Prezidentas Antanas Smetona. Wikipedia.org nuotrauka

Antanas Smetona gimė 1874 m. rugpjūčio 10 d. Užulėnyje, Taujėnų valsčiuje, tuometinėje Vilkmergės apskrityje ir mirė 1944 m. sausio 9 d. Klyvlende, JAV. Šiandien švenčiamos pirmojo Lietuvos Respublikos Prezidento gimimo 145-osios metinės. Užulėnyje, A. Smetonos gimtinėje, bus atidengtas A. Smetonai pagerbti skirtas paminklas.

LCVA fondo nuotrauka.

1941 m. A. Smetonos garbei surengto mitingo Čikagoje metu, pats Prezidentas sakė: „Galima tik talkoje, bendrai dirbant surasti bendrą kelią ir surasti bendras priemones siekti tam idealui laisvai, nepriklausomai Lietuvai. Dėl to reikia žiūrėt ne į tai, kas į barnius veda, o į tai, kas veda į santaiką, į taiką. Atsiminkite 1917-1918 ir kitus metus, broliai ir sesės amerikiečiai, ir jūs žinosite kelią. Tuomet jūs sujudote, sukrutote, entuziazmo buvote paimti ir jūs padėjote besikeliančiai Lietuvai tiek, kiek buvo galima. Ir ta praeitis yra didelis daiktas. Praėjo 20 metų su viršum ir jūsų mylima, jūsų protėvių žemė, darbu sukurta Lietuva, paveldėta ir naujosios kartos atkurta, šiandien vėl suniokota. Todėl mes visa, kas mumi geriausia, turime jai duoti. Jūs atsiminkite, kad tas kraštas, iš kurio esate išėję, šiandien yra nelaisvėje. Tikiuosi taip pat, kad kada reiks, jūs darysite tai, kas naudinga ir reikalinga Lietuvai.“

Tuo metu A. Smetona jau buvo pasitraukęs iš Lietuvos, šį sprendimą daugelis vertina kontroversiškai, bet A. Smetonos, kaip asmenybės, svarba kelyje į 1918 m. Nepriklausomybę yra nepaneigiama. 

Prisiekia prezidentas A. Smetona, šalia arkivyskupas metropolitas J. Skvireckas. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka.

Tiesa, sostinėje, Vilniuje, atminties vietų A. Smetonai įprasminti nėra tiek daug. Istorikas A. Kasparavičius mano, jog tai susiję su tuo, kokį įvaizdį A. Smetona turi šiuolaikinėje istorinėje (individualioje ir kolektyvinėje) atmintyje. Istorikas LRT laidoje „Radijo paskaita“ pažymi, kad „Lietuvių individualioje ir kolektyvinėje atmintyje (teatre, kine, paradokumentikoje, paraistorinėje literatūroje, spaudoje ir pan.) istorinės atminties kultūroje, A. Smetonos figūra dažniau ir greičiau išnyra kaip tam tikras šaržas: provokiško veikėjo, rusų agento, perversmininko, antidemokrato, autoritaro, kartais lėbautojo, politinio bevalio ar netgi valstybės išdaviko. Labai retai arba beveik niekada [nematome A. Smetonos – red.] kaip nepalaužiamo valstybininko, kuris visą savo sąmoningą gyvenimą nuosekliai gynė lietuviško valstybingumo bylą ir Respublikos strateginius, nacionalinius interesus. A. Smetonos vardas pastaraisiais dešimtmečiais ne visada dabartinės kartos politinių veikėjų prisimenamas netgi stovint signatarų namuose ir švenčiant 1918 m. vasario 16-ąją dieną.“

J. Šernas, A. Smetona, J. Šaulys, J. Staugaitis.

Istorikas nesutinka, jog šaržuotas įvaizdis A. Smetonai apskritai tinka: „Nacionalinės tapatybės atpažinimo ir verifikavimo diskurse 1918 m. vasario 16-osios Lietuva ir jos ryškiausias lyderis, Nepriklausomybės akto signataras, Valstybės tarybos pirmininkas ir keturis kartus LR Prezidentas Antanas Smetona iškyla kaip kertinė figūra. A. Smetona – žmogus, kuris ne tik paklojo nacionalinio valstybingumo, lietuviško nacionalizmo (gerąja prasme) ideologinius pamatus, įtvirtino respublikoniškąją lietuviškojo valstybingumo sampratą, sukūrė ištisą lietuvišką, tautininkišką politinį pasaulį, politiškai ir juridiškai įteisino 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos ir 1990 m. kovo 11-osios Lietuvos šiuolaikinį teritorinį vientisumą, bet ir pastebimai suformavo modernaus lietuvio ryšį su nacionaline valstybe. Kaip dar prieš pusšimtį metų yra pastebėjęs bene žymiausius lietuvių egzilio kultūros istorikas, sociologas Vytautas Kavolis: A. Smetona savo politine laikysena ir politine doktrina XX a. pirmoje pusėje labiausiai įtvirtino lietuvio politinį ir kultūrinį įsipareigojimą nacionalinei valstybei. Labiau nei bet kuris kitas XX a. pirmosios pusės lietuvių politinis veikėjas.“

Prezidentas Antanas Smetonas. Kaunas, 1928 m. LCVA.

„Būtent Smetona su vokiečių administracija Vilniuje ir Kaune užmezga patvarius santykius. Dar daugiau – sukuria tam tikra tarpusavio politinio pasitikėjimo atmosferą ir visą modernaus valstybingumo bylą išveda iš rytietiško, rusiškojo politinio farvaterio ir pasuka į labiau vakarietišką, provokiškąjį. Konkrečiau kalbant – atitraukia lietuvius nuo politinės-kultūrinės autonomijos idėjos Rusijos imperijoje, kuria lietuviai gyveno gerą dešimtmetį, maždaug nuo Vilniaus Didžiojo Seimo laikų, ir pastūmėja Lietuvą link visiško arba dalinio (priklausomai nuo tarptautinės konjunktūros, Smetona visuomet buvo linkęs atsižvelti į tarptautinę konjunktūrą ir ją blaiviai vertinti) politinio suvereniteto atkūrimo Europos politinėje erdvėje. Būtent Smetona padaro šią rokiruotę lietuvių politinėje sąmonėje ir savimonėje. Smetonos sukurta tam tikro tarpusavio pasitikėjimo su vokiečių kaizerinės Vokietijos okupacine administracija atmosfera, jau 1917 m. vėlyvą pavasarį leidžia pradėti galvoti apie lietuvių konferencijos Vilniuje sušaukimą.“

Anot A. Kasparavičiaus, kai 1918 m. rugsėjo 18-22 m. sušaukiama Lietuvių konferenciją, ji pagaliau ir išrenka pirmąją legalią lietuviško valstybingumo institutą – Lietuvių krašto tarybą. Po kelių dienų Tarybą pripažįsta vokiečiai.

„Lietuvos Tarybos išrinkimas ir yra modernaus, nacionalinio Lietuvos valstybingumo kelio pradžia: jau apčiuopiamai reali ir oficiali. Iš pat pradžių jį pripažįstama tik vokiečių, bet vėliau ir kitų tarptautinių subjektų Vakaruose“, – kalba A. Kasparavičius.

Antanas Smetona Molėtuose (1938). Kazio Daugėlos nuotrauka.

Istorikas siūlo nesumenkinti A. Smetonos indėlio į Lietuvos modernaus valstybingumo pradžią: „1915 m. rudenį tapęs Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti pirmininku, A. Smetona vos per porą metų Lietuvą radikaliai išveda iš Rusijos imperinio suvereniteto ir rusiško pasaulio politinio farvaterio ir atveda iki deklaratyvaus suvereniteto. De facto tai reiškia, kad A. Smetona pastato ant realaus suvereniteto slenksčio, nuo kurio vienas vienintelis žingsnis iki Vasario 16-ios Nepriklausomybės akto. Reikšminga tai, kad šiame politiniame kelyje aplenkia ne tik valstybingumo niekada ligi tol neturėjusius mūsų šiaurinius kaimynus – latvius ir estus – bet ir tokius politinius gurmanus kaip lenkai.“

„Galima pradėti nuo to, kad iš esmės A. Smetonos sukurtoje Lietuvoje tebegyvename ir šiandien. Tiek teritorine prasme, čia nesileidžiu į smulkmenas, tiek institucine prasme, nes iš esmės prezidento instituto atsiradimas ir sukūrimas buvo dešiniųjų Lietuvos politinių jėgų, šiuo atveju tuometinio dar dešiniojo liberalų, A. Smetonos iniciatyva“, – A. Kasparavičius

Poilsiaujantis A. Smetona. Užugirio kraštotyros muziejaus nuotrauka. 

Dažnai A. Smetonai priekaištaujama dėl to, kad artėjant Raudonajai armijai, Pirmojo pasaulinio karo metu, jis kartu su šeima bėgo į Vokietiją, A. Kasparavičius nesutinka su šia teorija: „Kad A. Smetona iš Lietuvos niekur nepabėgo, rodo to paties prezidento instituto atsiradimas Lietuvoje. Jeigu A. Smetona būtų 1918 m. pabėgęs, niekas politinio bėglio nebūtų pasiūlęs prezidentu. Būtent A.Smetonai esant užsienyje jis buvo vėl paprašytas grįžti į Lietuvą ir užimti valstybės pirmojo prezidento postą. Vadinasi, politinis pasitikėjimas tiek iš kairės, tiek iš dešinės, tiek iš centro A. Smetonos autoritetu buvo gana didelis.“

Radijo paskaitoje „XXI amžiaus pradžios grimasos: Smetona lietuvių istorinėje atmintyje“, A. Kasparavičius sako: „Pirmoji Lietuvos Respublika, taip vadinama „Tarpukario Lietuva“, gyvavusi 1918-1940 m., ir jos svarbiausi herojai – tėvai kūrėjai – sudaro šiuolaikinės modernios lietuvybės turinio tapatybės pagrindą. Trumpai tariant situaciją galima būtų apibrėžti maždaug taip: pasakyk man, ką tu žinai apie Vasario 16-osios Lietuvą, kaip tu žvelgti, atsimeni ir vertini pirmąją Lietuvos Respubliką, jos herojus ir aš pasakysiu, kas tu esi ir ar tu esi lietuvis.“

Parengė Kristina Tamelytė