Amsterdamo kabineto meistro vitražo „Apokalipsės Mergelė“ fragmentas. 1480-1490 m. Metropoliteno muziejaus nuotrauka

[...]

Šis vėlyvosios gotikos laikotarpiu Vokietijoje sukurtas nedidelio formato (35 × 24 cm) vitražas, šiandien saugomas Niujorko metropoliteno meno muziejuje, išsiskiria ne tik ypatingai grakščiu piešiniu, bet ir atlikimo technika. Paprastai vitražai buvo kuriami specializuotose dirbtuvėse, kur meistrai perkeldavo dailininko sukurtą piešinį ant stiklo. Šiuo atveju, pasak specialistų, piešinys paties dailininko buvo sukurtas tiesiai ant stiklo. Skirtingai negu įprasta viduramžių religinei dailei, šventieji šiame kūrinyje vaizduojami ne liesi, asketiški, „sudvasinti“ ir tarsi sustingę, o gyvastingi, realistiški, su tikrais, sveikai atrodančiais žmonių kūnais. Apskritaveidė jauna Marija, kurios veidą puošia smulki nosytė bei plona švelni antakių linija, ir tikroviškas kūdikis Jėzus su raukšlėtu rubuilio vaiko pagurkliu – visa tai liudija autoriaus dėmesį žmogiškumui ir pastangas priartinti biblinį siužetą prie žiūrovo. Detalus, realistiškas vaizdas, tiems laikams neįprastai laisva piešinio linija ir kiti stilistiniai ženklai bei tobula atlikimo technika išduoda, kad vitražo autorius – dailininkas, vadinamas Amsterdamo Kabineto Meistru (nes svarbiausi jo kūriniai, sukurti sausosios adatos technika, saugomi Amsterdamo Rijksmuseum grafikos kabinete).

Tai vienas išraiškingiausių, įtakingiausių, o kartu mįslingiausių XV a. antrosios pusės Šiaurės Europos dailininkų. Jo kūrybos (kurią sudaro graviūros, knygų iliustracijos, rankraščių iliuminacijos, piešiniai ir vitražai) tyrinėtojai yra kėlę hipotezes, kad tai galėtų būti Matiasas Griunevaldas (Matthias Grunewald), Hansas Holbeinas Vyresnysis ar Erhardas Roivichas (Erhard Reuwich). Bet iš tiesų apie šio kūrėjo (o gal kūrėjų) asmenybę nežinome beveik nieko – nei vardo, nei kilmės, tik tiek, kad dailininkas dirbo centrinėje Vokietijoje, Reino apylinkėse, o dalį savo gyvenimo, tikėtina, praleido Habsburgų dvaro aplinkoje kaip Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Frydricho III ir jo sūnaus princo Maksimilijono palydovas. Amsterdamo Kabineto Meistro kūryba turėjo įtakos visai ateinančiai kūrėjų kartai, tarp jų – puikiam Renesanso dailininkui (beje, taip pat imperatoriaus Maksimilijono globotiniui) Albrechtui Diureriui (Dürer). Savaip prasminga, kad analizuojamo Apokalipsės vaizdo režisierius išliko pasislėpęs šešėlyje iki šių dienų. Taip mūsų dėmesys tenka ne dailininkui, jo gyvenimo istorijai ar profesinei meistrystei, o pačiam vaizdui ir jo interpretacijai. Vitražas mums primena tikslą, į kurį keliaujame: visos kūrinijos suvienijimą Kristuje – amžinąsias tuoktuves. Ir parodo bent du dalykus, svarbius šioje kelionėje: jauna širdis ir communio ryšys.

Amsterdamo kabineto meistro vitražas „Apokalipsės Mergelė“. 1480-1490 m. Metropoliteno muziejaus nuotrauka

Tamsaus dangaus mėlio fone matome karūnuotą Mergelę, stovinčią ant pusmėnulio, gaubiamą auksinių spindulių glorijos su Kūdikiu ant rankų. Šis ikonografinis tipas remiasi apaštalui Jonui apreikšta vizija: „Ir pasirodė danguje didis ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas.“ (Apr 12, 1) Apokalipsės Marija buvo vaizduojama jau nuo VIII a., bet vėlyvaisiais viduramžiais eschatologinės temos dailėje tapo ypač madingos. Tokią tendenciją nulėmė apokaliptinės visuomenės nuotaikos, gausėjančios pasaulio pabaigos pranašystės ir po litinės realijos. Visoje Europoje baimintasi musulmonų invazijos, o kova su Osmanų imperija regėta kaip apokaliptinis mūšis tarp gėrio ir blogio. Religinį meną veikė ir teologinių idėjų raida. Jau nuo XIV a. pranciškonai ir minėtosios Habsburgų dinastijos atstovai sėkmingai populiarino teologo pal. Jono Dunso Škoto pagrįstą Nekaltojo Prasidėjimo doktriną ir ją išreiškiantį pamaldumą. Pagal šią doktriną (dogmos statusą įgavusią 1854 m.), Švč. Mergelė Marija Dievo malone dėl Jėzaus Kristaus nuopelnų buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės. Šios teologinės įžvalgos atšvaitai pastebimi ir aptariamame vitraže.

Išskirtinė atvaizdo detalė – mergaitiška Marijos šukuosena. Nepridengta galva, palaidi, laisvai ant pečių krintantys garbiniuoti plaukai simbolizuoja jos jaunatvę ir skaistumą. Marija visada jauna, nes ji tyra, be nuodėmės. Kaip primena popiežius Pranciškus, ne amžius, o nuodėmė mus sendina. Sakydami Dievui: „Štai aš“ (Lk 1, 38), išliekame visada jauni. Popiežius pabrėžia: „Krikščionis visada jaunas. Visada. Jei žmogaus širdis pradeda senti, jam pradeda nesisekti vykdyti savo pašaukimą.“

Vitraže nematome nei žaibų, nei žemės drebėjimo, nei slibino siautėjimo ar kitų lemiamos kovos ženklų. Labiau negu apokaliptinė grėsmė jame justi giedra amžinųjų tuoktuvių nuotaika. Mergelė čia atsiskleidžia kaip Sužadėtinė Bažnyčia, Naujoji Jeruzalė, kurią supa Dievo šlovės spinduliai. Apie taip: „Tuomet atėjo vienas iš septynių angelų […] ir prabilo: „Eikš, aš tau parodysiu jaunąją, Avinėlio sužadėtinę.“ Ir nunešė mane dvasios jėga ant didelio ir aukšto kalno, ir parodė man šventąjį miestą, Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus, nuo Dievo, žėrinčią Dievo šlove. Jos švytėjimas tarsi brangakmenio, tarsi jaspio akmens, tviskančio kaip krištolas. […] Miestui apšviesti nereikia nei saulės, nei mėnulio, nes jį apšviečia tviskanti Dievo šlovė ir jo žiburys yra Avinėlis.“ (Apr 21, 9; 11, 23) Moteris – Bažnyčia – vitraže vaizduojama pamynusi po kojomis „pirmojo dangaus“ šviesulį – mėnulį, nes jau atėjo „naujas dangus ir nauja žemė“, kuriuos apšviečia ne sukurtoji, o amžinoji šviesa – pats Dievas. Ir Kūdikis šiame vitraže paradoksaliai atsiskleidžia kaip Sužadėtinis. Atidžiau įsižiūrėję pastebėsime, kad Jėzaus galvą siaučiančioje aureolėje yra įspaustas kryžius – mirties ir prisikėlimo ženklas. Taigi prieš akis regime Kristų Atpirkėją, mirtį nugalėjusį Avinėlį ant Sužadėtinės Bažnyčios rankų. Jis, Kristus – yra visas jos puošnumas ir spindesys. „Aš esu mylimojo, ir mano mylimasis yra mano“ – taip apie šią tobulą Dievo ir jo tautos, Kristaus ir sielos vienybę giedama Giesmių giesmėje (6, 3).

Kita svarbi vitražo detalė – auksu spindintys Marijos plaukai ir jos galvą puošianti auksinė karūna. Šiame eschatologiniame paveiksle auksas reiškia ne prabangą ar turtus, o nedegančią ir ugnyje nesilydančią medžiagą. Marija yra toji, kuri nesilydo ir nesudega Dievo artume, jo meilės ugnyje. Čia verta prisiminti Mozės patirtį. Kai pranašas paprašė Dievo parodyti jam savo šlovę, Viešpats atsakė: „Žmogus negali pamatyti mane ir likti gyvas.“ (Iš 33, 20) Tol, kol esame neatbaigti, negalime regėti Dievo šlovės, nes jos nepakeltume. Esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir toliau Jo kuriami, kad taptume panašūs į Jį. Priimdami Kristaus Kūną ir Kraują, tampame viena su Kristumi, esame perkeičiami, sudievinami. Kiekviena eucharistinė puota leidžia iš anksto ragauti pilnutinės bendrystės su Dievu danguje. Todėl popiežius Pranciškus mus ragina „eiti į Mišias ne tik pasimelsti, tačiau ir priimti Komuniją, Duoną, kuri yra mus gelbstinčio, mums atleidžiančio ir su Tėvu suvienijančio Jėzaus Kristaus kūnas“, o savo paraginimą jis užbaigia: „Gražu visa tai daryti!“