L. Bondarenko nuotrauka
Kūrybinės gėlių studijos „Flowers & Lovers“ įkūrėja Ugnė Poderytė. D. Rudžinskaitės nuotrauka

UGNĖ PODERYTĖ – kūrybinės gėlių studijos „Flowers & Lovers“ įkūrėja. Jos akivaizdoje – viso pasaulio gėlės, kurias gebama pamatyti, prakalbinti meniškai pateikiant taip, kad išsiskleistų jų unikaliojo grožio autentika. 

Ugne, kaip kuriamas ir gimsta floristikos menas?

Sunku atsakyti, kada darbas su gėlėmis tampa floristikos menu. Man patinka pagalvoti, ar jaustumėmės kitaip, jeigu gėlių turgavietę matytume lyg meno galeriją, kurioje prie kiekvieno kūrinio stovi ir jo autorius.

Nors atstovauju tik labai siaurai floristikos šakai ir nemėgstu apibendrinimų, man floristikoje svarbiausia ne menas dėl meno, o pritaikomumas, kuris visų pirma prasideda nuo pagarbos augalui ir jo poreikiams. Tik saugodamas augalo gyvastį ir matydamas jo išskirtinumą gali atskleisti savo kūrybines idėjas.

Vis dėlto nesu ta kūrėja, kuriai svarbi tik išraiška. Dažniau jaučiuosi tarpininkė tarp gėlės ir žmogaus. Man svarbu, kad pamirštos gėlės taptų matomos, o klientas atrastų džiaugsmą padovanoti gėlių visų pirma sau. Nebijau, kai floristikos menas gimsta iš poreikio ir yra kuriamas dialogo su klientu. Michelangelo šedevras – Siksto koplyčios freska, taip pat prasidėjo būtent nuo popiežiaus Julijaus II užsakymo, o ne paties kūrėjo idėjos. 

Kaip floristika tapo jūsų raiška? Kaip atradote tokį ypatingą santykį su augalais, gėlėmis?

Nevadinu savęs floriste. Gėlės į mano gyvenimą atėjo prieš kelerius metus, tačiau nesu jų įsikibusi lyg savo esybės. Didžiausias mano santykis, kurį jutau nuo mažų dienų – tai santykis su estetika, noru kurti. Kad ir kaip neromantiškai tai skambėtų, į floristiką atėjau naiviai ir egoistiškai, daug negalvodama – buvau jauna rinkodaros specialistė, nusprendusi, kad gėlių kompozicijos bus lengvas grobis gražių vaizdų ištroškusiems pirkėjams.

Tačiau labai greitai rinkodara nuėjo į paskutinį planą kartu su visa mano asmenybės tuštybe. Gėlės įtraukė užgriūdamos tonomis naujos informacijos, nesibaigiančiais bandymais susidraugauti net ir su lepiausiais egzotiškaisiais augalais. Dabar galvoju, kad pirmaisiais darbo su gėlėmis metais joms skyriau tiek laiko, kad tapo nebeįmanoma, jog ryšys su augalais būtų ne paviršutiniškas, o itin gilius, o aš pati tiesiog tapčiau darbštesniu ir tikresniu žmogumi. Kita vertus, tokį stiprų ryšį galėčiau ir norėčiau užmegzti su daugybe kitų sričių, nesijaučiu savęs įrėminusi. 

Kūrybinė gėlių studija „Flowers & Lovers“. Deimantės Dubauskaitės nuotrauka
L. Bondarenko nuotrauka

Su kiekviena diena menas iš gyvų, vystančių gėlių praranda savo vertę. Ar kitaip yra kitose šalyse? Yra, ypač ten, kur floristika yra neatsiejama kultūros dalis. Pavyzdžiui, japonas Makoto Azuma, kuris dažnai vadinamas gėlų skulptoriumi, yra puikus pavyzdys, kad kūryba iš gėlių gali tapti neįtikėtino meno forma ir tai neturi būti tik gražu ar praktiška.

Žvelgdama į vaikystę, kokias gėles regite, uodžiate? Koks asmeninis santykis jūsų gyvenime su augalija, kiek ji jūsų tapatybės dalis?

Man vaikystėje augalai buvo duotybė, niekada nekreipiau į juos dėmesio. Užaugau kaime, name, kurio kieme ravėdavome darželius ir skindavome serbentų uogas. Mama nuolat skaitydavo knygas apie sodo dizainą ir buvo tikra savo sodo šeimininkė, o mes, vaikai, skubėdavome atlikti sodo darbus, kad galėtume greičiau užsiimti tuo, kas malonu. Taip tęsėsi iki tuomet, kai suėjus 23 metams pradėjau domėtis skintomis gėlėmis ir beprotiškais gėlių pasaulio užkulisiais.

Tik pradėjusi dirbti šioje srityje suvokiau gyvo augalo vertę. Pradėjau jausti malonumą rūpindamasi kiekvienu žiedu, ėmiau atpažinti augalus pievose ar per keliones, pirmą sykį pradėjau suprasti moteris, kurios atvykusios į Paryžių puola fotografuotis ne prie Eifelio bokšto, o prie šalia namo žydinčio krūmo. Augmenija rado kelią į mano vertybių pasaulį. Kartu supratau, kad man nėra svarbu save realizuoti floristikoje. Mano didžiausia vidinė ambicija – padėti kitiems į kasdienybę pažvelgti naujai, padėti atrasti mažų gerų dalykų, dėl kurių verta gyventi, kartu išmokti džiaugtis gyvenimo dovanomis. Gėlės tapo įrankiu, kuriuo naudodamasi galiu dalintis visų pirma savo vertybėmis ir tik paskui floristine kūryba. 

Floristika – ypatinga kūryba, jos objektas – gyva esatis. Kiek vaizduotės žaismės, kūrybinės laisvės, kiek žinojimo, kiek pajautimo reikia floristo raiškoje?

Geras desertas visuomet prasideda nuo kokybiškų produktų. Esant jiems, svarbus išmanymas, kas su kuo dera. Tačiau visada laimi netikėtumas ir fantazija. Su gėlėmis yra labai panašiai. Neužtenka tik tobulos technikos ir žinių, tačiau tik fantazija be išmanymo čia taip pat neveikia. 

Kokios esminės floristo savybės?

Estetinis pajutimas, neribotas darbštumas ir itin stiprūs komunikaciniai gebėjimai. 

Kaip regite floristiką kaip meną Lietuvoje, kiek to esama, kiek iš tiesų gebama meniškai prisiliesti, kurti atskleidžiant ir išryškinant natūralųjį grožį, taip pat gebėjimą pranokti suvokimo ribas sukuriant tai, ko dar nebuvo?

Floristika kaip menas Lietuvoje egzistuoja tikrai mažai. Jeigu vertintume floristines parodas, konkursus, kurie vyksta dėl kūrybinių, nebūtinai praktiškų, idėjų įgyvendinimo, Lietuvoje jų turime ne tik labai mažai, bet ir mažo masto bei mažos svarbos. Kita vertus, esame maža šalis, kuri neturi daugiamečių floristikos tradicijų. Akivaizdu, kad didelė investicija į meną šioje srityje yra mažai vertinga, nes su kiekviena diena menas iš gyvų, vystančių gėlių praranda savo vertę.

Ar kitaip yra kitose šalyse? Yra, ypač ten, kur floristika yra neatsiejama kultūros dalis. Pavyzdžiui, japonas Makoto Azuma, kuris dažnai vadinamas gėlų skulptoriumi, yra puikus pavyzdys, kad kūryba iš gėlių gali tapti neįtikėtino meno forma ir tai neturi būti tik gražu ar praktiška. Šio kūrėjo skulptūros puošia ne tik visą pasaulį – jos pakilo net į kosmosą. 

Ugnė Poderytė. Deimantės Dubauskaitės nuotrauka
L. Bondarenko nuotrauka
Ugnės Poderytės asmeninio archyvo nuotrauka
Ugnės Poderytės asmeninio archyvo nuotrauka
Ugnės Poderytės asmeninio archyvo nuotrauka

Šiuo metu džiaugiamės, kad turime galimybę atvežti banksijų iš Australijos ar protėjų iš Pietų Afrikos – tai yra bene egzotiškiausi ir fantastiškiausi žiedai, kurių naujų veislių ieškome kiekvieną sezoną. Tačiau mano naujas taikinys – išskirtinės formos gigantiškos chrizantemos iš Japonijos. Esu tikra, kad visoje Lietuvos istorijoje tokių žiedų mūsų šalyje nėra buvę.

Floristika – tai ne vien menas, bet ir tam tikra verslo rūšis, tad, Ugne, kaip ir kuo gyvena gėlininkai Lietuvoje, ką ir kaip jie siūlo, taip pat ko pageidauja klientai: ar jie konservatoriški, ar liberalūs, drąsūs, novatoriški?

Sunku atsakyti vadovaujantis tik savo patirtimi, nes savo klientams pristatome gana nišinius produktus, tarp jų ir gana koncentruotą augalų asortimentą, kuris yra gana egzotiškas ir netipinis Lietuvai. Tačiau tai, kad esame jau ne pirmus metus, yra puikus įrodymas, jog vis daugiau žmonių atsisako tradicinių dalykų, ieško novatoriškų idėjų, kitokių įspūdžių. 

Apimant abi floristikos puses, kuo ir kaip gyvena gėlių menas Europoje, pasaulyje, kas ir kaip kuriama, kuo žavimasi šiandien?

Šiuo metu man įdomiausios dvi tendencijos. Pirmoji, kad floristikoje grįžtama prie natūralumo ir kompozicijose stengiama atkurti natūralius gamtos dėsnius, spalvas bei tekstūras. Ir kaip visada sukurti taip gerai arba geriau, negu sukūrė pati gamta, žmogui nėra lengvas uždavinys.

Antroji tendencija, kuri mane domina labiausiai, yra dėmesys ekologijai. Kad ir kaip paradoksalu, ši sritis, kuri atrodo tik ir suburia gamtos mylėtojus, nevengia to, kas dabar kritikuojama labiausiai – plastiko, trąšų, atliekų nevaldymo ir pan. Šiuo metu vis daugiau kalbama apie sunkiai yrančių medžiagų atsisakymą, kurios floristinėse kompozicijose daugybę metų buvo nekvestionuojama būtinybė. Kol kas tai atskirti atvejai ir sprendimai, kurių imasi tam tikri augintojai ar floristai, tačiau neabejoju, kad vieną dieną su gamtos politika susijęs reguliavimas palies ir pakeis šią sferą visiems laikams. Šias tendencijas Lietuvoje seka nišiniai kūrėjai ir verslai, tačiau masinėje prekyboje nerastume nė panašių užuomazgų. 

Kalbant kontekstualiai, žinant, kad jūsų akiratis – viso pasaulio gėlės, įdomu, ką norėtumėte atvežti į Lietuvą naujo?

Šiuo metu džiaugiamės, kad turime galimybę atvežti banksijų iš Australijos ar protėjų iš Pietų Afrikos – tai yra bene egzotiškiausi ir fantastiškiausi žiedai, kurių naujų veislių ieškome kiekvieną sezoną. Tačiau mano naujas taikinys – išskirtinės formos gigantiškos chrizantemos iš Japonijos. Esu tikra, kad visoje Lietuvos istorijoje tokių žiedų mūsų šalyje nėra buvę, tad mažas ir sudėtingas tikslas jau užmojuose. 

Kas jus pačią yra labiausiai nustebinę, galbūt netgi sukėlę tam tikrą šoką – augalas, gėlė, jų kompozicija ar kitkas?

Didžiausią šoką, ko gero, yra sukėlęs pirmas kartas, kai pamačiau, kaip atrodo didieji gėlių aukcionai. Tai yra protu nesuvokiamo dydžio industrija ir gėlių kiekiai, apie kuriuos nepasvajotum net beprotiškiausiuose sapnuose. Kad būtų lengviau suprasti, ką turiu omenyje, skaitytojui rekomenduočiau internete paieškoti vaizdo medžiagos iš Aalsmeer aukciono Olandijoje. 

Aalsmeer gėlių aukcionas Olandijoje. Netherlands-tourism.com nuotrauka
Aalsmeer gėlių aukcionas Olandijoje. European-traveler.com nuotrauka
Aalsmeer gėlių aukcionas Olandijoje. European-traveler.com nuotrauka

Šiandien dovanočiau sau natūraliu siūlu perrištą alyvmedžio šakų ryšelį ir ką tik nuskintų citrinų dubenį.

Kas yra gėlė jums?

Gėlės man yra nuoširdžiausia kalba. Namai, papuošti gėlėmis – tai mano būdas pasakyti antrajai pusei, kad man rūpi mūsų buitis, noriu, kad namuose jaustumėmės laimingi. Gėlės, nuvežtos draugei per pietų pertrauką – tai mano būdas pasakyti, kad man svarbūs jos rūpesčiai ir visada būsiu šalia. Žiedai, įteikti mamai – tai mano dėkingumas, kurio niekada nemokėjau išsakyti žodžiais. Gėlės man – tai nuoširdus ryšys tiek su savimi, tiek su supančiu pasauliu. 

Su kokiu augalu, gėle tapatintumėte save? Kodėl?

Tapatinčiau save nebent su laukinių gėlių pieva, kuri neturi nei ribų, nei taisyklių, kuri nuolat kinta ir yra tokia pat nesuvaržyta ir ramią saulėtą dieną, ir siaučiant audrai.

Kokį augalą, gėlę, jų meninį rinkinį, – kaip atrodantį? – dovanotumėte šiandien kaip linkėjimą sau – floristei, „Flowers & Lovers“ įkūrėjai, Ugnei, unikaliai asmenybei?

Šiandien dovanočiau sau natūraliu siūlu perrištą alyvmedžio šakų ryšelį ir ką tik nuskintų citrinų dubenį.

Ugnė Poderytė. L. Bondarenko nuotrauka
Ugnės Poderytės asmeninio archyvo nuotrauka
Ugnės Poderytės asmeninio archyvo nuotrauka
Ugnės Poderytės asmeninio archyvo nuotrauka