Giedrius Saulytis. Šiaulių vyskupijos pastoracinio centro nuotrauka

Vertybių sistemos yra kaip atskiros visatos, turinčios savo traukos centrą. Žvelgiant dvasiniu aspektu, žmogaus gyvenime iš esmės galimi tik du traukos centrai – žemė arba dangus. Pagal prigimtį žmogus pasitenkinimo, saugumo ir laimės ieško žemėje. Tačiau Jėzus atveria kitą perspektyvą, siūlydamas kaip didžiausią lobį nežemišką Dievo karalystę.

„Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę! Išparduokite savo turtą ir išdalykite jį išmaldai. Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį lobį danguje, kur joks vagis neprieis ir kandys nesuės. Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis.

Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti. Jūs būkite panašūs į žmones, kurie laukia savo šeimininko, grįžtančio iš vestuvių, kad, kai tik jis parvyks ir pasibels, tuojau atidarytų. Laimingi tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas ras budinčius. Iš tiesų sakau jums: jis susijuos, susodins juos prie stalo ir, eidamas aplinkui, patarnaus jiems. Jeigu jis sugrįžtų antrosios ar trečiosios nakties sargybos metu ir rastų juos budinčius, laimingi jie! Įsidėmėkite: jei šeimininkas žinotų, kurią valandą ateis vagis, neleistų jam įsilaužti į savo namus. Ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite.“

Tuomet Petras paklausė: „Viešpatie, ar šį palyginimą pasakei tik mums, ar visiems?“ Viešpats atsakė: „Kas yra tas ištikimas ir sumanus prievaizdas, kurį šeimininkas paskirs vadovauti šeimynai ir deramu laiku ją maitinti? Laimingas tarnas, kurį sugrįžęs šeimininkas ras taip darantį. Sakau jums tiesą: jis paskirs jį valdyti visų savo turtų. Bet jeigu anas tarnas pasakys pats sau: ‚Mano šeimininkas neskuba grįžti,‘ ir ims mušti tarnus bei tarnaites, valgyti, gerti ir girtuokliauti,  tai to tarno šeimininkas sugrįš vieną dieną, kai jis nelaukia, ir tokią valandą, kurią jis nė manyti nemano. Jis žiauriai nubaus jį, ir jam teks neištikimųjų likimas. Tarnas, kuris žino savo šeimininko valią, bet nieko neparuošia ir pagal jo valią nedaro, bus smarkiai nuplaktas. O kuris nežino [šeimininko valios], kad ir baustinai pasielgęs, bus mažai plakamas. Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota. (Lk 12, 32–48)

Metas, kai Dievo karalystė bus regima žemėje, dar neatėjo. Dabar ji apčiuopiama tik širdies gilumoje. Tikėjimo žvilgsnis nukreiptas į neregimybę. Ir tik širdis su ja susiliečia. Pasak apaštalo Pauliaus, kol gyvename kūne, Dievo karalystę išgyvename kaip teisumą, ramybę ir džiaugsmą Šventojoje Dvasioje (Rom 14, 19). Šias dvasinio potyrio savybes Paulius palygina su pirmaisiais derliaus vaisiais, kuriuos, tikėdami Kristų, skiname gyvendami dar šiame pasaulyje (Rom 8, 23). Tačiau visą derlių – Dievo karalystę jos dangiškoje šlovėje ir galybėje – pjausime tik danguje.

Cathopic.com nuotrauka

Gan įprasta manyti, jog krikščionys lengvabūdiškai tiki sulauksią po mirties amžinojo gyvenimo. Esame išjuokiami, esą viltis kvailių motina. Tačiau iš tikrųjų tikėjimas ir viltis nėra tušti ir grindžiami ne vien pažadais, kuriuos atrandame Šventajame Rašte. Turime kur kas daugiau nei knygos raidę! Gavome Dievo Dvasią. Jos potyris padeda ištverti tiek patyčias, tiek ir kitokias kančias. Pati Šventoji Dvasia liudija, kad esame mylimi, išteisinti ir pašventinti Dievo vaikai (Rom 8, 16). Tai ir teikia didžiausią atgaivą. Žinome, kad patikėjome ne pasakomis – Šventoji Dvasia praskleisdama neišmanymo uždangas atgaivina ir sudabartina Dievo žodį. Bedvase Evangelija galima būtų dvejoti, bet tokia, kuri pulsuoja apreiškimu ir Dievo galia – ne.

Ir visgi tai, kad mes gyvename žemėje, o mūsų Viešpats danguje, ir tai, kad nežinome, kada jis sugrįš, komplikuoja situaciją ir sudrumsčia idilišką tikinčiųjų gyvenimo tėkmę. Nesame savo gyvenimo šeimininkai, o tik Kristaus tarnai, laukiantys sugrįžtant savo Viešpaties. Žmonijos istorija – tarsi nesibaigianti naktis. O Bažnyčia – tarytum tarnai apleistuose namuose su deglais rankose, laukiantys aušrinės žvaigždės – namų šeimininko Kristaus. Galbūt mums, gyvenantiems dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje, jau tenka Jėzaus palyginime minima trečioji nakties sargyba visai prieš auštant. Nežinia. Juk kiekviena tikinčiųjų karta, pradedant apaštalais, laukė Kristaus pasirodymo, manydama, kad ji paskutinė. Tačiau rytas jiems neišaušo, ir dabar jau mes meldžiame: „Ateik, Viešpatie Jėzau!“ (Apr 22, 20). Laukti aušros sunku, tamsoje akys pačios merkiasi. Ir visgi, kad ir kaip slėgtų tamsa, nevalia mums užmigti. Jei jau pasirinkome dangų savo amžinais namais, negalime leisti viltingam tikėjimo žvilgsniui apsiblausti, gyvendami taip, tarsi egzistuotų tik žemė.

Turbūt sunkiausia pakelti ne tiek augančią panieką Bažnyčiai, kiek jos pačios būklę. Per du tūkstančius krikščionybės istorijos metų mažai kas pasikeitė. Nepaisant dvasinių prabudimų ir pastangų reformuotis, Bažnyčia vis dar nepanaši į savo Atpirkėją. Nuotaka nepasirengusi stoti savo Jaunikio akivaizdon. Jos vestuvinė suknia susiraukšlėjusi ir dėmėta. Hanso Urso von Balthasaro vaizduotėje vykstanti scena, kurioje šėtonas gundo ir kaltina Jėzų, skamba labai įtikinamai:

Ar supranti, ką matai? Trumpai pasakysiu, kas tai yra: Tu veltui stengeisi. Prieš Kristaus gimimą – po Kristaus gimimo: apskritai kaip buvo, taip ir liko. Mes tikėjomės, kad mus užlies srautas, manėme, kad Dievas, kaip žadėjo, išlies savo Dvasią ir laikų pabaigoje iškils šventoji Karalystė. Bet ničniekas nepasikeis. Pora Tavo mokinių papasakos apie Tavo gyvenimą, žmonės nustebę pasiklausys tos naujos pasakos ir kurį laiką atrodys, kad tavo Bažnyčia iš tikro gyvena naują dvasinį gyvenimą, įgijo iš aukštai jėgą pakeisti pasaulį. Bet tas pasaulis jau blunka nusidažydamas jos spalva, ji skaistins savo skruostus visokiomis pasaulio spalvomis ir netrukus jos klaus, ką, tiesą sakant, naujo ji atnešė. Ir tai bus pagrįstas klausimas. Nereikalaus įrodymų knygose, nei jos misijos teisėtumo įrodymų. Tik klaus, kur jos jėgos įrodymai. O kadangi ji pati susidėjo su visuotine nuodėme, kadangi krikščionių nuodėmė bus sunkesnė už žydų ir pagonių nuodėmes, todėl jos balsas užkims, ji mikčios ir šnekės paikus, tuščius ir saldžius dalykus. Ir ją persekios, nes ji apgavo pasaulį veidmainiškais pažadais, pagrįstai kaltins. Bet apgaulė kris ant Tavęs, kuris ją įsteigei ir išsiuntei.

pexels.com nuotr.

Šiam gundymui, jei toks ir buvo, Viešpats atsispyrė. Jis ryžosi kryžiaus kančioms, nepaisydamas šėtono atkalbinėjimų, nes tikėjo mumis. Tikėjo, kad ne jis vienas pasiims savo kryžių. Šį tikėjimą toliau puoselėjo ir apaštalai. Antai Paulius buvo įsitikinęs, kad Dievas mums skyrė tapti panašiems į Kristų, ir jis yra tik pirmgimis tarp daugybės brolių bei sesių (Rom 8, 29). Kaip mums atsiliepti į tokį Jėzaus Kristaus ir jo apaštalų tikėjimą? Kaip būti ištikimais ir sumaniais prievaizdais, maitinančiais šeimyną, o ne išnaudojančiais ją ir mušančiais namiškius? Nelengva kelti tokius klausimus ir dar sunkiau atrasti deramus atsakymus. Tačiau, jei, kaip mano Balthasaras, Bažnyčios nuodėmė išties sunkesnė už Izraelio ir netikinčių tautų, turime giliai atgailauti, muštis į krūtinę ir nustoti grūmoję bei plakę kitus.

Jėzus iš anksto įspėjo, kad jis danguje užtruks, o jo laukiančiuosius žemėje užklups naktis. Sutirštėjus tamsai, įsigalės neteisumas ir meilė atšals. Naktis bus tokia ilga ir varginanti, kad, jei Dievas nesutrumpintų jos, nė vienas iš mūsų neišsigelbėtų (Mt 24, 12.21–22). Tad neturime kito pasirinkimo, kaip tik viltingą laukimą. Visa kūrinija, tarsi vėl gimdydama Kristų, skausmingai dejuoja, laukdama Dievo vaikų pasirodymo, mūsų žemiško kūno atpirkimo (Rom 8, 19–23). Naktyje užtardama mus dejuoja ir Šventoji Dvasia. Taip mumyse gimsta pasitikėjimas, jog mylintiems Dievą visa talkina, kad išeitų į gera (Rom 8, 28).

Regis, tamsią naktį neužsnūsime tik iš visos širdies darydami tai, ką geriausiai kiekvienas mokame, kam buvome pašaukti. O mūsų dvasinę būklę – budrumą ar snaudulį – aiškiausiai atspindi santykis į kitus. Jei laukiame sugrįžtančio Viešpaties, tarpusavy nesimušime, būsime jautrūs artimo skausmui, atlaidūs ir pakantūs vieni kitiems. Drąsinsime, stiprinsime ir guosime vienas kitą. Antraip, nugalėti nakties, užmigome.