Noah Benjamin/ Unsplash.com

Tekstas perpublikuojamas iš liepos-rugpjūčio mėnesio „Artumos” numerio.  

Kodėl kiti mums reikšmingi? Jei taip nebūtų, nesiburtume į įvairias grupes. Tai matyti jau tarp vaikų, kurie darželyje ar kieme turi savo draugų grupelę; paskui ir visą tolesnį gyvenimą mums reikalingi kiti. Žmonės buriasi į grupes pagal pomėgius (gėlių augintojų, sporto sirgalių ir t. t.), pagal politines pažiūras (partijas), pagal vertybes (kaip antai, veikla parapijoje) ir pan. Būtent kiti grupėje mums padeda patenkinti svarbius psichologinius poreikius, palaikyti gerą savijautą bei gyvenimo kokybę.

Psichologiniu požiūriu kiti žmonės mums labai reikalingi. Kartais žmogus sąmoningai atsisako bendravimo su kitais ar labai jį sumažina, pavyzdžiui, pasirenka atsiskyrėlio gyvenimą arba įstoja į uždarą griežtos regulos vienuolyną. Tai suvokiame kaip didvyriškas pastangas ir pasišventimą eiti dvasinio tobulėjimo keliu. Šie žmonės apriboja bendravimo poreikį, kaip ir tie, kurie laikydamiesi pasninko iki minimumo sumažina organizmo poreikį skaniai ir sočiai pavalgyti. Bendrauti su kitais mums labai svarbu, tad jei ribojame bendravimą nesiekdami šventumo, o iš bailumo ar tingumo, patys sau galime labai pakenkti.

Kaip neuždusti savo kiaute?

Ko tik neprisigalvojame būdami vieni: esu šventasis (juk nieko blogo nedarau), puikus rašytojas (rašau, bet niekas neskelbia), galėčiau būti puikus organizatorius ir aktyvistas (oi, kiek galėčiau įdėti pastangų, nuveikti darbų bendram labui ir pan. ) ir t. t. Tačiau jei išeiname iš savo kiauto (išdrįstame prisijungti prie kitų žmonių), pamatome, kad mane kiti suvokia kitaip, nei pats apie save manau. Tada atsiranda galimybė suprasti, kad man reikalingi kiti – kaip veidrodis, kaip mano pagalbininkai. Vieni ta dovana pasinaudoja, o kiti atmeta, bijodami būtinų gyvenimo pokyčių, ir grįžta į jaukų iliuzijų kiautą.

Suvokti save – viena didžiausių ir, pasirodo, sunkiausių mūsų gyvenimo užduočių. Juk jau senovės graikų išminčius Sokratas skelbė: „Pažink save!“ Deja, deja... Kiekvienas mąstantis žmogus siekia suprasti ne tik jį supančią tikrovę, bet ir pats save. Kuris iš mūsų galime tvirtinti, kad gerai save pažįstame? Nebent tai būtų ribotas ir seklus asmuo, kuris nepaliaujamai svaidosi kasdienio bendravimo frazėmis: „Aš esu toks (-ia), toks mano charakteris, priimk mane tokią (-į)“ ir pan. Tačiau giliau mąstantieji  paprastai prisipažįsta, kad kartais patys save nustebina drąsa, išmintimi, dar dažniau – bailumu ir kvailumu. Juk dažniausiai atsiduriame gyvenimo situacijose, kurios nėra suplanuotos, „surežisuotos“, o veikti reikia greitai, „čia ir dabar“. Tada ir pasirodo mūsų nepažinto savojo „aš“ ypatybės. O tada stebimės sau po nosimi burbėdami: „Kas man užėjo? Kaip aš nepagalvojau?“

Viena moteris pasakojo, kad ji nusprendė atsisakyti visą gyvenimą kauptos didžiulės bibliotekos. „Kai pradėjau perrinkti knygas, negalėjau atsistebėti – ir kam aš tą šlamštą pirkau? Bet juk pati pirkau, vilkau su džiaugsmu į namus...“ Ir taip su daugybe dalykų – ne tik materialiais, bet ir su pažintimis, veikla... O tai sako tik viena: mūsų įsivaizdavimas apie save pačius ir gyvenimą toli gražu ne visuomet turi daug bendro su realybe. Kuo džiaugėsi ta moteris, pirkdama vieną ar kitą knygą? Ji galvojo, kad ras žinių, kurios padės jai giliau pažinti gyvenimą, tapti protingesnei! Deja, dauguma tų knygų šiuo atžvilgiu pasirodė esančios tuščios. Kokioje nors drabužių parduotuvėje „nuskenavę“ pirkėjų mintis, pamatytume, jog įsigydami prabangų apdarą jie įsivaizduoja susilauksiantys daugiau aplinkinių pripažinimo, pagarbos... Deja, dažniau būna priešingai – gauna pašaipos arba ironijos dozę. Taigi užduotis mokytis pažinti ir teisingiau vertinti save ir kitus lydi mus visą gyvenimą.

Dažnas linkęs galvoti, kad „nors ir nesu tobulybė, bet... tegul tik visi būna tokie kaip aš, tai pasaulis nepražus“. Svarbu save suvokti kritiškai, t. y. daugiau ar mažiau žinoti savo stiprybes ir silpnybes, kad jas galėtume keisti ir tobulinti. O kas mums gali pagelbėti? Kiti žmonės. Būdamas tarp jų, palaipsniui pradedi suprasti, kad nesi toks reikšmingas, protingas, svarbus, kaip save įsivaizduoji. Kiti – tam tikra žmonių grupė – lydi visą gyvenimą (pradedant šeima, darželiu, mokykla, darbu ir t. t.), jei tik esi pakankamai atviras ir sąžiningas savo paties atžvilgiu. Svarbi tokios žmonių grupės atmaina yra bendruomenė.

Cathopic.com nuotrauka

Grupė ir žmogaus poreikiai

Grupė pirmiausia padeda patenkinti bendravimo poreikį, nors dažnai ir skundžiamės, kad pavargstame nuo žmonių gausos, ypač dabar, kai esame pasiekiami bet kur ir bet kada. Bendraudami geriau pažįstame supantį pasaulį, kitus žmones, patys save. Bendraudami keičiamės informacija apie įvairiausius dalykus – pradedant pasaulinėmis problemomis ir baigiant savo mintimis ir jausmais. Tai girdėdami  turime galimybę kito žmogaus vidinį pasaulį palyginti su savuoju ir jį geriau suprasti. Tik giliau pažindami save galime priimti teisingesnius sprendimus ir tobulėti.

Antra, grupėje žmogus gali patenkinti bendrystės (susietumo) su kitais poreikį. To poreikio nepatenkinęs žmogus jaučiasi vienišas, lyg ir nepritapęs prie gyvenimo. O grupė, net jei tai yra tik giminaičių ratas, bent iš dalies tą poreikį tenkina, jau nekalbant apie grupę žmonių, kuriuos sieja tos pačios vertybės, pvz., dvasinis tobulėjimas. Priklausydamas tokiai grupei (pvz., maldos grupelei ar didesnei bendruomenei, parapijai), būdamas tarp bendraminčių, žmogus jaučiasi tvirtesnis ir stipresnis savo gyvenime.

Trečia, grupėje žmogus patenkina savigarbos poreikį. Juk bendraudamas su kitais ne tik gauna (informacijos, dėmesio, susietumo jausmo), bet ir duoda kitiems. Grupėje jaučiasi reikalingas ir reikšmingas. Beje, čia tenkina ir svarbų savirealizacijos poreikį. Kodėl žmonės savanoriškai ir be atlygio pagelbsti kitiems savo darbu, žiniomis, patirtimi? Kai kiti dėkoja už pagalbą, dažnai suglumęs pagalbininkas sako: „Man atrodo, kad jūs man davėte daugiau.“ Ko „daugiau“? Juk žmogus aukojo savo laiką, kartais sveikatą, pinigų ir pan. Tas „daugiau“– tai pojūtis, kad gali dalytis tuo, ką turi, kad esi reikalingas kitiems. O tai yra savigarbos pagrindas.

Ketvirta, grupėje žmogus gali patenkinti kokybiško laisvalaikio poreikį. Juk dažnai įvairios grupės organizuoja stovyklas (jose žaidžiama, kuriama, muzikuojama), keliones (pvz., parapijose populiarios piligriminės), įvairius renginius, koncertus, susitikimus su įdomiausiais žmonėmis ir pan. Žmonės bendrauja, dalijasi patirtimi, turtina vieni kitus.

Unsplash.com nuotrauka

Bendruomenės ypatumai

Nors psichologijoje dažniausiai yra vartojamas grupės terminas, tačiau suvokiame, jog gyvenime bendruomenė yra kai kas daugiau nei tik žmonių grupė, todėl jos poveikis kiekvienam nariui yra reikšmingesnis. Įvairios žmogaus asmenybę griaunančios sektos klaidina, bandydamos prisidengti bendruomenės pavadinimu. Tai melas. Tikros bendruomenės paskirtis – padėti žmogaus asmenybei skleistis, augti ir įgyti daugiau džiaugsmo bei gyvenimo pilnatvės. Bendruomenėje žmones sieja kur kas sąžiningesni ir gilesni tarpusavio ryšiai, be apsimestinio dėmesingumo vienas kitam. Jos nariai vieni kitų džiaugsmus ir rūpesčius suvokia kaip bendrus. Toks darinys yra daugiau nei jam priklausančių žmonių suma. Bendruomenės turi savo tikslus, ypatybes, tačiau kiekvienai jų būdingi tam tikri bendri bruožai. Vienas svarbiausių – tai atvirumas ir galimybė laisvai prie jos prisijungti. Kiekvienoje bendruomenėje yra taisyklės, kurių jos nariai įsipareigoja laikytis. Kiekvienas turi galimybę pasireikšti kaip unikali asmenybė, nežeisdamas ir nežlugdydamas savo elgesiu kitų jos narių. Kitaip sakant, visi bendruomenės nariai jaučiasi saugūs, bendravimas geranoriškas ir nuoširdus, vyrauja taikos atmosfera. Tokie santykiai gydo ir perkeičia žmogų. Bendruomenė yra kūrybiška, unikali, nes ją sudaro unikalūs žmonės. Jai būdingas kuklumas, nes nariai žino, kaip nelengva kurti ir puoselėti bendrystę. Bendruomenei būdingas vystymasis, augimas, krizių įveikimas, jos nariai dvasiškai auga ir tobulėja. Kuo ilgiau bendruomenė egzistuoja, tuo ji brandesnė ir jos poveikis kiekvienam nariui didesnis. Kitaip sakant, joje visi kaskart labiau įsisąmonina bendruomenės reikšmę savo gyvenime ir vis labiau ją brangina.

Kiti žmonės ir ypač bendruomenės nariai yra mums kaip veidrodis. Graikų mite Narcizas pirmą kartą pamato savo atvaizdą upelyje ir jį taip pamilsta, kad miršta iš meilės sau. Bendruomenė yra ne vien tiktai kiekvieno nario veidrodis. Ji didžiulė jėga, kiekvienam pasirengusi labai pagelbėti gyvenimo kelyje. Kol esi vienas, esi tik lašelis, o kai įsilieji tarp kitų lašelių – tampi vandenynu, ir tai jau visiškai kitoks būties pojūtis. Tad ar neverta surizikuoti, išeiti iš savo gyvenimo kiauto ir laimėti daugiau ir apsčiau gyvenimo?