Lietuvos rašytojų sąjungos nuotrauka

Kultūros barai (2019 m. Nr. 7/8)

„Prašneko apie patriotizmą. Vadinasi, nori ką nors pavogti.“ Šis rusų klasiko Saltykovo- Ščedrino pastebėjimas nuostabiai taiklus ir Lietuvoje.

Svajonės apie didžiausios vertės, baisiausiai prestižinėje vietoje esantį žemės sklypą Vilniuje, Pylimo ir Pamėnkalnio gatvių sandūroje, ne vienam nekilnojamojo turto vystytojui neleidžia ramiai užmigti – tokia vieta galėtų didžiausius pelnus generuoti. Tik va yra kliuvinys – jame stovi Cvirkos balvonas. Kol jis nepašalintas, apie tolesnius veiksmus kalbėti dar neišeina.

Blogai, kad Petras Cvirka buvo vienas talentingiausių lietuvių rašytojų, bet gerai, kad jis turėjo bjaurių biografijos dėmių – buvo vienas iš dvidešimties įgaliotinių, kuriems pavesta perduoti SSSR Aukščiausiajai Tarybai Deklaraciją dėl Lietuvos į stojimo į Sovietų Sąjungos sudėtį. Poetiškai kalbant – parvežti Stalino saulės. Negana, jis dar ir po karo kelerius metus, iki neaiškios mirties, spėjo pabūti Rašytojų sąjungos pirmininku, paskelbti jam pateiktą „trefnų“ rašytojų sąrašą, pasirašyti ant jų pašalinimo iš Sąjungos dokumento. Žodžiu, pasmerkti P. Cvirką yra už ką, tereikia tinkamai apipavidalinti. Neabejotinai tą užduotį geriausia patikėti tiems, kuriuos, perfrazuojant Leniną, galima vadinti naudingais patriotais.

Procedūra seniausiai nustatyta ir išbandyta. Vyresnieji pamename gilų sovietmetį, kai spaudoje pasirodydavo kolektyviniai grupės darbo žmonių laiškai, smerkiantys, pavyzdžiui, Solženyciną. Tokie laiškai buvo signalas pradėti atvirą persekiojimą ir „nugriovimą“. Niekada niekam į galvą neužklydo mintis, kad panašius laiškus rašydavo tie, kurie juos pasirašydavo. Šį kartą, sakoma, iniciatyva nukelti paminklą kilo Vilniaus jėzuitų gimnazijos moksleiviams. Jie savivaldybės Atminties kultūros darbo grupei iškėlė klausimą, kodėl sostinėje vis dar stovi paminklai ir ženklai „politiniams veikėjams, kurie išdavė Lietuvą“ – Petrui Cvirkai ir Salomėjai Nėriai.

Sunku patikėti, bet gal moksleiviai nė nežino, kad šie „politiniai veikėjai“ dar buvo ir talentingi rašytojai. O jei jau sumanoma reikalauti paminklą versti, tai gal prieš tai vertėjo pasikvieti kad ir Gasparą Aleksą, rašytoją, P. Cvirkos gyvenimo ir kūrybos tyrinėtoją. Išgirdus pasakojimus apie visas aplinkybes, nuvedusias tokiu keliu, ir kainą, už tai sumokėtą, būtų proga pamąstyti, kokiu keliu eičiau pats, susiklosčius panašioms aplinkybėms. Šiltai sėdint lengva kitus smerkti.

Visokie siūlymai paminklą kaip nors „interpretuoti“ – skulptūrą nukelti ir pastatyti šalia, parversti, yra tokie pat nevykę, kaip kadaise siūlyti projektai Žaliojo tilto skulptūras kišti į narvus, visaip dažyti ir pan. Nes tai būtų tik patyčios, o patyčios, žinia, tą, kuris tyčiojasi, žemina labiau negu tą, iš kurio tyčiojamasi.

Bet, kaip sakė Vilniaus miesto tarybos narė, Kultūros ir švietimo komiteto pirmininkė Paulė Kuzmickienė, Atminties kultūros darbo grupėje sutarta apie P. Cvirką kaip apie rašytoją nekalbėti, nes tas paminklas jam pastatytas ne kaip rašytojui. (Vargu bau verta ginčytis, bet delegacijoje į Maskvą buvo dvidešimt narių, o paminklai pastatyti, ko gero, tik rašytojams.) Matant, kaip tokį subtilų, atsakingą ir daugiabriaunį klausimą sprendžia Vilniaus savivaldybės Atminties kultūros darbo grupė prie Kultūros ir švietimo komiteto, ima atrodyti, klausimas jau išspręstas be jos, į koalicijos sutartį įrašytas, tai ko dar reikia? Jei jau nuspręsta apie P. Cvirką kaip rašytoją nekalbėti, tai merui nėra ko atsakinėti į Rašytojų sąjungos laišką. Kultūros ministerijos, Kultūros paveldo departamento, Restauratorių sąjungos, kitų kultūrinių organizacijų nuomonės taip pat menkai vertos dėmesio. O visus tuos rašytojus, architektus, menininkus, menotyrininkus, istorikus, kurie abejoja P. Cvirkos paminklo nuvertimo prasme, pačius paskelbti sovietų kolaborantais.

Vis dėlto apie tai buvo pakalbėta – liepos 17 d. Rašytojų sąjungoje įvyko gana aistringas pašnekesys. Paulė Kuzmickienė apgailestavo, kad ji vienintelė iš vienuolikos pakviestų kalbėtojų atstovavo pozicijai, kad paminklas turi būti nukeltas. Šis nuošimtis man atrodo natūralus – susirinko raštingi žmonės, o griovimo šalininkų tarp tokių visada nedaug.

Šis skveras su paminklu turi neabejotiną išliekamąją vertę kaip paveldo objektas. Pagal savo metą modernus, jis iš tiesų yra stilingai ir harmoningai suprojektuotas, taip pat gerai, iš gerų medžiagų įrengtas. Dėl paties paminklo galima pasakyti, kad jis iš toliau gerai atrodo, kokių nors akivaizdžių sovietinių ar nacistinių ženklų neturi. Nei Paleckis, dabar sėdintis cypėje, nei kokie kiti panašaus plauko veikėjai ten mitingų nei rengę, nei rengs, neprašys Cvirkos važiuoti pas Putiną „gerinti santykių“.

Visokie siūlymai paminklą kaip nors „interpretuoti“ – skulptūrą nukelti ir pastatyti šalia, parversti, yra tokie pat nevykę, kaip kadaise siūlyti projektai Žaliojo tilto skulptūras kišti į narvus, visaip dažyti ir pan. Nes tai būtų tik patyčios, o patyčios, žinia, tą, kuris tyčiojasi, žemina labiau negu tą, iš kurio tyčiojamasi. Grūto parkas irgi yra patyčių forma, ypač dėl to, kad kažkas skausmingą istoriją pavertė savo versliuku.

Pats griovimas – jau savaime destruktyvus veiksmas. Joks griovimas niekam neduoda naudos, išskyrus tuos, kurie juo verčiasi – XVIII a. teigė anglų paveldosaugos pradininkai.

Tarkime, paminklas bus nuverstas. Tolesnę įvykių eigą puikiausiai galima įsivaizduoti iš p. Paulės Kuzmickienės samprotavimų, girdi, „išgydytame“ (t. y. be paminklo) skvere miestas įrengtų kūrybines erdves po atviru dangumi jauniesiems menininkams ar „cukrinių avinėlių“ pievą. Kūrybinės industrijos su savo instaliacijomis, legendinių žvaigždžių pasirodymai, šią vietą ūmai „prikeltų naujam gyvenimui“. Lengva įsivaizduoti, su kokiu užsidegimu būtų surengtas akmenų ridenimo perfomansas, tikrai įspūdingesnis, nei vienos mergelės vargai ridenant akmenis nuo MO muziejaus laiptų. Po kelerių metų skveras būtų nudrengtas, reikėtų tvarkyti, o pinigų kaip paprastai nėra. Ir tada pasirodys Jo Didenybė Investuotojas su visomis pasekmėmis.

O ką mano apie statybas paveldo apsaugos zonoje Vilniaus meras Šimašius, iki šiol labiausiai pagarsėjęs kaip Žaliojo tilto skulptūrų nugriovėjas? Pasak mero, „architektūra turi būti Vilniaus įvairi, už ką jisai yra įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą, už gyvą urbanistinę struktūrą, kur persidengia įvairūs stiliai“ (Žinių radijas, 2019 07 19.). Negalima nesutikti – prašmatnūs apartamentai tokioje vietoje tikrai perdengtų istorinio miesto centro vaizdą. Tik ar nereikia p. merui priminti, kad UNESCO saugo senamiestį su prieigomis ir panorama dėl to, kad tai yra unikalus paveldas, o ne dėl kažkokios gyvos urbanistinės struktūros?

Aure! Štai pavadinimas būsimojo naujo daugiafunkcinio komplekso, išaugsiančio buv. Petro Cvirkos skvero vietoje – „Frank Kruk“!

Ar tik ne dėl tos gyvos urbanistinės struktūros sustabdyta ICOMOS Lietuvos nacionalinio komiteto licencija, t. y. Lietuva išmesta iš šios įtakingiausios tarptautinės nevyriausybinės organizacijos, kuri yra Jungtinių Tautų UNESCO oficiali ekspertė kultūros ir gamtos paveldo apsaugos, konservavimo, restauravimo ir panaudojimo klausimais. Beje, dėl brutalių monstrų dešiniajame Nėries krante, užgriozdinusių istorinę panoramą, dėl ciniškų Misionierių sodų ir panašių persidengimų kartais jau ne juokais svarstoma, ar ne laikas išbraukti Vilnių iš UNESCO sąrašo.

Iš pradžių, kol derinami projektai, skveras galėtų būti „gydomas“ pastatant kelis kioskelius su cukriniais avinėliais, o gal net nedidelį prekybos centrą „Cukriniai avinėliai“. Bet tai dalykas ne prestižinis, ilgai tokių niekų tokioje vietoje nelaikysi. Nori nenori, teks statyti gal apartamentus, gal verslo centrą, gal viešbutį, o gal viską kartu. Paskelbtas dviejų trijų aukštų, dėl statybininkų išsiblaškymo jis netyčia išaugs iki penkių. „Cukriniais avinėliais“ tokio nebevadinsi, kažkaip per smulku. Gal „Žemė maitintoja“? Bet šis pavadinimas labiau pritiktų panašiam kompleksui, kuris bus įrengiamas Gedimino prospekte buv. Žemės ūkio ministerijos rūmuose, šią sėkmingai išnešdinus į Kauną.

Aure! Štai pavadinimas būsimojo naujo daugiafunkcinio komplekso, išaugsiančio buv. Petro Cvirkos skvero vietoje – „Frank Kruk“!

Kultūros barai