Nacionalinis Kauno dramos teatras. Karolio Lapačinsko nuotrauka

Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT) pasitinka 100-ąjį sezoną, ta proga kalbamės su teatro vadovu EGIDIJUMI STANCIKU, kuris teatre – jau beveik tris dešimtis metų, iš jų daugiau nei dešimtmetį vaidina ir kartu jam vadovauja – 2017 m. pradėta trečioji kadencija. Taigi kaip teatras pasitinka 100-metį, kokios idėjos, siekiai ir tikslai, kokia perspektyva, jaučiant atsakomybę istorijai, tradicijai, dabarčiai ir ateičiai?

Teatro šimtmetis – istorija ir dabartis

Gerbiamas Egidijau, šimtmetis teatrui – kas tai?

Nacionalinis Kauno dramos teatras yra profesionaliojo Lietuvos teatro pradžia, tai teatro meno istorijos ištakos Lietuvoje. Mūsų teatre dirbo žymiausi kūrėjai: Jonas Vaičkus, Borisas Dauguvietis, Juozas Oleka Žilinskas, Michailas Čechovas, Juozas Miltinis, Henrikas Vancevičius, Jonas Jurašas, Jonas Vaitkus ir daugelis kitų reikšmingų asmenybių, tai mūsų aukso amžiaus lobynas. Iš mūsų teatro išaugo kiti Lietuvos teatrai: Šiaulių, Klaipėdos, 1940 m. okupavus Lietuvą – ir Vilniaus bei Panevėžio.

Žinoma, jie turi savo kelią, savo istoriją. Tai suvokdami, jaučiame atsakomybę kurti svariai, vertingai. Juk anksčiau mūsų teatro didžiavyriai kūrė ir spektakliuose kalbėjo apie laisvę bei tas vertybes, už kurias galėjo būti ištremti, mažiausiai – atleisti iš darbo ir pasmerkti užgniaužti savo talentą. Jie telkėsi Ezopo kalbą ir ja aktualizavo, perteikė mūsų šaliai, tautai reikšmingas mintis, teatro scenoje kūrė aukštojo meno prasmes. Tai ir įpareigoja, ir kartu skatina, įkvepia mus šiandien. NKDT trupė yra tikrai unikali, nepaprastai kūrybinga, atsinaujinanti ir pasirengusi kurti teatro meną, teikianti dvasinį peną ir verčianti permąstyti savo vaidmenį laike.

Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovas Egidijus Stancikas. Teodoro Biliūno / BFL nuotrauka

Kalbame apie istoriją, jos tarsi dovanojamą tradiciją, tačiau šiandiena, grindžiama gyvenamojo meto novacijomis, kiek ir kaip tai įmanu suderinti?

Kas yra dabartis? Tai – tiltas tarp praeities ir ateities. Tai esamasis laikas. Mes turime išnaudoti geriausias patirtis, tai, kas sukaupta, ir pasitelkti tai, kas atrandama, išrandama šiandien, siekdami patraukti žiūrovus, kalbėti apie tas problemas, kurios aktualios, reikšmingos dabarties žmonėms, ir būtent taip, kaip patrauklu, nauja; bet visados siekdami ir išlaikyti vertybinę kokybę, prasmingumą ir funkcionalumą.

Turime būti artimi jaunajai kartai, kalbėti jiems, su jais, siekdami juos auginti kaip mūsų teatro žiūrovus, apskritai – teatro mėgėjus. Tradicija yra vertybės, kurios turi būti saugomos ir puoselėjamos, nes tai – pagrindas, tačiau tradicija turi būti gyva, tai jau susiję su dabartimi, šiandienos reikmėmis ir galimybėmis. Visa tai reikia matyti, jausti, suprasti. 

Užsiminėte apie teatro trupę, atsinaujinimą. Į NKDT ateina keturiolika jaunųjų aktorių (Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Algirdo Latėno ir Vido Bareikio kurso studentai). Kaip kilo ši idėja, ko ja siekiama, kokie tikslai, lūkesčiai, kiek jie ilgalaikiai teatro veiklos perspektyvoje?

Taip, iš tiesų nuo rugpjūčio NKDT aktorių trupė pasipildo keturiolika jaunų aktorių – Algirdo Latėno ir Vido Bareikio LMTA absolventų. Idėją, kad į teatrą ateitų iš karto visas būrys, tam tikra kūrybinė komanda, turėjau jau seniai. Teatras nuolat pasipildo vienu ar keliais jaunais aktoriais, tačiau jie atėję sutampa su mūsų trupe, tarsi nelieka jų išskirtinumo, savitumo, kuris, manau, išsilaikytų, būtų matomas ir jaučiamas, atėjus jau tam tikram kūrybiniam kolektyvui.

NKDT ketino kartu su Vytauto Didžiojo universitetu rinkti visą aktorių kursą, kurie nuo pat pirmųjų metų vaidintų mūsų teatro scenoje. Jau ir programa buvo parašyta... Tačiau LR švietimo, mokslo ir sporto ministerija neskyrė pakankamo finansavimo reikiamiems krepšeliams, todėl su rektoriumi prof. Juozu Augučiu turėjome atsisakyti idėjos, palikti ją ateičiai... Žinoma, valstybės biudžetas yra ribotas, o kultūra nėra prioritetas.

Teatras sulaukė keleto aktorių iš šio kurso pasiūlymų ateiti vaidinti, o aš, pamatęs juos, kokie jie plastiški, kūrybingi, jie patys ir rašo, ir muzikuoja, – groja, šoka, dainuoja, – pasiūliau ateiti visiems. Jie bus visaverčiai mūsų trupės nariai. Tiesa, kol kas dirbs puse etato, gana sudėtingomis sąlygomis. Bet jie ateina su savo diplominiais spektakliais, kuriuos rodysime NKDT ir vešime į gastroles, tad šis kursas reikšmingai papildys, savitai įprasmins NKDT ir šimtmečio akivaizdoje kaip nauja jaunos menininkų kartos raiška. Tikimės, kad jaunieji aktoriai įsilies į trupę, tačiau išlaikydami savo išskirtinumą taps ateinančių dešimtmečių trupės pagrindu. 

Kaip teatre ketinate įprasminti šimtmetį – tiek paties teatro – trupės ir bendradarbiaujančių kūrėjų, – tiek žiūrovų atžvilgiu?

Teatras naująjį sezoną pasitinka Gintaro Varno spektakliu „Sombras“ (premjera rugsėjo 6, 7 d.), kuriame režisierius telkiasi Luigi Pirandello pjesę „Šeši personažai ieško autoriaus“ ir Frederico Garcia Lorcos nebaigtas pjeses, kuriomis žvelgiama į vidinį teatro pasaulį, kalbama apie teatro stebuklą, jo magiją, priklausomybę, apsėdimą teatru. Tai bus didžiulis teatro meno kūrinys, daug aktorių, įdomi scenografija.

Po to talentinga jauna režisierė Kamilė Gudmonaitė pristatys Rūtos salėje pagal suomių dramaturgo Mikos Myllyaho pjesę premjerinį spektaklį „Panika“. Didžiojoje salėje jaunas režisierius Povilas Makauskas kurs didelį vizualų spektaklį vaikams pagal Sébastieno Perezo ir Benjamino Lacombe knygą „The Fairy Herbarium“. Visa tai iki Naujųjų metų.

2020 m. pas mus atvyks Slovėnijos teatro garsus jaunosios kartos režisierius Jaša Koceli, kuris, pasitelkęs antikines dramas, kurs spektaklį „Elektra: laukimas“. Taip pat NKDT sulauksime reikšmingo mūsų teatrui režisieriaus Jono Jurašo, kuris pasirinko itin sudėtingą ir intelektualią Eugene'o O'Neillo pjesę „Ilgos dienos kelionė į naktį“. Režisierius, tarsi peržvelgdamas savo teatrinę patirtį, spektakliu analizuos kūrėjo ir meno priklausomybes, kurios ir kuria, bet ir griauna asmeninius gyvenimus.

Pavasariop K. Gudmonaitė Didžiojoje scenoje pradės spektaklio vaikams „Kelionė į Tandadriką“ repeticijas pagal Vytautės Žilinskaitės kūrybą. O teatro šimtmečio datą – 1920 m. gruodžio 19 dieną – sutiksime su režisieriaus Jono Vaitkaus oratorijos-misterijos „Ne sau žmonės“ Vydūno kūrybos motyvais premjera, kurioje turėtų jungtis visi scenos menai.

Šimtmetį ketiname reflektuoti drauge su Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto Teatrologijos katedra rengdami konferenciją. Taip pat norime paruošti šimtmetį įamžinantį metraštį-albumą. Yra idėja apie monetą, pašto ženklą, bet tai jau reikia derinti su Vyriausybe, reikalingas finansavimas.

Taip pat laukia jau dešimtasis tarptautinis edukacinis festivalis vaikams ir jaunimui „Nerk į teatrą“, kuriame sulauksime ne tik interatraktyvių kūrybinių dirbtuvių, bet ir labai įdomių užsienio trupių spektaklių vaikams bei jaunimui. Visi šie įprasminimo ženklai yra labai svarbūs, norint atkreipti visuomenės dėmesį į teatro meno reikšmę, jo kaip vieno esminių kultūros elementų vaidmenį. Šimtmetis – reikšminga proga teatrui, šiai meno rūšiai Lietuvoje, visai visuomenei, valstybei, todėl siekiame švęsti ir prasmingai byloti istoriją, jos paveldą šiandien.

Dideli siekiai, išties ypatingas sezonas laukia NKDT. Vardijote numatytus spektaklius, taip pat kalbėjome apie aktorių trupę, jos atsinaujinimą, net ir laukiama G. Varno premjera „Sombras“ – apie teatro meno stebuklą ir apsėdimą teatru. Jūsų manymu, ar tikrai žmogus nepakeičiamas išmaniųjų technologijų, o gal jos gali atstoti žmogaus raišką scenoje?

Teatras gali būti visoks. Teatras yra ir turi būti labai įvairus. Svarbiausia kūrėjo idėja ir gebėjimai ją išplėtoti, perteikti. Teatro mene ypač svarbu konfliktas, kaip jis sukuriamas, kaip išvystomas, kaip iki jo prieinama ir išsprendžiama. Yra spektaklių, kuriuose nėra žmogaus raiškos scenoje, ir jie labai įdomūs, įtraukiantys, paliečiantys.

Pavyzdžiui, festivalyje Bergene (Norvegija) režisierius Tore Vagn Lidas sukūrė spektaklį „03:08:38 States of Emergency“, pasitelkęs 2011 m. Anderso Breiviko žudynių saloje istoriją. Tame kūrinyje nevaidina žmonės, o itin dramaturgiškai sudėlioti tuo metu pasaulio naujienose skelbti įvykiai. Pats nemačiau, bet mano bičiuliai Bergene pasakojo, kad labai įtaigu, stipru. Šiuo metu bendraujame su režisieriumi, manau, būtų įdomu atvežti šį spektaklį į Lietuvą, parodyti NKDT žiūrovams. Tai plečia suvokimo horizontą, kad gali būti ir kitaip, kad gali būti ir kitokia kūrybos raiška, kitokie sprendimai, kurie taip pat – lygiaverčiai paveikūs ir prasmingi. Juo labiau artėja 2022 m., kai Kaunas bus Europos kultūros sostinė, norime pateikti tikrai naujų, unikalių teatro meno, apskritai meno kūrinių.

Žinoma, pakeisti žmogaus dvasios jokios technologijos negali. Dėl to teatro menas ir yra toks unikalus, kad čia susitinka aktoriai ir žiūrovai – žmonės. Tačiau įvairių kūrybinių raiškų reikia, jos galimos ir laukiamos.

Režisierius Gintaras Varnas. Jono Petrono nuotrauka
Režisierė Kamilė Gudmonaitė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Režisierius Povilas Makauskas. Donato Stankevičiaus nuotrauka

Kaunas yra didelis miestas, labai įvairus, iš tiesų besikeičiantis, tai akivaizdu ir galvojant apie auditoriją, kuri labai skirtingų poreikių ir polinkių, suvokimo galimybių, pažinimo ir žinojimo lygmenų. Todėl, norėdami atliepti juos, būti reikalingas, patrauklus, vertingas teatras, stengiamės ir siekiame kurti įvairialypį teatro meną.

Kūrybinis laukas – kontekstai ir bendradarbiavimas

Palietėte 2022 m. – Kaunas – Europos kultūros sostinė. Ar jau turite vizijų, konkrečių idėjų, sumanymų, kuo ir kaip NKDT įprasmins Kauną kaip Europos kultūros sostinę?

Taip, išties labai džiugu ir reikšminga, kad Kaunas 2022 m. bus Europos kultūros sostinė. Aš pats dalyvavau rengiant projektą, esu šios iniciatyvos ambasadorius. Kol kas dar konkrečių sumanymų nėra, bet, kaip minėjau, norime sukurti ir pasiūlyti visiškai naujų, unikalių, autentiškų meno reiškinių. Buvusi mano pavaduotoja Agnė Burovienė įsiliejo į „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projekto organizatorių vadovų gretas. Kalbamės, diskutuojame.

2022 m. Europos kultūros sostinė taip pat bus Liuksemburgo Ešo prie Alzeto miestas. Norime ir ketiname bendradarbiauti. Esame atviri, ne tik siekiame pristatyti NKDT, bet ir pasisemti gerųjų patirčių, įdomių, naujų kūrybinių idėjų.

Kaip sakiau, dar konkrečios idėjinės programos nėra, tačiau daug mąstome apie tai, bendraujame su įvairiais teatro meno kūrėjais, vienas jų – Robertas Wilsonas, su kuriuo tardamiesi ieškome galimų koprodukcijos variantų. Tokie projektai yra itin brangūs, o norėtume parodyti jo spektaklį. Taip pat kalbamės su lietuvių menininkais, išvykusiais į užsienį, kuriančiais ten. Svarbu, kad jie sugrįžtų ir dalintųsi savo kūryba.

Kalbame apie numatytus spektaklius, ateities programas, teatro gyvenime tai – repertuaras. Šiandien, kai kuriama daug įvairių ir skirtingų projektų, mezgami bendradarbiavimo ryšiai, visa – taku, kintama tiesiog čia pat, beregint, ar repertuarinio teatro veikimo principas, jūsų manymu, yra stiprybė, ar stabdys?

Kaunas yra didelis miestas, labai įvairus, iš tiesų besikeičiantis, tai akivaizdu ir galvojant apie auditoriją, kuri labai skirtingų poreikių ir polinkių, suvokimo galimybių, pažinimo ir žinojimo lygmenų. Todėl, norėdami atliepti juos, būti reikalingas, patrauklus, vertingas teatras, stengiamės ir siekiame kurti įvairialypį teatro meną. Todėl, mano galva, NKDT turi išlikti repertuariniu teatru, kuriame yra įvairaus žanro, skirtingas kartas dominančių spektaklių, kurie reikšmingi ir vertingi tiek patiems kūrėjams, tiek žiūrovams.

Bendradarbiavimas, įgyvendinant projektus, kuriant bendras tarptautines patirtis, yra labai svarbus ir tiesiog būtinas šiandien, žinoma, tai buvo reikalinga visais laikais, bet ypač dabartyje. Tačiau NKDT, kaip besiorientuojančio ir kuriančio meną, tai, kas amžina, dargi ypač gilinantis ir žvelgiant į lietuviškąsias šaknis, lietuvių tautos patirtis, jos istoriją, kultūrinę tapatybę, atveju repertuaras yra stiprybė, tai – kaip pagrindas, kūrybos savitumo veidas.

„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, taigi kontekstai, kas ir koks, jūsų manymu, NKDT Lietuvos teatrų panoramoje, Europos lygmeniu?

Labai sudėtingas klausimas. Esu susijęs su NKDT, priklausau jam, taigi kalbu subjektyviai. Visados tai, ką darai, kuri, nori ir sieki, kad būtų prasminga ir vertinga, unikalu ir reikalinga, todėl įvertinti net ir negaliu, tai jau žiūrovų, kritikų, vertintojų užduotis.

Kaune, sakyčiau, išgyvename teatrų krizę. Nebeliko Kaune Mažojo teatro; Kauno miesto kamerinis teatras daugiau veikia įgyvendindamas atskirus projektus; Vytauto Didžiojo universiteto teatras kuria mūsų bendroje scenos aikštelėje. Su Kauno valstybiniu muzikiniu teatru mes nekonkuruojame, nes tai skirtingi žanrai, tad NKDT yra tarsi vienas didelis teatrinis organizmas mieste. Su visais Lietuvos teatrais bendraujame, įgyvendindami ir plėtodami teatro meną.

Kalbėti apie tai, kaip NKDT gyvuoja Europos kontekste – labai sudėtinga. Daug dirbame, kad galėtume daugiau išvykti į užsienį, dalyvauti tarptautiniuose festivaliuose, tačiau tai nėra taip paprasta. Reikalingi nusistovėję ryšiai, o jie tik mezgasi. Daug planų, tad, kaip sakiau, esame atviri, tiek patys kurti ir pristatyti save užsienyje, tiek stebėti ir stiebtis, perimdami kitų patirtis ar drauge įgyvendindami įvairius projektus, kūrybines iniciatyvas.

Nesakyčiau, kad NKDT yra labai šiuolaikiškas, drąsiai rizikuojantis, kuriantis netradicinį teatro meną, mūsų teatras daugiau yra tradicinis, besirenkantis kurti dvasingą, žmogiškosiomis vertybėmis pagrįstą, sielą keliantį, gilius išgyvenimus, susimąstymą skatinantį ir kartu šiandienos žiūrovui aktualų scenos meną.

Rūtos salė. Karolio Lapačinsko nuotrauka
NKDT scena. Karolio Lapačinsko nuotrauka

Repeticija – meilė. Tai yra tokie nuostabūs ieškojimai, leidimasis į fantazijos erdves, vaizduotės išlaisvinimas, skaitymas, domėjimasis, kūryba, tai – universitetų universitetai. Būtent repeticijose augi, išsiskleidi. Repeticijose nustebina kolega, partneris, jo netikėta raiška, poelgis, dar nežinotos galimybės; nustembi pats, kai leisdamasis į personažo paieškas, augindamas jį savyje, keitiesi ir tarsi kartu atrandi save dar nepažintą. O tada įvyksta ir spektaklis – gyvenimas scenoje, kai tarsi prisilieti prie amžinybės.

Idėjos, siekiai, išsipildymai

Jau daugiau nei dešimtmetį esate NKDT vadovas, kokios tai pareigos – sudėtingumas ir žavesys?

Sudėtingiausia atliepti ir patenkinti visų trupės narių, kūrėjų norus, poreikius, leisti įvykti jų kūrybiniams sumanymams, pasireikšti ir išsiskleisti jų talentams, kad jie patirtų savo raiškos meninį išsipildymą. Daug idėjų, gražių ir vertingų, tačiau joms įgyvendinti reikalingas finansavimas, kurio ne visada pakanka. Žinoma, ne viskas priklauso nuo pinigų, yra daug techninių ypatybių, reikalingi specialistai, kurie gebėtų išspręsti tuos klausimus. Taigi reikia daug komunikuoti, diskutuoti, ieškoti sprendimų. Ir labai džiugu, kai pavyksta.

Įkūrėme „Teatro fabriką“, šia idėja labai norėtųsi sujungti Kaune esančius jaunuosius menininkus, suteikiant jiems erdvės ir galimybių veikti, kad Kaune atsirastų jaunųjų menininkų kūrybinių eksperimentų aikštelė. Kodėl mūsų kūrėjai turi išvažiuoti į Vilnių ar iš vis emigruoti, palikti savo šalį? Kodėl jie negalėtų kurti čia, turėti tą erdvę saviraiškai? Ypač dabar, Kaunui tampant Europos kultūros sostine. Kaip Venecijos meno bienalėje „Aukso liūtą“ pelniusios už operą-performansą „Saulė ir jūra“ menininkės Kamilė Barzdžiukaitė, Lina Lapelytė, Vaiva Grainytė, juk jos irgi kažkada gyveno ir pradėjo kūrybinius žingsnius Kaune, bet neturėdamos terpės išvyko. Joms pasisekė, bet kiek jaunųjų menininkų taip ir prapuola užmarštin?..

Todėl labai norisi išnaudoti mūsų teatro Mažųjų scenų kiemelio erdves. Norėtųsi, kad tai būtų gyva ir gyvybinga meno terpė, įtraukianti miesto jaunąją kūrybinę bendruomenę, taip pat užsienio svečius. Vėlgi – reikalingas finansavimas, Vyriausybės lėšos, kurių neskiriama, Kauno miesto savivaldybės pagalba ir noras, kad atsirastų Kaune jauniesiems menininkams Menų spaustuvės atitikmuo. Tad sumanymai paliekami ateičiai, tikintis, norint ir siekiant, kad jie išsipildytų, prasmingai keisdami, veikdami gyvenimo tikrovę, žmonių dvasiai sutelkdami meninio peno.

Idėjos įgyvendinamos tada, kai pirmiausia gimsta, o tada uoliai ir atsidavus siekiama jų išsipildymo. Teatro mene tai įprasmina repeticijos. Gerbiamas Egidijau, kas jums yra repeticija?

Studijų metais dėstytojų minėta režisieriaus Anatolijaus Efroso išmintis: „Repeticija – mano meilė.“ Tuo metu atrodė, kad tai visiška nesąmonė. Meilė – tai spektaklis, tai kūrybinis išsipildymas, susitikimas su žiūrovais ir jų pripažinimas. Tačiau dabar visiškai aišku, kad tikrai – repeticija – meilė. Tai yra tokie nuostabūs ieškojimai, leidimasis į fantazijos erdves, vaizduotės išlaisvinimas, skaitymas, domėjimasis, kūryba, tai – universitetų universitetai. Būtent repeticijose augi, išsiskleidi. Repeticijose nustebina kolega, partneris, jo netikėta raiška, poelgis, dar nežinotos galimybės; nustembi pats, kai leisdamasis į personažo paieškas, augindamas jį savyje, keitiesi ir tarsi kartu atrandi save dar nepažintą. O tada įvyksta ir spektaklis – gyvenimas scenoje, kai tarsi prisilieti prie amžinybės.

Kaip dažnai įvyksta ar gal netgi nutinka tokios kūrybingos repeticijos ir prisilietimas prie amžinybės spektaklyje?

Ooo... Nedažnai. Šie atvejai yra reti, jie kaip dovana – tas kūrybinis išsipildymas, kuris pakylėja sielą, ilgai liekantis tavyje, gyveni su juo, daug kartų mąstai, galvoji apie tai, kas išgyventa, patirta, tai sukelia daug minčių apie vertybes, žmogų, jo būtį. Kai tokie atvejai įvyksta ir kai jie pasiekia ir paliečia, paveikia ir žiūrovus. Juk teatras yra susitikimas – aktorių scenoje ir žiūrovų salėje. Kiekvienas savitai išgyvena tą vyksmą, bet svarbiausia, kad jis paskatina žmogų leistis į prasmių mąstymą, jų ieškojimą savyje, gyvenime, ir atradimą, vienokį ar kitokį.

Ypač džiugina mūsų ištikimieji žiūrovai, kurie ateina į spektaklius, yra teatre nuolat. Mūsų Ilonėlė, kuri nepraleisdavo spektaklio „Balta drobulė“, tik vienintelį kartą nebuvo dėl rimtų įvykių šeimoje. Ji buvo labai mažo ūgio, bet itin didelės širdies. Kiekvieną spektaklį sėdėdavo pirmoje eilėje, per vidurį, ir žiūrėdavo „Baltą drobulę“ dėl unikalios aktoriaus Dainiaus Svobono vaidybos.

Ir kiekvieną kartą per nusilenkimus Dainius gaudavo gėlių puokštę, ir visi žinodavome, kad tai nuo Ilonėlės. Nusilenkdamas Dainius visada sugebėdavo subtiliai Ilonėlei padėkoti. Bet ji susirgo nepagydoma liga ir mirė, ir mums visiems, ne tik Dainiui, visam spektaklio kolektyvui – teatrui – netektis... Ir jau niekada spektaklis „Balta drobulė“ nebebus toks, koks buvo žiūrint Ilonėlei. Va tokios patirtys santykyje su žiūrovais irgi yra tokie trumpučiai prisilietimai prie amžinybės – teatre ir gyvenime, tai iš tiesų tarsi viena – teatro stebuklas.

Ko linkėtumėte teatrui – trupei, kūrėjams, visam organizmui, – sau pačiam – aktoriui, vadovui, tiesiog žmogui?

Linkėčiau nebūti drungniems, o degti, drįsti klysti, ieškoti, drįsti leistis naujais keliais, juos patiems atrasti ir praminti. Saugoti vertybes, kurti prasmes, būti patiems sau įdomiems, o kartu aktualiems, reikšmingiems ir teatro mylėtojams. Taigi linkiu ne rusenti, o degti, kad teatras švytėtų prasmių ugnies spinduliais, kad degtų jo stebuklo liepsna. Nes kito laiko tai galimybei mums jau nebebus skirta...