Pexels.com nuotrauka

Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centro savanoriai vykdo iniciatyvą „Klausimų stiklainis“. Lankydami jaunimą mokykloje ir kalbėdamiesi apie žmogaus asmens vertę, kaskart į stiklainį surenka jiems kilusius klausimus apie tikėjimą, gyvenimą ir Bažnyčią. Pateikiame keletą atsakymų į jaunimo klausimus. Daugiau klausimų rasite čia

Ar krikščionybė (katalikybė) suderinama su liberaliomis pažiūromis?

Krikščionybės ir liberalizmo suderinamumas priklauso nuo to, kaip suvoki liberalizmą. Esama daug liberalizmo atmainų – vienos iš jų prieštarauja krikščionybei, o kitos ne. Tiek krikščionybėje, tiek liberalizme laisvė yra viena iš kertinių sąvokų. Pavyzdžiui, krikščionybėje moralus veiksmas gali būti tik tada, jei jis yra atliktas laisva valia, o ne per prievartą. Jei mes suvokiame liberalizmą kaip valstybės aparato ribojimą siekiant tam tikras valdymo galias atiduoti patiems žmonėms, tuomet tai neprieštarauja religijai. Atvirkščiai, tokiu būdu gerbiamas žmogaus asmuo ir jo laisvė savo protu ir laisva valia priimti sprendimus, o ne kuo labiau apriboti jo laisvę, visus sprendimus nuleidžiant „iš viršaus“. Pagal Bažnyčios mokymą, ši laisvė neturi prieštarauti tam, ką teigia krikščionybė – prigimtiniam žmogaus orumui nuo jo prasidėjimo iki mirties, santuokos kaip vyro ir motinos sąjungos ir t.t.

Krikščionybė sunkiai suderinama su liberalia etika, kuri kvestionuoja tiesos buvimą (t. y. abejoja, kad yra viena Tiesa) ir remiasi nuolatine abejone ir skepticizmu. Krikščionys tiki Tiesos buvimu, bando ją atrasi protu bei priimti tikėjimu (t. y. tikėti tuo, ką Viešpats apreiškė).

Kaip jaunystėje susilaikyti nuo žalingų įpročių (alkoholio, rūkymo)? Jei tai vartojama saikingai, ar yra labai blogai?

Šv. Rašte galime rasti ne vieną vietą, vaizduojančią iškilmes, kurių metu yra vartojamas alkoholinis gėrimas. Jėzaus pirmasis stebuklas yra susijęs būtent su vynu, t. y. vyno padauginimas Kanos vestuvėse. Tai mums rodo, kad alkoholio vartojimas nėra nuodėmė tol, kol vartojama saikingai. Peržengus saikingumą ribą, vartojimas yra laikomas nuodėme, ypač jei tampa žalingu įpročiu.

Žalingas įprotis yra susijęs su vergyste. Žmogus praranda savo laisvą valią, tampa valdomas rūkymo ar alkoholio. Šie įpročiai užima žmogaus šeimininko vietą. Pavyzdžiui, priklausomybę rūkymui turintys žmonės būtinai per pertrauką turi išeiti parūkyti, nes kitaip jausis prastai; atsikėlę ryte irgi turi atlikti rūkymo ritualą, o vakare irgi turi parūkyti. Žmogus per dieną galėtų atlikti daugybę kitų dalykų, tačiau jis nebeatsispiria rūkymo minčiai ir net jaučiasi kažko neišpildęs, jei neatlieka šio ritualo.

Krikščionio gyvenime ritualai turėtų būti kitokie — rytinė ir vakarinė malda, nes pagrindinis krikščionio ramybės ir stiprybės šaltinis yra Dievas ir santykis su Juo. Jei imiesi kitų kasdienių ritualų, tuomet tikriausiai tavo šeimininkas yra kažkas kita, o tai jau yra stabmeldystė.

Unsplash.com nuotrauka

Kaip reaguot į tuos žmones, kurie smerkia Jėzų?

Jėzaus laikais jį irgi smerkė daugybė žmonių, vėliau apaštalai buvo persekiojami dėl Jėzaus vardo. Tad, visų pirma, normalu yra susidurti su tuo, jog kai kurie žmonės smerkia Jėzų arba mus dėl Jėzaus vardo. Bloga reakcija į juos galėtų būti jų užsipuolimas, smerkimas, tyčiojimasis ar atviras pyktis. Geriau ieškoti galimybės pokalbiui, klausinėti jų, kas juos verčia taip priešiškai reaguoti (galbūt turi nuoskaudų iš praeities ar su Bažnyčia susijusių žaizdų) ir kantriai atsakinėti į jiems rūpimus klausimus, nebijant parodyti, kad ir jūs ne viską žinot bei suprantat.

Tačiau visais atvejais už tokius žmones reikia melstis, nes jei žmonių širdys uždaros arba sužeistos, mes nesame pajėgūs jų perkeisti, tik Dievas. O jeigu aplinkybės susiklostys taip, kad matysite bent truputį širdies atvirumo, kartais pakaks bičiulystės be jokio pamokslavimo. Kristus sako: „Iš to visi pažins, / kad esate mano mokiniai, / jei mylėsite vieni kitus.“ (Jn 13, 35). Tad už bet kokį katalikybės dogmų aiškinimą svarbiau yra mylėti.

Ar islamo Dievas yra tas pats kaip ir krikščionybės?

Visų religijų esmė yra ieškoti Dievo ir surasti tikrąją tiesą, tad ganėtinai natūralu, jog daugelis jų turi mažiau ar daugiau tiesos. Pereinant į asmeninį lygmenį, žmogus taip pat ieško to paties protu ar kitais pažinimo būdais. Pavyzdžiui, Aristotelis įrodė vieno Dievo (arba kaip argumente tegiama „pirmojo judintojo“) buvimą. Kaip žinome, Aristotelis gyveno IV a. prieš Kristų, kai krikščionybė dar neegzistavo, tad jis negalėjo patirti niekeno įtakos. Tai parodo, kad žmogus iš prigimties linkęs ieškoti Dievo, nesvarbu ar ieškojimas būtų primityvus ar rafinuotas.

Dabar pereikime prie Islamo. Ši religija turi bendrų bruožų su krikščionybe (pvz., abi yra monoteistinės religijos). Visgi tikroji Tiesa gali būti viena, ir nors islamas turi nemažai Tiesos elementų, tikroji tiesa randama krikščioniškajame Dieve (Jėzus sakė „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“). Alachas daugeliu atžvilgiu skiriasi nuo krikščioniškojo Dievo sampratos (islamas pripažįsta Jėzų kaip pranašą, o ne tikrąjį Dievą, taip pat musulmonai netiki Švč. Trejybe ir kt.), bet žmogaus pastangos ieškoti tikrojo Dievo, sprendimų priėmimas klausantis sąžinės balso, yra sąlygos, kurios leidžia būti išganytiems ir kitų religijų išpažinėjams.

Katalikų Bažnyčios katekizme rašoma, jog Išganymas ateina per Kristų, bet „tie, kurie nepakaltinamai nepažįsta Kristaus Evangelijos ir Jo Bažnyčios, bet nuoširdžiai ieško Dievo ir, iš sąžinės balso pažinę Jo valią, stengiasi malonės veikiami ją vykdyti darbais, gali pasiekti amžinąjį išganymą“. Galima sakyti, jog Islamas ieško dar jiems nepažinto Dievo, o tai, kas Islame yra Tiesa ir Gėris ateina ne per Alachą, bet per triasmenį, trivienį Dievą. Beje, šia tema labai rekomenduojame perskaityti šį išsamų, bet kartu gan aiškų ir įdomų straipsnį „Ar krikščionys ir musulmonai garbina tą patį Dievą“.