Jėzaus atsimainymas. Rafaelis 1518 m. Vikipedijos nuotr.

Anot religijų tyrinėtojų, Biblijoje pateikiama palyginti nedaug vizijų bei regėjimų – kitose religinėse tradicijose vizijos minimos dažniau. Tačiau šiandienos šventei skirtuose skaitiniuose susiduriame būtent su regėjimais. Pirmajame skaitinyje iš Danielio knygos kalbama apie „Amžinąjį” ir „žmogaus sūnų”. Danieliaus regėjime minimas Amžinasis yra pats Dievas. Visi jo požymiai liudija amžinumą (balti kaip vilna plaukai), galybę (ugnis); teisėjo vaidmenį pažymi susėdantis teismas ir atverstos knygos. Žmogaus sūnus reiškia naująją žmoniją, kuriai Amžinasis perduoda karalystę. Danielio knyga buvo parašyta antrojo amžiaus prieš Kristų pradžioje. Tuomet žydai patyrė žiaurių persekiojimų dėl tikėjimo. Daugeliui buvo sunku ištikimai laikytis tikėjimo. Pirmiausia jiems ir buvo skiriama ši knyga. Tai buvo garantija, kad Dievas vis dar rūpinasi savo tauta ir jo planas bus įvykdytas. 166 metais prieš Kristų taip ir įvyko: regėjimas pasitvirtino.

Šiuo atveju regėjimas buvo paguodos šaltinis sunkiu metu. Čia apreiškiama dieviškoji galybė, veiksmingai pasireiškianti laike. Regėjimas neišvaduoja nuo realių istorijos sumaiščių bei kovų. Tai nėra bėgimas nuo gyvenimo. Tačiau ši vizija teikia viltį ir drąsos ištverti.

Evangelijoje pasakojama apie Jėzaus atsimainymą, kurį regėjo Petras, Jokūbas ir Jonas. Apaštalų regėjimo prasmė kiek skiriasi nuo Danielio regėjimo, tačiau ne visiškai. Prieš aprėpdami šio regėjimo visumą pasistenkime suvokti atskirų aspektų simboliką. Atsimainęs kūnas primena apaštalo Pauliaus 1 Kor 15, 40–44 aprašomą prisikėlusį kūną. Spindintis veidas ir drabužiai leidžia numanyti Prisikėlimo garbę. Mozė ir Elijas atstovauja dviem pagrindinėms Senojo Testamento dalims (Įstatymui ir Pranašams), kurių atėjo įvykdyti Jėzus. Debesis visuomet ženklina transcendenciją, tai sfera, į kurią nedera įžengti žmogui. Tėvo balsas pakartoja tiesą apie Jėzaus sūnystę, anksčiau apreikštą krikšto prie Jordano metu (Jn 3, 17).

Trijose Evangelijose, kuriose minimas Jėzaus atsimainymas, tai įvyksta netrukus po pirmosios Jėzaus pranašystės apie būsimąją kančią ir mirtį ir apie tai, kad kentėti teks taip pat Jėzaus sekėjams. Panašiai kaip ir Danielio pranašystė, Kristaus atsimainymas yra pergalės, Prisikėlimo šlovės regėjimas. Svarbu yra ne tiek pats atsimainymo įvykis, o tai, kad atsimaino Jėzus, mūsų brolis, pažįstantis mūsų silpnybes.

Morkaus evangelijoje aprašant Jėzaus atsimainymą vartojamas graikiškas žodis „metamorphosis”. Pažodžiui jis reiškia formos pakeitimą. Naujajame Testamente šis žodis pavartojamas tik keturis kartus: Mt 17, 2; Mk 9, 2; Rom 12, 2 ir 2 Kor 3, 18. Apaštalo Pauliaus laiškuose (Rom 12, 2 ir 2 Kor 3, 18) kalbama apie Jėzaus sekėjų pasikeitimą: jie atmainomi per gyvą tikėjimą ir tampa naujais asmenimis, dovanai priimdami Dievo šlovę. Taigi atsimaino ne tik Jėzus, bet tam tikra prasme ir jo sekėjai.

Matę Jėzaus Kristaus atsimainymą apaštalai yra liudininkai, kaip atsimaino tas, kuris priėmė „tarno išvaizdą” (Fil 2, 7). Šioje Laiško filipiečiams vietoje (Fil 2, 5–11) sugretinama Dievo Sūnaus kenozė, žemiškoji būtis – su šlovingąja prisikėlusiąja būtimi. Morkaus evangelijoje mokiniams leidžiama pažvelgti į Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus ir Žmogaus Sūnaus, šlovę. Tuo metu mokiniai dar nesuprato, ką reiškė Jėzaus žodžiai apie Žmogaus Sūnaus prisikėlimą. Morkaus evangelijoje šimtininkas kryžiaus papėdėje išpažįsta, kad Žmogaus Sūnus iš tikrųjų „buvo Dievo Sūnus” (Mk 15, 39).

Danielio knygoje sąvoka „žmogaus sūnus” yra bendrinė, taikoma Izraelio ištikimiesiems, kovojantiems su Dievo priešais. Naujajame Testamente vardas „Žmogaus Sūnus” pavartotas daugiau kaip 80 kartų. Jis tampa tikriniu vardu: Jėzus, kaip Žmogaus Sūnus, kovoja su Tėvo priešais – nuodėme, mirtimi ir velniu.

Parengta pagal E. H. M.