Lietuvos mokslų akademijos nuotrauka

Mykolas Girdvainis = Michał Girdwojń (1841–1924), Autobiografija = Autobiografia, parengė Vincas Būda, Arvydas Pacevičius, iš lenkų kalbos vertė Eglė Pacevičienė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2018, 128 p., 300 egz. Dailininkė Silva Jankauskaitė

Knygos recenzija perpublikuojama iš ketvirtojo 2019 m. Naujojo Židinio-Aidų“ numerio.

Mokslo istorija turbūt yra viena neįprasčiausių iš visų istorijos mokslo šakų. Ypač kai tyrinėjamos mokslininkų ar mokslininkių asmenybės. Šios krypties tyrimuose istorikai privalo išmanyti ne tik tiriamo mokslo žmogaus biografiją, bet ir jo atstovaujamą mokslo šaką bei vykdytus tyrimus. Neretai mokslo istorijos darbai būna tik aprašomojo pobūdžio ir ganėtinai nuobodūs. Dažnai skaitydami istorikų tyrimus apie mokslininkus pasimetame, nes negalime iki galo atskirti, kur yra paties tyrimo kaltininko, o kur apie jį rašančio istoriko mintys. Tačiau visai kitaip į tiriamojo mokslininko istoriją galime pažvelgti tada, kai turime asmeninį liudijimą, leidžiantį daug geriau pažinti ne tik paties mokslo žmogaus istoriją, bet ir suprasti jo, kaip mokslininko, brandos lygį.

Tad neturėtų būti keista, kad 2018 m. Vilniaus universiteto leidyklos išleista Mykolo Girdvainio (1841–1924) autobiografija turi trilypį tikslą. Anot knygos rengėjų, „skaitytojui įteikiama knyga siekiama pristatyti nepelnytai pamiršto mokslininko, gamtininko, biologo, entomologo ir ichtiologo, žemaičių bajoro Mykolo Kazimiero Girdvainio [...] biografiją, paremtą jo paties Autobiografija, taip pat mokslinę veiklą“ („Pratarmė“, p. 7).  Žinoma, viso leidinio centre yra paties Girdvainio parašytos autobiografijos perrašas lenkų kalba ir jo vertimas į lietuvių kalbą. Šaltinio publikaciją papildo abiejų rengėjų parašyti tekstai apie Girdvainio biografiją ir jo vykdytą mokslinę veiklą bei mokslinius interesus.

Arvydo Pacevičiaus įvadiniame straipsnyje „Mykolas Girdvainis ir jo autobiografija“ aprašyti biografiniai duomenys iš tiesų labai smarkiai papildo publikuotą paties Girdvainio autobiografiją. Svarbiausius savo teksto dalies uždavinius Pacevičius suformulavo taip: „naudojantis ne tik istoriografijos duomenimis, bet ir archyviniais šaltiniais, siekiama patikslinti M. Girdvainio biografiją, atskleisti jo autobiografijos atsiradimo aplinkybes ir jos parašymo motyvus, aptarti Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomą M. Girdvainio autobiografiją“ (p. 11–13). Nors biografinė dalis ir pavadinta „Biografijos atodangomis“ – stambios studijos apie Girdvainį ir jo giminę neverta tikėtis. Telieka viltis, kad Girdvainių giminė ateityje susilauks atskiro istoriko tyrimo, ypač atkreipiant dėmesį į tai, kad net jaunesnysis Mykolo Girdvainio brolis Kazimieras yra palikęs atsiminimus.

Remdamasis Stulgių bažnyčios mirties metrikų knygos informacija, Pacevičius patikslina ilgai skirtinguose leidiniuose (ir net skirtingose šalyse) pateikiamą nevienodą Girdvainio mirties datą. Deja, nors šio fakto patikslinimui ir buvo skirta nemažai pajėgų, paskutiniame knygos puslapyje Girdvainio mirties data vis tiek nurodyta klaidingai (p. 128). Tas pats pasakytina ir apie internetiniuose knygynuose aptinkamą šios knygos antraštę. Atrodo, kad jau ne dėl istorikų klaidos išryškėjus tokiai techninei klaidai, ji pradėjo plisti įvairiose vietose.

VU leidyklos nuotrauka

Žinoma, knygoje pateikiami ne vien biografiniai Gird­vainio duomenys. Vinco Būdos įvadiniame straipsnyje „Mykolo Girdvainio mokslinė veikla“ aiškiau pateikiamas Girdvainio mokslinis gyvenimas. Nors jo mokslinė veikla buvo ir neretai yra minima enciklopedinio pobūdžio literatūroje, vien jam skirtos studijos dar nėra. Bandydamas atsakyti į klausimą, kodėl taip atsitiko, Būda nurodo tokią priežastį: „M. Girdvainis nebuvo susijęs su Vilniaus universitetu ar kita švietimo institucija, sutelkusia daugiau iškilių asmenybių, apskritai šviesuomenės“ (p. 35). Skaitytojui gali kilti natūralus klausimas – kiek daugiau tokių neinstitucinių asmenybių mes esame praleidę savo istorijos pažinimo akiratyje? Klausimas tikrai aktualus, bet atsakymų telieka tikėtis ateityje.

Knygos rengėjų pateikta informacija skaitytojui ne tik leidžia papildyti publikuotos autobiografijos tekstą, bet ir iš dalies atsako į klausimą – kokio lygio mokslininkas buvo Mykolas Girdvainis. Vis dėlto Girdvainio bibliografiniame sąraše aptinkamos dvi studijos (kurias galima įvardyti monografijomis) savo metu buvo ne tik kad nepralenkiamos, bet ir pirmosios savo srityse (t.y. entomologijoje ir ichtiologijoje). Net ir savo autobiografijoje Girdvainis didelę dalį teksto skyrė nuveiktų darbų ir mokslinių išvykų apibūdinimui. Ne veltui knygos rengėjai šmaikštauja, kad „Girdvainis, kalbant apie vadinamąją mokslinę produkciją, ir šiandien visiškai atitinka šiuolaikiniam, jau XXI amžiaus mokslininkui keliamus reikalavimus – jo entomologijos ir ichtiologijos sričių darbai publikuoti ne tik vietinėse leidyklose, bet ir Vakarų Europoje: Prancūzijoje, Anglijoje, Vokietijoje“ (p. 51). Tačiau po Girdvainio mirties mokslui (t. y. entomologijai ir ichtiologijai) ypač smarkiai pažengus į priekį, jo knygos moksliškai paseno, o mums teliko vienintelis Girdvainio sukurtas inžinerinis-ichtiologinis reliktas – vis dar veikianti upėtakių veisykla Trakų Vokėje.

Vis dėlto gyvenimiškųjų istorijų ieškotojas šiuo leidiniu gali ir nusivilti, tikėdamasis autobiografijoje rasti pikantiškų asmeninio gyvenimo detalių. Jau buvo užsiminta, kad Girdvainio biografijos duomenys labiau kalba apie jo mokslinę veiklą ir nelabai fiksuoja asmeninių išgyvenimų. Žinoma, knygos rengėjai ne kartą tekstuose pabrėžia, kad Girdvainiui rūpėjo tiek Lenkijos, tiek ir Lietuvos situacija bei ateitis. Vis dėlto turėtume nepamiršti, kad tuo metu, t. y. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, tokia būsena buvo įprasta ne vienam ir ne keliems šio regiono gyventojams. Nors Girdvainis ir gimė Vilniuje, o po to ilgą laiką gyveno Žemaitijoje ­(Išlynų dvare), jį drąsiai galima būtų priskirti vadinamiesiems senalietuviams.

Publikuotas šaltinis ir jį papildantys leidinio rengėjų tekstai ne tik padeda geriau įsivaizduoti, kaip dirbo XIX a. antros pusės – XX a. pradžios nuolat keliaujantis mokslininkas, bet ir tai, kaip originalios mokslinės studijos buvo pripažįstamos ir vertinamos visoje Europoje. Kadangi šaltinis publikuotas pagal nusistovėjusius šaltinių publikavimo principus, tai labai svarbu, kad Gird­vainio autobiografiją galime perskaityti ir originalo – lenkų – kalba. Žinoma, telieka tikėtis, kad pažintis su pakankamai aukšto rango mokslininku neapsiribos vien tik šiuo ganėtinai nedideliu leidiniu. Tas pats pasakytina ir apie kitus mokslo istorijos barų tyrimus. Net ir išleidus šią autobiografiją, Lietuvos mokslo istorikų ir filosofijos bendrijos tinklapyje jau kurį laiką esantis 6 asmenų regist­ras nebuvo papildytas įrašu apie Girdvainį. Tad darbo, atrodo, yra labai daug. O kol kas šių eilučių auto­rius, ne vieną vasarą praleidęs su meškere prie ežero ar upės, džiaugiasi radęs atsakymą į tą vaikišką klausimą, iš kur ir kodėl mes turime tiek daug žuvų rūšių savo vandens telkiniuose.

Naujasis židinys