www.kgbendruomene.lt nuotr.

Jonas, matydamas besiartinantį Jėzų, tarė: „Štai Dievo avinėlis.“ Esame taip pripratę liturgijoje prie šių žodžių, kad jau beveik nebegirdime jų reikšmės.

Avinėlis negali bauginti, neturi jokios galios, yra bejėgis, vaizduoja romų ir nuolankų Dievą. Štai avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę, kuris romumo papiktinimu visų gyvenimą daro tikresnį.

Jėzus-avinėlis, sutapatinamas su aukojamu gyvuliu, perteikia kažką, kas radikaliai pakeičia Dievo veidą: Viešpats nebereikalauja žmogaus aukų, – pasiaukoja pats; nereiškia pretenzijų į tavo gyvenimą, dovanoja savąjį; nė vieno nesulaužo, – perlaužia save; nepaima nieko, – dovanoja viską.

Būkime atidūs, kokį Dievo veidą nešiojamės savo širdyse: jis tarsi veidrodis, o žvelgdami į jį suprantame, koks yra mūsų veidas.

Būkime atidūs, kokį Dievo veidą nešiojamės savo širdyse: jis tarsi veidrodis, o žvelgdami į jį suprantame, koks yra mūsų veidas.

Šį veidrodį derėtų kasdien nušluostyti Jėzaus gyvenimo šviesoje. Nes jeigu suklysime dėl Dievo, paskui suklysime ir dėl viso kito: dėl gyvenimo ir mirties, dėl gėrio ir blogio, dėl istorijos ir mūsų pačių.

Štai Dievo avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę. Ne „nuodėmes“ daugiskaita, o „nuodėmę“ vienaskaita; ne pavienius klaidingus veiksmus, kurie ir toliau mus žeis, bet būvį, giluminę žmogiškosios kultūros struktūrą, kurią sudaro smurtas ir aklumas, destruktyvi logika, mirties logika.

Vienu žodžiu – nemeilė. Kuri grasina mums visiems, kuri yra meilės trūkumas, negebėjimas gerai mylėti, uždarumas, skilimas, užgesę gyvenimai.

Jėzus mokėjo mylėti kaip niekas kitas. Jis yra nemeilės gydytojas. Palyginimą apie Gerąjį samarietį užbaigia šviesa persmelktais žodžiais: taip daryk ir gyvensi. Ar nori išties gyventi? Kurk meilę. Įliek ją į pasaulį, leisk jai laisvai tekėti... Taip ir tu tapsi nemeilės gydytoju.

Jeigu sekimą Kristumi suvokiame aukos perspektyvoje, krikščionybė tampa aukojimu, menkėjimu, kančia.

Mes, mokiniai, esame tie, kurie sekame avinėlį (Apr 14, 4). Jeigu šį sekimą suvokiame aukos perspektyvoje, krikščionybė tampa aukojimu, menkėjimu, kančia.

Tačiau jeigu suprantame, kad tikrasis Jėzaus sekimas reiškia mylėti tuos, kuriuos jis mylėjo, trokšti to, ko jis troško, atmesti tai, ką jis atmetė, liestis prie tų, kuriuos jis lietė ir taip, kaip jis lietė, su jam būdingu subtilumu, konkretumu, meilumu, ir nebijoti, ir nekelti baimės, ir išsilaisvinti iš baimės, – tuomet taip, išties jį sekame.

Esame kartu su juo įsipareigoję sunaikinti pasaulio nuodėmę, atimti blogiui alsavimą ir žemę po kojomis, pasipriešinti klaidingai pasaulio logikai, gydyti jį iš liūdesį keliančios nemeilės. Štai siunčiu jus kaip avinėlius... siunčiu jus naikinti – su romumu blogį: Dievo pasauliui dovanotos atvertos rankos. Rankos Dievo, avinėlio, bejėgio, o vis dėlto stipresnio už bet kokį Erodą.

Iš „Avvenire“ 2014 m. sausio 16 d. vertė Saulena Žiugždaitė