Soviet Artefacts/Unsplash nuotrauka

ARIMANTAS RAŠKINIS – mokslininkas, biofizikas, ateitininkas, sovietmečiu palaikęs artimą ryšį tiek su Rusijos, tiek su Lietuvos disidentais, prisidėjęs tiek prie Lietuvos katalikų Bažnyčios kronikos, tiek prie Rusijos disidentų leistos „Dabarties įvykių kronikos“, pats patyręs tuometinės valdžios persekiojimus. Šiame pokalbyje jis dalinasi atsiminimais apie tokias asmenybes kaip Sergejus Kovaliovas, kunigas Juozas Zdebskis ir daugelį kitų bei savo svarstymais: kuo skyrėsi disidentų padėtis Rusijoje ir Lietuvoje? Ką, bandant pasipriešinti priespaudai, reiškia gryna sąžinės intencija? Kada ir kaip reikia ieškoti kompromiso?

Kaip užsimezgė jūsų ryšys su disidentais Maskvoje?

Esu Kauno medicinos instituto pirmos laidos biofizikas. Pabaigus keturis kursus mus siuntė praktikuotis į įvairius, naujų idėjų turinčius ir sąžiningai vykdančius tyrimus SSRS mokslo tyrimo centrus. Man teko važiuoti rengti diplominį darbą į Maskvą, į Matematinių metodų biologijoje laboratoriją, kurios vedėjas buvo Sergejus Kovaliovas. Apsigynus diplominį darbą, man buvo suteikta galimybė likti doktorantūros studijoms taip pat Maskvoje, toje pačioje jo vadovaujamoje laboratorijoje. Maskvoje studijavau 1967–1971 metais, tai buvo Prahos pavasario laikas.

Arimantas Raškinis. VDU nuotrauka

Atvažiuojam į laboratoriją su vienu bendrakursiu. Ten draugiška atmosfera – drauge dirba, o po darbo švenčia. Stalino mirties dieną vyksta didelė šventė. Kadangi čia – biologijos laborotorija, žinoma, yra spirito, atsiranda ir pomidorų sulčių, tad ir „Kruvinoji Merė“ po ranka. Vadovai gabesnius jaunus žmones stengdavosi įtraukti, mokyti, ugdyti, tad būdavo ir daugiau aspirantų. Kovaliovas mus visiems pristato: „Čia – bičiuliai iš Lietuvos... Ar jūs žinot, kaip mes juos išlaisvinom? Įėjo mūsų kariuomenė, rekvizavo visas dešras, rekvizavo kumpius ir grūdus, sukrovė į traukinius, vežė į Rusiją, o mes iš Rusijos „raudonosiomis gurguolėmis“ – sunkvežimiais su užrašais „Badaujančiai Lietuvai“ vežėm arbūzus.“

Man tai buvo netikėta. Jei Lietuvoje būtum taip kalbėjęs, greitai pasodintų, bet po to kolegos pasakojo, kad Kovaliovas jau ir anksčiau buvo žinomas, kaip nelaikantis liežuvio už dantų. Štai mirė Stalinas, Serioža – trečiakursis, visas Biologijos fakultetas plūsta į šermenis, o Serioža į vivariumą eksperimentui su šunimis. „Tu kodėl į vivariumą, o ne atsisveikinti su vadu?“ – „Gyvas šuva geriau už mirusį vadą.“ Ir baigta – Seriožą meta iš universiteto. Užtarė fakulteto partsekretorius: „Supraskite, vadas mirė, tokia nelaimė, studentas pats nesupranta ką šneka.“ (juokiasi)

Kartais vėlyvais vakarais, kai užsisėdėdavome prie eksperimentų, Kovaliovas sakydavo: „einu padirbėt.“ Niekas nieko neklausinėdavo, nes žinojo, kad jis eina į kokią nors auditoriją, ten ateina Aleksandras Lavutas, vienas iš rusiškos „Dabarties įvykių kronikos“ leidėjų, ir kaži ką ten kartu rašo. O jie redaguodavo kronikos tekstus. Šio leidinio tikslas buvo viešinti nuo žmonių slepiamą informaciją ir demaskuoti valdžios skleidžiamus melus. Jų neskųsdavo, aplinka buvo sava.

O kaip atsirado ryšys su Lietuvos rezistentais?

Aš pats buvau „tradicinis“ vaikas – krikštytas, formaliai apeigų besilaikantis, bet man rūpėjo mokslas ir Lietuva. „Dievas yra, aš jam netrukdau, jis man netrukdo“, – ilgą laiką maždaug taip galvojau. Lūžis įvyko studijų metais Maskvoje, kai perskaičiau knygelę apie Fatimos įvykius. Kadangi esu mokslininkas, empirinė patirtis man labai svarbi. Taigi, fantastiška – 70 000 žmonių mato kažkokį fizikinį reiškinį – kaži kas vyksta su saule. Visi liudija ir niekas, o ypač mokslo pasiekimais besididžiuojantis materialistas to netyrinėja kaip mokslinio reiškinio. Bet juk tai galingas, objektyviais liudijimais patvirtintas mūsų medžiaginės realybės anomalinis faktas, specialiai duotas mūsų laikams, kad mes, mokslininkai, naujai pažvelgtume į mūsų universumo struktūrą ir prasmę. Tai mane ir pastūmėjo tapti sąmoningu kataliku.

Grįžau namo. Mama man vėliau sakė: „Aš maniau, kad tu iš proto išsikraustei. Atvažiavai iš Maskvos, vaikštai po kambarį susiėmęs už galvos, neaišku, ką galvoji, ir kiekvieną dieną leki į bažnyčią.“ O bažnyčioje buvo vienuolių, staiga jos pamatė, kad nei iš šio, nei iš to atsirado jaunuolis, kiekvieną dieną lankantis bažnyčią: „Aišku, jis čia pasiųstas, jis mus visas išduos.“

Vėliau susipažinau su kunigu Juozu Zdebskiu, kuris buvo naršytojas, visur lįsdavo – kur galima ir kur negalima. Per vieną mamos pažįstamą Zdebskis mane susirado ir jos kambaryje mes su tuo kunigu apie tikėjimą šnekėjomės geras keturias valandas. Po pašnekesio jis sakė: „Ačiū Dievui, erezijos neradau.“ (juokiasi). Nuo to prasidėjo mūsų bendrystė su Zdebskiu ir Lietuvoje, ir Maskvoje.

Kun. Juozas Zdebskis. Kard. V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Zdebskis buvo tikrai ypatingai apdovanotas žmogus. Gyvenau Maskvos universiteto bendrabuty, gal septynioliktam ar penkioliktam aukšte. Ten pakliūti ne taip paprasta, buvo griežtai saugoma, kad joks žmogus nakčiai nepasiliktų, buvo kelios užkardos – vieną užkardą pereini, tada kitoje užkardoje parodai dokumentą, kad čia gyveni, tave patikrina, pasižiūri, praleidžia. Jei ką nors nori atsivesti, reikia gauti leidimą. Aspirantai, taip pat ir aš, bendrabutyje turėdavo savo atskirą kambariuką. Vieną vakarą apie vienuoliktą valandą kažkas skambina į duris, atidarau – Zdebskis stovi. „Kaip jūs čia pakliuvot?“ – „Ėjau ir atėjau“. Jis praėjo pro tuos sargybinius be jokio dokumento. Jis dažnai važiuodavo lankyti Pavolgio katalikų ir užsuko pernakvoti. Ir sako: „Dar šventų Mišių neatlaikiau, tai gal galima pas tave kambary aukoti šventas Mišias, labai būtų svarbu šitą Babelę pašventint.“ (juokiasi).

Kaip užsimezgė ryšys tarp lietuvių ir rusų disidentų?

Maskviečiai leido įvykių kroniką apie žmogaus teisių pažeidimus visoje Sovietijoje, Kovaliovui rūpėjo aprėpti ne tik Maskvą ir Leningradą, bet ir daugiau SSRS sričių: „Jei turi kokios medžiagos – perduok, atspausdinsim.“ „LKB kronikos“ leidėjams taip pat buvo svarbu užmegzti ryšius su Maskvos rezistentais, nes Lietuvoje nebuvo jokių užsienio korespondentų, per kuriuos būtų buvę galima ką nors perduoti. Jų buvo tik Maskvoje, žinoma, prižiūrimų, bet prilįsti buvo įmanoma.

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ redaktorius arkivyskupas Sigitas Tamkevičius ir ją platinti pasaulyje padėjęs Sergejus Kovaliovas. Ričardo Šaknio nuotrauka

Patogi proga atsirado, kai vyko viena visasąjunginė mokslinė konferencija, rodos, Birštone ar Trakuose, į kurią atvažiavo ir Kovaliovas. Susisiekiau su J. Zdebskiu ir P. Plumpa, sutarėme, kad Kovaliovą nuvešime pas Alfonsą Svarinską. Atvažiavom pas jį ir buvo sutarta, kaip komunikuoti, kokia informacija dalintis, buvo užmegzti kontaktai. Kurį laiką kronikininkai su dokumentais važinėjo į Maskvą sau, o aš – sau. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ kopijas maskviečiams perdavinėdavo Zdebskis ir Nijolė Sadūnaitė.

Aš iš Maskvos veždavausi Kovaliovo kompanijos leidžiamas kronikas, duodavau patikimiems žmonėms, laboratorijos vadovui profesoriui Algiui Mickiui, o tas platino tarp savo patikimų žmonių. Matote, šalia leidėjų dar buvo tam tikra aplinka žmonių, kurie patys leidime nedalyvavo, bet prisidėjo rinkdami ir platindami žinias. Iš jų ateidavo į leidybą ir platinimą naujų žmonių. Ši aplinka irgi buvo svarbi kaip tarpininkė tarp leidėjų ir visuomenės, be jos būtų buvę daug sunkiau ir patiems leidėjams.

Ką darė kiti rezistentai – gerai nežinojau. Nebuvo kalbama apie tai, kas ką daro. Buvo šnekama konkrečiai: „Arimantai, tu turi ryšių, gali rasti informacijos apie tokius ir tokius pažeidimus?“ Nueini pasikalbėti pas ses. Juliją Kuodytę, ten buvo, kaip vadindavom su žmona, „informacijos ministerija“, ses. Julija buvo dantistė, ir visi eidavo pas ją taisytis dantų – ten vykdavo esminga informacijos apykaita. Reikėjo padėti su ryšiais – suvedžiau su Zdebskiu. Nereikia žinoti daugiau, nei tau būtina tavo darbui. Jei atsiranda žmogus, kuris ima domėtis, kas ką daro, kyla klausimas: kodėl jis domisi? Arba jis kvailas, arba jis šnipas, nes protingas žmogus niekada taip nelįs su klausimais. Tu juk nežinai, kiek galėsi atlaikyti, jei būsi tardomas.

Kunigas Juozas Zdebskis su Šlavantų parapijos jaunimu. Lazdijų r., XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžia. Kard. V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Kuo skyrėsi disidentų veikla Rusijoje ir Lietuvoje? Koks jūsų įspūdis?

Šventajame Rašte sakoma, kad svarbiausia žmogui yra sumanymai, kylantys jo širdyje. Pikti sumanymai žmogų suteršia, o palaiminimą suteikiantis teisybės troškimas – kaip jis kyla žmogaus širdyje? Kokie motyvai ir kokios paskatos žmogaus širdyje turi būti, kad jis pasirinktų pasipriešinimo neteisybei poziciją?

Mano akimis, rezistencija Lietuvoje ir Rusijoje turi daug bendrumų, bet ir nemaža skirtumų. Lietuvoje žmonės matė, kad Bažnyčia persekiojama. Susirinko jauni, aktyvūs kunigai ir sprendė, ko imtis – atrodė, negali daugiau leisti naikinti tikėjimo, reikėjo ką nors daryti, ištikimybė Jėzui tam įpareigoja. Lietuvos laisvė buvo tokia svarbi, kad jie negalėjo nieko nedaryti. Mes, lietuviai, visąlaik balansuojame ant išlikimo ir išnykimo ribos. Okupantas vykdo tautos sunaikinimo politiką. Jei norime išlikti gyvi, privalome priešintis. Tėvynės meilė tam įpareigoja. Meilė Jėzui ir Tėvynei, grėsmė tikėjimui ir tautos gyvybei buvo tos praktinės paskatos, kurios skatino rinktis pasipriešinimo kelią.

Rusijoje to nebuvo. Rusų tautinei kultūrai jokia grėsmė negrėsė. Jei nesi tikintis, o tokių buvo diduma mano pažįstamų mokslininkų, tai kaip ir nėra jokio praktinio rezultato, kurio sieki savo pasipriešinimu. Sąžinės balsas galingai stumia žmogų priešintis neteisybei, bet racionalus protas dar ieško tikslo, dėl kurio tai darai. Lietuvoje tai buvo meilė ir išlikimas. O Rusijoje – dėl ko? Konkretaus praktinio tikslo, kurį būtų galima realiai pasiekti, kaip ir nebuvo. Buvo deklaruojamas žymiai bendresnis, universalus tikslas – ginti, kad nebūtų pažeidinėjamos iš žmogaus orumo kylančios prigimtinės jo teisės, kurias režimas skelbėsi pripažįstantis, nors buvo aišku, kad jis niekados nenustos jų pažeidinėjęs.

Todėl Kovaliovas buvo visiškai nesuprastas. Dėl ko jis tai daro? Koks tikslas? Ko tu nori? Girdėjau atsiliepimų apie jį, kad tai žmogus su sąžinės hipertrofija – sąžinės liga. KGB nežinojo, kad jis leidžia kroniką, bet kad jis daug sau leidžia, buvo žinoma. Kovaliovą pradėjo šantažuoti. Pasikviečia laboratorijos darbuotojus ir sako: „Mes jį pasodinsim, laboratoriją uždarysim, o jūs visi liksit be darbo.“ Kolegos jam nieko nesako. Bet Serioža mato, kad laboratorijos žmonės sudirgę. Jis supranta, kas vyksta, ir jam kyla dilema – tai ką dabar daryti? Kiti jo artimieji jam sako: „Dėl ko tai darai? Tau sąžinę niežti, o dėl to paliksi savo artimus žmones ir jų vaikus be duonos.“ Ir kaip pasiteisinsi, kad tu – ne egoistas? Kaip tą sąžinės balsą pateisinsi? Eiliniai pažįstami į Kovaliovą žiūrėjo kaip į nesuprantamą keistuolį, nebent išskyrus tuos, kurie turėjo tą pačią sąžinės ydą. O tokių toje mokslininkų aplinkoje, į kurią aš patekau, irgi buvo ne tiek jau mažai.

Sergejus Kovaliovas kalba Lietuvos respublikos Seime. Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Su Serioža Kovaliovu mes dažnai kabėdavomės apie sąžinę. Tai buvo klausimas, kuris jam nuolat kirbėjo. Jis sakė, kad bolševikų valdžia iš kiekvieno žmogaus reikalauja labai nedaug – padaryti tik tokį kompromisą su sąžine, kokį šis pajėgus padaryti. Bet, kadangi sąžinės galimybių spektras visuomenėje labai didelis, kompromisai su sąžine aprūpina režimą visomis jam reikalingomis niekšybėmis. Todėl Serioža laikėsi kategoriško principo: jokio kompromiso su sąžine.

Disidentams tai buvo artimas ir suprantamas principas. Štai Tatjanai Velikanovai, laikomai kalėjime, jau atšilimo metu buvo siūloma tik parašyti prašymą ir ją būtų paleidę, bet ji atsisakė, nes tai būtų melas, netiesioginis pripažinimas, kad ji suimta teisingai. Beje, Tatjana Velikanova, buvo visai netikinti ir netgi manė, kad krikščionys yra amoralūs, kai priešindamiesi bolševikams tiki, kad gaus už tai atpildą. O Velikanova, manydama, kad joks atpildas po mirties jos nelaukia, vis tiek dalyvavo rezistencijoje. Manęs neįtikina jos požiūris, bet aš suprantu jos jauseną.

Vis dėlto jokio kompromiso nebuvimo išaukštinimas yra svarstytinas dalykas. Jeigu sąžinės balsas yra Dievo balsas, tai jis turi kilti iš Meilės ir tarnauti Meilei.

Net ir gryniausia sąžinės intencija gali peraugti į puikybę. Serioža pasakojo, kad vienoje jų disidentų byloje per tardymus iškviestiems liudininkams iš to, kaip užduodami klausimai, pradėjo aiškėti, kad kažkuris iš suimtųjų pradėjo kalbėti. Pasirodo, jis jautėsi viršesnis už tardytojus ir manėsi juos pergudrausiąs, dėl to su jais kalbėdavo, filosofuodavo, bandė perauklėti, o taip ir išsiplepėjo. Pagrindinis principas per tardymus yra toks: jei nenori duoti informacijos, neduok jokios informacijos. O tam, kad išliktum budrus, turi jaustis silpnas, pažeidžiamas ir atsargus. O Seriožos pasakotu atveju žmogus prakalbėjo. Kodėl? Jis galvojo, kad jis gudresnis už KGB-istus, gali su jais šnekėti ir jo nesuvynios. Suvyniojo.

Sergejus Kovaliovas. Nuotraukos autorius Tomas Lukšys/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Žmogaus širdis, jo sąžinė yra dvasinės kovos laukas. Joje kyla ir piktų sumanymų, ir meilės paskatų, visai nepriklausomai nuo to, ar tas žmogus yra mūsų draugų ar priešininkų stovykloje. Atsimenu ir visiškai kitokį epizodą. Dalyvavau viename lietuvių aspirantų susitikime Maskvoje. Buvo vasara, nedaug žmonių, visiems žinomų skundikų nebuvo. Kalbėjo toks jaunuolis iš Lietuvos atstovybės Maskvoje. Jis prisistatė esąs Mindaugas ir sakė, kad ekonominė teorija rodo, jog socialistinė ekonomika ilgai neatsilaikys ir bus pereita prie tikrais ekonomikos dėsniais paremtos sistemos, todėl dabar reikia siekti, kad Lietuvoje būtų įgyvendinami infrastruktūros kūrimo projektai, kurie padėtų Lietuvai veikti kuo labiau nepriklausomai. Sovietinės Lietuvos atstovai Maskvoje bandė „išmušti“ projektus, kurie padėtų tai įgyvendinti. Jis ieškojo žmonių, kurie galėtų jį pakeisti, nes jam tenka grįžti į Lietuvą. Taip šnekėdamas nepažįstamųjų būrelyje jis labai rizikavo ne tik dėl savęs, bet ir dėl savo viršininkų. Aš supratau, kad mes, rezistentai, juos keikėme ir komunistais vadinome, bet jie vis dėlto pagalvodavo, ką daryti, kad Lietuva galėtų būt gyva ateityje.

Jono Pauliaus II enciklikoje Centesimus Annus skelbiamas labai griežtas verdiktas tiems, kurie imasi teisti kitų sąžines; „tik Dievas gali atskirti tuos, kurie priklauso Karalystei, nuo tų, kurie priklauso Šėtonui, ir kad toks teismas bus laikui atėjus. Reikšdamas savo teisę teisti jau dabar, žmogus iškelia save į Dievo vietą ir bando Jo kantrybę.“ Mes nežinome, kokios paskatos ir kokį savo sąžinės poslinkį – ar Dangaus karalystės link, ar šėtono link žmogus daro. Mums tai neduota ir nereikia tuo užsiimti, tai yra pernelyg rizikinga. Kartais žmonės padaro kompromisų ir į gerą pusę.

Bet blogio akivaizdoje vis tiek reikia jį atpažinti ir jam priešintis, tik kaip tai padaryti neuzurpuojant Dievo teisių? Man geriausiai atsako dar viena citata iš Centesimus Annus. „Jungdamas savo kančias dėl tiesos ir laisvės su Kristaus kančia ant kryžiaus, žmogus gali padaryti taikos stebuklą, nes sugeba pastebėti kartais labai siaurą takelį tarp silpnadvasiškumo, kuris lenkiasi blogiui, ir smurto, kuris nori nugalėti blogį, o iš tikrųjų jį didina.“