Robert Barron „Katalikybė“, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2015. Iš anglų kalbos vertė Asta Leskauskaitė

Nekaltai Pradėtosios ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų dogmos oficialiai paskelbtos visai neseniai (pirmoji – 1854 m., antroji – 1950 m.), tačiau jų kilmė gana sena. Užuominų apie Nekaltai Pradėtosios doktriną galima rasti angelo pasveikinime Marijai Naujajame Testamente, o antrosios doktrinos šaknis galima atsekti Bažnyčios tėvų parengtoje liturgijoje ir teologijoje. Turbūt pirmiausia, į ką atkreipiame dėmesį, yra ne vieną gluminantis fizinis šių dogmų aspektas: esame verčiami įžiūrėti Dievo veikimą paprasto žmogaus kūno funkcijose ir likime. Anglų rašytojas katalikas Davidas Lodge’as rašė, kad išgirdę šias ir panašias doktrinas jo mokyklos draugai protestantai gėdijosi apie tai papasakoti tėvams! Tačiau atminkime, kad galutinis šių mokymų tikslas yra kalbėti apie Kristų ir Jo Įsikūnijimą.

(...)

Marijos dangun ėmimas.Ourladyincatholiclife.blogspot.com nuotrauka

Prieš oficialiai paskelbdamas [Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų] doktriną popiežius Pijus XII inicijavo  viso pasaulio katalikų apklausą ir konsultavosi su tikinčiaisiais, kad įsitikintų, jog jie pritaria tokiam mokymui – atsakas buvo daugiau nei pozityvus. Tą lėmė ir tai, kad, kaip minėjau, ši dogma giliai įsišaknijusi Bažnyčios tradicijoje. Ko konkrečiai ši dogma moko? Ji teigia, kad pabaigusi šį gyvenimą Marija su kūnu ir siela buvo paimta į dangų. Puikiai suprantu, kad toks tvirtinimas šiuolaikiniams protams gali atrodyti keistas, mitologizuotas, naivus, atgyvenęs ir neturintis nieko bendra su mokslu.

Pirmiausia, pažvelkime į tai iš Biblijos, kuri griežtai atmeta sielos ir kūno dualizmą, perspektyvos. Graikų filosofijoje išganymas paprastai suprantamas kaip sielos išsigelbėjimas iš kūno kalėjimo. Kad suprastume šį požiūrį, paskaitykime Platono Faidoną, dialogą, kuriame Sokratas įtikinėja savo draugą ne liūdėti dėl būsimos mirties, bet matyti joje ilgai lauktą išsigelbėjimą. Ši filosofija neturi nieko bendra su bibliniu supratimu, kuris išganymu vadina ne sielos atsiskyrimą nuo kūno, bet viso asmens perkeitimą. Du galimi šio visa persmelkiančio požiūrio pavyzdžiai būtų Apreiškimo Jonui ir Antrojo Petro laiško autorių kalbėjimas ne apie pabėgimą iš šio pasaulio, bet apie „naują dangų ir naują žemę“ (plg. 2 Pt 3, 13). Marijos Ėmimo į dangų dogma kalba apie visišką šios pirmosios Jėzaus mokinės išganymą – nedalomas Marijos asmuo buvo paimtas į Dievo artumą. Apaštalų tikėjimo išpažinimo pabaigoje išsakome „kūno iš numirusių prisikėlimo“ viltį. Marija, kuri su kūnu ir siela buvo paimta į dangų ir kaip tik taip prikelta, yra vilties ženklas visai žmonijai.

Norėdami deramai atsakyti skeptikams, pasakysime dar vieną dalyką. Kai kalbame apie Švč. Mergelės Marijos kūno ėmimą į dangų, turime galvoje ne kelionę erdvėje Mariją gabenant į fizinį dangų. „Dangus“ yra talpus biblinis simbolis, kuriuo nuo seno įvardijama transcendencija, tokia egzistencija, kuri neapibūdinama mums žinomais erdvės ir laiko matmenimis. Marijos ėmimas į dangų reiškia, jog Švč. Mergelė jos būties pilnatvėje buvo „perkelta“ iš mūsų matavimų sistemos į aukštesnę, kurią vadiname simboliniu daugiaprasmiu žodžiu „dangus“. Pasitelkime pavyzdį. Pagalvokime apie kvadratą, apskritimą ir trikampį, nubraižytus ant dvimatės plokštumos. Dabar įsivaizduokime šias figūras trimatėje erdvėje: jos virto kubu, rutuliu ir piramide. Buvusi jų forma nelabai pakito, tačiau dabar figūros įgijo aukščio, gylio ir tobulumo charakteristikas. Įsivaizduokime mąstančią būtybę, gyvenančią dviejų dimensijų pasaulyje. Ji žinotų tik kvadratus, apskritimus, trikampius, o prabilus apie kubus, rutulius ir piramides, toks padaras visiškai nesuvoktų, apie ką kalbama, jam tai atrodytų tikra nesąmonė. Dangus yra daugiadimensinės sistemos simbolis – jis apima ir mums žinomas dimensijas, tačiau pastarosios įgauna tobulesnes formas, sudarančias turtingą įvairovę. Marija, dabar gyvenanti kitame pasaulyje, yra ne kažkur kitur, bet kažkaip kitaip – tai paaiškina, kodėl apie ją kalbame ypač pabrėždami dangišką jos būseną, įgalinančią ją mus užtarti, mums padėti ir už mus melsti. Žmonėms, pažįstantiems tik šį pasaulį, ši samprata neabejotinai atrodys kvaila ir net juokinga. Marijos Ėmimo į Dangų doktrina skatina mus trokšti šio aukštesniojo pasaulio ir įkvepia mūsų protus apie jį mąstyti.

Mergelės Marijos mirtis ir ėmimas į dangų. Fra Angelico (apie 1395–1455). Vikipedijos nuotrauka

Čia galime apmąstyti dar vieną su Marijos Ėmimo į dangų dogma sietiną aspektą, nors tai nėra oficiali Bažnyčios doktrina, – šis mokymas teigia, kad Marija „užsnūdo“ arba „užmigo“. Pasak šio požiūrio, pabaigusi savo gyvenimą Marija ne numirė įprasta mirtimi, bet užmigo Viešpatyje. Vėlgi (nors mums tai gali atrodyti keista) tuo paliudijama svarbi dvasinė tiesa. Mirtį galima vertinti vien tik biologiniu ar psichologiniu požiūriu kaip kūno veiklos pabaigą: nustoja plakusi širdis, paliauja kvėpavimas, nereaguoja smegenys ir t. t. Taip pat ją galima suvokti platesne psichologine ir dvasine prasme kaip įvairiausių jausmų, reakcijų ir baimių pasireiškimą, kas neatsiejama nuo biologinės baigties. Artinantis mirčiai dauguma mūsų gūžiamės apimti siaubo, mus gąsdina jos  slėpiningumas (labiausiai – nežinomybė) arba baiminamės mūsų laukiančio Teismo. Abiem atvejais mūsų baimės priežastis yra nuodėmė, Dievo meile pasitikinčio tikėjimo stoka. Kaip į besiartinančią mirtį žvelgtų teisusis? Ar būtų kupinas dvasinės ramybės, tokios, su kuria dauguma mūsų kasnakt panyrame į miego užmarštį, būdami tikri, kad atbusime kitą rytą? Nelaikau esant visiškai neprotingą teiginį, kad Marija nemirė tikrąja to žodžio prasme, bet paprasčiausiai „užmigo“ pasitikėjimu pripildyta viltimi būti perkelta į dangaus dimensijų lygmenį.