Rodrigo Duterte ir kariškiai. EPA nuotrauka

Lozorius – tokį vardą Filipinų laikraščiai davė vienai žymiausių „karo su narkotikais“ aukų, tik per plauką mirties išvengusiam Franciscui Santiago jaunesniajam. Trisdešimtmetis pedikabo (į dviratį panašios transporto priemonės, turinčios tris ratus ir dvi vietas atsisėsti gale) vairuotojas 2016-aisiais darbo metu buvo suimtas policijos, nuvežtas į komisariatą, sumuštas, nugabentas atgal į gatves, kelis kartus pašautas į krūtinę ir rankas. Manydamas, kad jaunuolis negyvas, pareigūnas įdėjo ginklą jam į ranką, ir Franciscas gulėjo nejudėdamas, kol išgirdo atvykstant žurnalistus. Pakėlęs kruvinas rankas, jis prašė pasigailėti. Tokią istoriją straipsnyje „Bažnyčia prieš valstybę“ žurnale VQR pasakoja Adamas Willisas.

Dvejus metus po įvykio Franciscas buvo suimtas, kalinamas, tąsomas po teismus. Jo globėju tapo Junas Santiago, daugeliui žinomas tiesiog kaip brolis Junas, vienuolis redemptoristas, padėjęs daugybei nuo valdžios ir pareigūnų savivalės nukentėjusių šeimų. A. Willisas teigia, kad brolis Junas užima keistą tarpinę poziciją tarp aktyvisto, žurnalisto bei dvasininko ir yra pačiame Katalikų Bažnyčios pasipriešinimo Filipinų prezidento Rodrigo Duterte vykdomam „karui su narkotikais“ smaigalyje. Dėl savo veiklos jau tapęs tikra Filipinų įžymybe, jis kasdien turi daugybę skirtingų darbų – nuo paprastų užduočių, tokių kaip žvakių parūpinimas protestuotojams bei diplomatinio darbo, tokio kaip įtakingesnių dvasininkų įtikinėjimas išreikšti solidarumą, iki daug pavojingesnių misijų, tokių kaip naktinis patruliavimas Filipinų sostinės Manilos gatvėmis, skubant į nusikaltimų vietas fotografuoti žuvusiųjų. „Nors Junas dar nėra sulaukęs keturiasdešimties, draugai juokauja, kad jis jau kelyje į šventumą“, – rašo A. Willisas.

Pastaruosius keletą metų tokios istorijos Filipinuose yra ko ne kasdienybė. 2016 metais į prezidento postą buvo išrinktas Rodrigo Duterte, išskirtinio charakterio asmenybė, gyręsis, kad dar mokydamasis vidurinėje mokykloje yra šovęs į kitą žmogų ir jį sužeidęs, sakęs, kad norėtų išskersti 3 milijonus Filipinuose esančių narkomanų, kaip Hitleris išžudė 3 milijonus žydų, viešai pavadinęs JAV prezidentą B. Obamą, popiežių Pranciškų ir net patį Dievą „kekšių sūnumis“. Tačiau labiausiai pasaulyje R. Duterte išgarsėjo dėl „karo su narkotikais“, kurį reikia suprasti ne kaip simbolinę kovą, teisiškai persekiojant prekeivius ar suteikiant paaugliams informacijos apie priklausomybės pavojų, tačiau kaip tikrą ginklais kariaujamą karą, kur priešais paskelbti žmonės yra iš tikrųjų žudomi. Oficialiais duomenimis, per beveik trejus metus buvo nužudyti 5104 žmonės, tačiau kai kurios nevyriausybinės organizacijos ar prezidento kritikai yra nurodę ir didesnių skaičių: 12 000, 20 000 ar net 27 000 aukų.

EPA nuotrauka

Oficialus tokios politikos tikslas – sunaikinti narkotikų platintojus ir žmones, kurie yra priklausomi nuo narkotikų. Egzekucijos dažnai vykdomos tiesiog gatvėje, be jokio išsamesnio tyrimo ar teismo. Tarptautinė nevyriausybinė organizacija Amnesty International 2017 metais atliko tyrimą ir paskelbė ataskaitą pavadinimu „Jei esi neturtingas, būsi nužudytas. Neteisminės egzekucijos Filipinų kare su narkotikais“, kurioje teigiama, kad policijos pareigūnai taikiniais nuolat renkasi neturtingus ir apsiginti negalinčius žmones, fabrikuoja įkalčius, pakišdami žuvusiems ginklų ar narkotikų, samdo žudikus, apiplėšinėja aukas, įsiveržia į namus ir šaudo į beginklius žmones net ir tais atvejais, kai šie pasiduoda, sistemingai meluoja atskaitose, teigdami, kad jų aukos pradėjo šaudyti pirmos. Pavyzdžiui, raporte minima moteris, kuri pasakojo, kad policijos pareigūnai iš arti nušovė pasigailėti maldaujantį vyrą, o ją sumušė ir paliko gulėti bejėgę. Komentuodama raportą, Amnesty International atstovė Tirana Hassan teigė: „Tai ne karas prieš narkotikus, o karas su beturčiais, (…) tos pačios gatvės, kurias Duterte žadėjo išvalyti nuo nusikaltimų dabar yra pilnos žuvusiųjų, kuriuos nužudė paties Duterte policija.“

A. Williso teigimu, Filipinuose Katalikų Bažnyčia pasirodė esanti girdimiausias prieštaravimo „karui su narkotikais“ balsas. Dėl tos priežasties ji sulaukia nuolatinių viešų žodinių išpuolių, kartais ir iš paties prezidento. Kai kuriais atvejais atakos nėra tik žodžiai – per pastaruosius trejus su puse metų mįslingomis aplinkybėmis žuvo trys kunigai: vienas buvo užpultas savo automobilyje po to, kai dalyvavo derybose dėl politinio kalinio paleidimo; kitą, belaiminantį grupę vaikų, nušovė motociklu važiavęs asmuo; trečiasis buvo nužudytas prie altoriaus, savo parapijiečių akivaizdoje. Nors Filipinuose yra kunigų ir vienuolių, išdrįstančių viešai kritikuoti prezidentą, tačiau dauguma vyskupų yra gerokai atsargesni. Galbūt tai suprantama – jie turi laviruoti, leisdami kunigams veikti savo parapijose, kartu nepradėdami atviro karo su R. Duterte. Pavyzdžiui, kardinolas Luisas Tagle, aukščiausias Bažnyčios hierarchas Filipinuose, retai viešai kalba apie „karą su narkotikais“, o kai kalba, tai būna bendro pobūdžio „mirties kultūros“ pasmerkimai.

Kadras iš protestų Filipinuose. EPA nuotrauka

Vyskupas Pablo Davidas, anot A. Williso, yra retas pavyzdys tarp Bažnyčios hierarchų, atvirai demonstruojantis nepritarimą „karui su narkotikais“, pokalbyje su žurnalistu jaudinosi dėl daugelio filipiniečių sąžinės mirties. Anot vyskupo, R. Duterte sugebėjo sutrikdyti „net ir bazinį gėrio ir blogio supratimą“ daugelio katalikų galvose, „pasiekdamas, kad žmonėms būtų taip lengva priimti, jog kiti turi mirti, nes yra įtariami dėl narkotikų.“ Apie 80 procentų filipiniečių save laiko katalikais. Nepaisant to, apklausos rodo, kad palaikymas R. Duterte yra nepaprastai aukštas – liepos pradžioje darytame tyrime apie 81 procentas respondentų sakė, kad yra patenkinti prezidentu, apie 10 proc. buvo neapsisprendę ir dar 9 proc. sakė, jog yra nepatenkinti. Ekonomistas Andrew Masiganas tokį tiesiog neįtikėtinai didelį palaikymą laiko sėkmingos ekonominės ir socialinės politikos pasekme. Duterte vyriausybė sėkmingai atnaujino infrastruktūrą – kelius, geležinkelius ir oro uostus, nedarbas yra mažiausias nuo 2009 m., sėkmingai suvaldyta infliacija, sukurta visiems piliečiams bendra valstybinė sveikatos apsaugos sistema, sėkmingai reformuota ugdymo sistema, pailgintos motinystės atostogos. Taigi, aukšti reitingai nebūtinai reiškia, kad filipiniečiai žavisi „karu su narkotikais“, gali būti, jog daugeliui tai paprasčiausiai nelabai rūpi, o prezidentą jie vertina dėl jo vyriausybės pasiekimų kuriant materialinę gerovę.

EPA nuotrauka

A. Willisas pasakoja apie kelis sutiktus kunigus ir vienuolius, padedančius nukentėjusiems nuo „karo su narkotikais“. Jie renka informaciją apie padėtį įvairiuose miestuose, fotografuoja ir aprašo policininkų veiksmus, rūpinasi nužudytųjų šeimomis. Vienas iš tokių dvasininkų, kunigas Robertas Reyesas dažnai viešai ragina vyskupus imtis daugiau iniciatyvos ir pasipriešinti R. Duterte vykdomai politikai. A. Willisas pasakoja, kad, kunigo R. Reyeso nuomone, „jei Bažnyčia mobilizuotų visus savo resursus prieš „karą su narkotikais“, jei kardinolas Tagle pasitikėtų kai kurių žemesnių Bažnyčios dvasininkų lyderyste, problema būtų išspręsta per dieną“. Tačiau paklaustas, ar Bažnyčia tikrai turi jėgų atvirai pasipriešinti, tuo suabejojo ir pats R. Reyesas.

Religijos ir politikos santykius tyrinėjančio Harvardo universiteto mokslininko Gaudelupe Tuñóno teigimu, tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip Filipinų vyskupų neveiksnumas, išties gali būti tik pusė tiesos. „Tai, ką jie sako viešai, gali būti ne taip svarbu, kaip tai, ką jie leidžia savo parapijose“, – teigia Tuñónas. Kardinolas Tagle gali būti tylus, bet disidentiniai veiksmai vyskupijoje nevykdomi be jo žinios. Puikus to pavyzdys yra faktas, kad vienas iš keleto garsiai Duterte smerkiančių Bažnyčios hierarchų, Manilos vyskupas augziliaras Broderickas Pabillo, yra tiesioginis kardinolo Tagle pavaldinys.

Kol kas nematyti jokios „karo su narkotikais“ atomazgos – gali būti, kad jis tęsis tol, kol valdžioje bus R. Duterte ar net dar ilgiau. Bažnyčiai – tiek vyskupams, tiek kunigams, tiek eiliniams tikintiesiems – tai yra didžiulis išbandymas. Didžiausią naštą prisiėmė žmonės, patys padedantys aukų artimiesiems, renkantys informaciją ar viešai kritikuojantys valdžios veiksmus – tarp jų esama autentiškų drąsos, o gal net ir šventumo pavyzdžių. Sunki užduotis tenka ir vyskupams, kurie turi priimti sprendimus tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis. Labiausiai padėtį galėtų pakeisti masinis gyventojų pasipriešinimas R. Duterte politikai, tačiau to gali tekti laukti ilgai.

Pagal žurnalo „Virginia Quarterly Review“ publikaciją parengė Augminas Petronis