Jefimas Slavinskis (Vytauto Toleikio nuotr.)

2019 rugpjūčio 13 dieną mirė Jefimas Slavinskis. Pats nesitikėjęs, bet sulaukęs 82-ejų metų. Ilgametis BBC Rusų naujienų agentūros radijo žurnalistas, vertėjas, disidentas. Gyvenę okupuotoje Lietuvoje, tie, kurie klausėsi Vakarų radijo stočių ne tik lietuvių, bet ir rusų kalbomis, o tokių taip pat buvo, net dabar, išgirdę jo balso įrašą, tikrai atpažintų. Atpažintų malonų diktoriaus balsą, skaitančio žinių apžvalgas ar Sovietų Sąjungoje uždraustų rašytojų kūrybą. Iki emigracijos Jefimas priklausė tam garsiajam leningradiečių būreliui, per kurį akumuliavosi visas neformalus ir nekonformistinis rusakalbio jaunimo kūrybinis gyvenimas. Jo idėjinė vėliava buvo Ana Achmatova, o kūrybinės paieškos buvo apvainikuotos Nobelio premija Josifui Brodskiui. Beje, Brodskis apie Nobelio premijos suteikimą kaip tik sužinojo pietaudamas kartu su Jefimu Slavinskiu Londone. Jis visus pažinojo, visi pažinojo jį. Dar sovietiniame Leningrade egzistavo Fymos legenda. Tarp savo draugų visų pirma garsėjo kaip labiausiai apsiskaitęs žmogus mieste, išmanantis visą rusų literatūrą nuo Puškino iki Brodskio, galintis ją cituoti mintinai bet kur ir bet kada. Ir išmanė ne tik literatūrą. J. Slavinskis savarankiškai išmoko anglų, lenkų kalbas. Nesavanaudiškas, draugiškas, puikus pasakotojas, turintis subtilų humoro jausmą. Kompanijos siela.

Sovietiniais laikais J. Slavinskis mėgdavo atostogauti Lietuvoje. Bet ne kurortuose, o paprastuose Aukštaitijos kaimuose. Nepriklausomos Lietuvos laikais bent ketvertą kartų joje lankėsi. Nemažai bendravo su Tadu Masiuliu, Kaziu Saja. O su Aleksandru Štromu buvo pažįstamas dar anais laikais. Lietuvą J. Slavinskis vadindavo Pasakų šalimi. Visada jai linkėjo tik klestėti. Pranašavo jai ir kitoms Baltijos šalims saugią ateitį. Ypač vertino jos paprastus darbščius žmones, Lietuvos gamtą, dar randamą natūralų maistą, jos praeitį, ypač priešinimąsi komunistams. Ir Lietuvos partizanai – miško broliai – jam atrodė simpatiški. Šiek tiek suprato lietuviškai. Išėjus Fymai sumažėjo ne tik dalelė tos nesumeluotos, tikrosios, Rusijos, bet ir Lietuvos. Ypač tiems, kurie jį pažinojo, kuriuos jis mylėjo ir kurie jį mylėjo.