Kristina Sabaliauskaitė. Pauliaus Gasiūno nuotrauka.

Dar prieš tai, kai knygynus pasiekė naujasis Kristinos Sabaliauskaitės romanas „Petro imperatorė“, buvo kartojamas knygos tiražas. Pirmadienį knygynus ir skaitytojus pasiekė ir pati knyga, kuri yra pirmoji dvilogijos apie Martą Skowrońską (Jekateriną I-ąją), imperatoriaus Petro I-ojo žmoną dalis. Vienas pagrindinių skirtumų lyginant knygą su tetralogija „Silva Rerum“ yra jos struktūra. Knygos „veiksmas“ vyksta paskutiniosiomis imperatorienės gyvenimo valandomis, kai ji prisimena savo kelią iš buvusios LDK teritorijų į imperatoriaus rūmus.

Marta Skowrońska. Wikipedia.org nuotrauka

Leidyklos „Baltos lankos“ spaudos pranešime rašoma, jog ši knyga yra „pasakojimas apie Rytų ir Vakarų kultūrų, mentalitetų sandūrą vienoje toksiškoje santuokoje. Apie laiką ir prievartą. Apie psichologinę ir alkoholinę priklausomybę, skilusias ir save perkuriančias asmenybes, griaunantį karą ir nemarų grožį gimdančias svajones.“

LRT laidoje „Kultūros diena“ K. Sabaliauskaitė sakė, kad „Rusija tuo metu patiria laiko reformą: miestų varpai pradeda skaičiuoti, mušti valandas.“

Anksčiau tokia tradicija buvo tik Vakaruose, tačiau į valdžią atėjus Petrui I įvairios vakarietiškos tradicijos pasiekė ir Rusijos imperiją, o tokios smulkios detalės K. Sabaliauskaitei yra vienas iš būdų suprasti to meto kultūrą.

„Visą laiką bandau per pavienį nutikimą, atvejį, daiktą suteikti šiokią tokią kultūrinę panoramą. Neišvengiamai vis išnyra mano herojų kultūriniai, elgesio modelių, civilizaciniai skirtumai“, – kalbėjo autorė.

Pasakojimas parašytas iš pirmojo asmens perspektyvos, t.y. visą istorija matome per Petro I žmonos Martos Skowrońskos prizmę. Autorė sako, kad taip norėjo atskleisti mažai tyrinėtą ir pristatytą kasdienybės matmenį tame XVII–XVIII a. Anot K. Sabaliauskaitės, taip pat svarbu buvo papasakoti ne vyro istoriją (angl. his-story), o moterišką istoriją (angl. her-story): „Yra išlikę jos asmeninio susirašinėjimo su Petru I-uoju laiškų. Norėjau jai suteikti balsą, parašyti taip, kad tai būtų ne vyriškoji istorija, o moteriškoji. Šis pasakojimas nėra apie didingus žygius, bet apie kasdienybę. Kasdienį gyvenimą su valdovu.“

Rusijos imperatorius Petras I. Wikipedia.org nuotrauka

K. Sabaliauskaitė taip pat lankėsi Žinių radijo laidoje „Persona grata“ (ved. Raigardas Musnickas). Laidoje autorė aptarė pagrindinės romano veikėjos Martos Skowronskos galimai lietuviškas šaknis:

„Jos kilmės versijų yra labai daug. Didžioji dalis mokslininkų sutaria, kad ji buvo gimusi Jakobštate, o tai tuo metu buvo LDK dalis – Kuršo ir Žemgalos vasalinė kunigaikštystė. Viskas rodo, kad jos artimiausios aplinkos pavardės yra bajoriškų ATR giminių pavardės. Matyt, ji buvo lietuvė iš nuskurdusių bajorų šeimos, kuri tapo karo belaisve. Ji buvo lietuvė, tačiau ne 1918 m. Lietuvos Respublikos tapatybės samprata, kurią taikyti retrospektyviai tam, kas dar neegzistavo, būtų didelis anachronizmas – taip istorikai profesionalūs nesielgia“, – kalbėjo autorė. 

Imperatorienė Jekaterina I. Wikipedia.org nuotrauka

Knygos autorė, atlikusi išsamų tyrimą, stengėsi knygą rašyti kuo istoriškai tiksliau, todėl dabar gali pasidalinti ir dviprasmiškais istoriniais naratyvais, kurie buvo ir vis dar yra pasakojami apie Jekateriną I: „Tik stipri moteris galėjo atlaikyti kasdienybę greta Petro I, būti šalia jo. Jos įvaizdis istoriografijoje nuo XIX a. yra toks dviprasmiškas. Voltaire’as ją XVIII a. ją pavadina pelene. Vėliau, XIX a. antrojoje pusėje maždaug iki XX a. vidurio, rusų istorikai jos gėdijosi. Visi dokumentai, susiję su ja, buvo laikomi slaptuosiuose fonduose ir išsamiau ji pradėta nagrinėti XX a. pab. [Jos gėdijosi dėl to], kad ji svetimšalė, dėl jos kilmės, santuoka nebuvo užmegzta kaip prestižinė ir dinastinė sąjunga kaip vėlesnių svetimšalių nuotakų atveju. Tik pastaraisiais dešimtmečiais ji pradėta rimčiau analizuoti. Rusų istorikų pateikiama kaip supratinga imperatoriaus moteris-pagalvė, šalia kurios jis randa ramybę, pailsi nuo reikalų, ji supranta imperatoriaus humorą. Tačiau, kai pradedi skaityti to meto memuaristiką, kastis prie esminių šaltinių, tai dinamika ir jos vaizdas yra visai kitoks. Tai buvo nepaprastai stipri ir drąsi moteris, kai visi kiti bijojo dėl savo gyvybių, tai ji nebijojo atsistoti prieš Petrą I ir jam ramiai pasakyti geležine ranka su aksomine pirštine suvaldyti.“

Autorė aptarė ir pavadinimo „Petro imperatorė“ kalbinį ir konceptualų dviprasmiškumą: „Sąmoningai pavadinime palikau dviprasmybę. Čia yra ir galios momentas – ar Petro imperatorė reiškia, kad jis iš jos padarė imperatorę, ar imperatorė šiek tiek ir Petrui? Galbūt ji jų santykiuose irgi kartais valdydavo. Mėgstu tokias dviprasmybes.“

Parengė Kristina Tamelytė