga­lo griež­tus eg­za­mi­nuo­to­jus, tad du­rys į jo sva­jo­nę ga­lė­jo ir už­si­ver­ti.

Ta­čiau kaž­kas, kaip tai jau bu­vo pa­da­ręs aba­tas Bei­lis, už­mer­kė vie­ną, o gal ir abi akis, ir taip Via­nė­jui vos ne vos pa­vy­ko gau­ti su­ti­ki­mą bū­ti įšven­tin­tu ku­ni­gu. Tai įvy­ko 1815 m. rug­pjū­čio 13 d., pra­ėjus die­nai po Va­ter­lo mū­šio. Jis taip pat davė įžadus ir tapo pasauliečiu pranciškonu (tuomet vadintų tretininkais). Jonui Vianėjui bu­vo duo­tas tik lei­di­mas au­ko­ti šv. Mi­šias, bet ne klau­sy­ti iš­pa­žin­čių, nes per mo­ra­li­nės te­olo­gi­jos eg­za­mi­ną jis taip su­si­kir­to, jog vy­res­nie­ji pa­lai­kė di­de­liu pa­vo­ju­mi ti­kin­tie­siems leis­ti jam sės­tis į klau­syk­lą. Keis­tas li­ki­mas te­ko tam, prie ku­rio, jam ga­vus vy­res­nių­jų su­ti­ki­mą šven­ti­mams, nu­tįs il­giau­sios pas jį at­lik­ti iš­pa­žin­tį pra­šan­čių at­gai­lau­to­jų ei­lės.

Aba­tas Bei­lis, ne­no­rė­da­mas ne­pa­ty­ru­sio jau­no ku­ni­gė­lio iš kar­to įstum­ti į cha­o­tiš­ką gy­ve­ni­mą, pa­no­ro pa­lai­ky­ti jį prie sa­vęs. Ku­ni­gas Via­nė­jus prie jo pa­si­li­ko ke­le­tą me­tų, ku­rie jo dva­si­nei rai­dai bu­vo be ga­lo ver­tin­gi ir lei­do įgy­ti pa­tir­ties, rei­ka­lin­gos ne­leng­va­me ku­ni­go dar­be. Šiai prak­ti­kai bai­gian­tis, vy­res­nie­ji, ma­ny­da­mi, kad jis jau ge­ba žings­niuo­ti sa­vo pa­ties ko­jo­mis, pa­sky­rė jį ka­pe­lio­nu į Ar­są, ne­di­de­lį var­gin­gą kai­me­lį Dom­bes aukš­tu­mo­je, su kiek dau­giau nei dviem šim­tais gy­ven­to­jų, su­si­kim­šu­sių na­me­liuo­se šiau­di­niais sto­gais.

Ku­ni­gas Via­nė­jus (jam ta­da bu­vo tris­de­šimt dve­ji) sa­vo pa­sky­ri­mo vie­tą vie­ną žie­mos die­ną pa­sie­kė pės­čio­mis, pur­vi­nais su­kly­pu­siais ba­tais ir ant pe­čių ne­ši­nas kup­ri­ne. Tais lai­kais to­kiuo­se kai­me­liuo­se kaip Ar­sas grį­žu­sie­ji iš re­vo­liu­ci­nių bei Na­po­le­o­no ka­ro žy­gių at­vi­rai ro­dė abe­jin­gu­mą re­li­gi­niams da­ly­kams. To­dėl, kai pir­mą­jį ry­tą ati­da­rė baž­ny­čios du­ris, ją ra­do pus­tuš­tę ir taip bu­vo ir ki­tą die­ną, ir pir­mą­jį, ir ki­tus sek­ma­die­nius...

Jau­na­sis kai­mo kle­bo­nas ne­nu­si­mi­nė ir ne­li­po į sa­kyk­lą bar­ti ne­ti­kin­čių pa­ra­pi­jie­čių. Jis tei­kė pir­me­ny­bę ne tuš­čioms kal­boms, o są­ži­nin­go gy­ve­ni­mo, dar­bo, ne­tur­to, mal­dos, pas­nin­ko ir at­gai­los pa­vyzdžiui. Taip po kiek lai­ko jį at­vi­rai ig­no­ra­vę pa­ra­pi­jie­čiai su­pra­to, jog tarp jų gy­ve­na žmo­gus, ku­ris ne­juo­kau­ja, ku­ris ti­ki Evan­ge­li­ja iš tie­sų, ir tai įro­do dar­bais.

Pa­ma­žu baž­ny­čia ėmė pil­nė­ti, o pas­kui jo­je jau ne­be­pa­kak­da­vo vie­tos su­tal­pin­ti vi­siems ti­kin­tie­siems, ku­rie sek­ma­die­niais su­si­rink­da­vo į šv. Mi­šias, ar­ba tiems, ku­rie pa­pras­to­mis die­no­mis stum­dy­da­vo­si ei­lė­je prie jo klau­syk­los. Dau­ge­lis at­vyk­da­vo ir iš sve­tur: juos trau­kė gar­sas apie šio ku­ni­go pa­vyz­di­nį gy­ve­ni­mą ir jo be­ga­li­nį reik­lu­mą sau pa­čiam ir ki­tiems.

Sa­vo, ži­no­ma ne moks­liš­kuo­se, ta­čiau aist­rin­guo­se pa­moks­luo­se jis su di­de­liu su­si­rū­pi­ni­mu, kaip tais lai­kais bu­vo po­pu­lia­ru, kal­bė­da­vo apie bai­sius tik­ro­vės da­ly­kus: mir­tį, pra­ga­rą, baus­mes, tuo su­krės­da­mas klau­sy­to­jus, pa­pras­tus žmo­nes, ir pa­ska­tin­da­mas juos at­gai­lau­ti bei keis­ti sa­vo gy­ve­ni­mą.

Ta­čiau jo griež­tu­mą švel­nin­da­vo be­ga­li­nis ge­ru­mas ir dos­nu­mas. Jis ne­tu­rė­jo nie­ko, tik dra­bu­žius, ku­riuos dė­vė­jo, ta­čiau, jei­gu su­tik­da­vo ko­kį ne­lai­mė­lį, ku­rio ba­tai bu­vo la­biau su­ply­šę nei jo, iš kar­to pa­siū­ly­da­vo mai­ny­tis. Kar­tą jis pa­si­kei­tė net ir kel­nė­mis, sa­vą­sias nu­si­mo­vė už gy­va­tvorės.

Žodžiu, Ar­se ir jo apy­lin­kė­se ne­la­ba­sis ne­be­ra­do nei vie­nos au­kos, to­dėl, kaip pa­sa­ko­ja pir­mie­ji biog­ra­fai, įtū­žo taip, jog varg­šo kle­bo­no, kan­kin­da­mas jį ir die­ną ir nak­tį, gy­ve­ni­mą pa­ver­tė ne­be­pa­ken­čia­mu.

Ne­pai­sant be­ga­li­nio nuo­var­gio dėl ne­si­bai­gian­čių ko­vų ir kan­čios, dėl dva­si­nių prieš­ta­ra­vi­mų, ku­riuos jam kė­lė stip­rus to­bu­lu­mo troš­ki­mas, šven­ta­sis kai­mo kle­bo­nas su­ge­bė­da­vo kas­dien dvy­li­ka ar net ke­tu­rio­li­ka va­lan­dų iš­bū­ti klau­syk­lo­je, – o tai jį nu­a­li­no tiek fi­ziš­kai, tiek ir dva­siš­kai. Kar­tą no­rė­da­mas iš­veng­ti ap­link jį be­si­spie­čian­čios mi­nios ir dar ne vi­siš­kai pa­svei­kęs nuo sun­kios li­gos, ku­ri jį vos ne­pri­ve­dė prie mir­ties, jis pa­bė­go iš Ar­so ir pri­sig­lau­dė sa­vo gim­ta­ja­me kai­me. Ta­čiau vėl tu­rė­jo grįž­ti į pa­ra­pi­ją, pa­mirš­ti sa­vo pa­ties var­gus ir su­si­tai­ky­ti su min­ti­mi, jog yra sa­vo baž­ny­čios ir sa­vo klau­syk­los „ka­li­nys“.

Fi­ziš­kai iš­se­kęs jis mi­rė 1859 m. rug­pjū­čio 4 d. bū­da­mas sep­ty­nias­de­šimt tre­jų me­tų. 1925 me­tais Pi­jus XI jį pa­skel­bė šven­tuo­ju, o 1929 me­tais – kle­bo­nų glo­bė­ju.

Iš Piero Lazzarin. Naujoji šventųjų knyga