Švč. Mergelė pasirodo šv. Bernardui. Filippino Lippi, 1486 m. Vikipedijos nuotr.

Popiežiaus Benedikto XVI katechezė (2009 m. spalis)

Brangūs broliai ir seserys! Šiandien norėčiau pakalbėti apie Bernardą Klervietį, vadinamą „paskutiniuoju iš Bažnyčios tėvų“, nes XII a. atnaujino ir sudabartino didžiąją Bažnyčios tėvų teologiją.

Apie jo vaikystę smulkmenų nežinome, aišku tik tai, kad gimė 1090 m. Fonten le Dijone (Fontaine-lès-Dijon), Prancūzijoje, gausioje ir ganėtinai pasiturinčioje šeimoje. Jaunystėje uoliai studijavo vadinamuosius laisvuosius menus Šv. Vorlio bažnyčios kanauninkų mokykloje Šatijone prie Senos ir palengva subrandino apsisprendimą pradėti vienuoliškąjį gyvenimą. Būdamas dvidešimties, įstojo į Sito (Cîteaux) neseniai įsteigtą vienuolyną, palyginti su senais bei garbingais vienuolynais gyviau ir griežčiau praktikavusį Evangelijos patarimus.

Po kelerių metų, 1115-aisiais, šventasis Steponas Hardingas, trečiasis Sito abatas, pasiuntė Bernardą įsteigti Klervo (Clairveaux) vienuolyną. Ten jaunasis abatas, būdamas tik 25 metų, galėjo patobulinti savo vienuoliškojo gyvenimo sampratą ir stengtis pritaikyti ją praktikoje. Turėdamas prieš akis drausmę kituose vienuolynuose, Bernardas ryžtingai priminė blaivaus ir saikingo gyvenimo būtinybę – už stalo, rengiantis ir statant vienuolyno pastatus, – sykiu rekomenduodamas remti vargšus bei jais rūpintis. Klervo bendruomenė vis gausėjo ir plėtėsi.

Tuo pat metu, iki 1130-ųjų, Bernardas pradėjo plačiai susirašinėti su daugeliu žmonių, tiek svarbių, tiek kilusių iš kuklių socialinių luomų. Prie šūsnies laiškų iš to laikotarpio reikėtų pridėti daugybę pamokslų, sentencijų ir traktatų. Tam laikui priskirtina ir didžioji Bernardo draugystė su San Tjero (Saint-Thiery) abatu Vilhelmu ir Vilhelmu Šampiečiu, svarbiausiomis XII a. asmenybėmis.

Nuo 1130 m. jis ėmėsi gausių ir sunkių Šventojo Sosto ir Bažnyčios problemų. Taigi vis dažniau turėdavo išvykti iš savo vienuolyno, o kartais ir iš Prancūzijos. Be to, Bernardas įsteigė kelis moterų vienuolynus ir gyvai susirašinėjo su Kliuni (Cluny) abatu Petru Garbinguoju. Jo poleminiai raštai pirmiausia būdavo nukreipti prieš Abeliarą, garsų mąstytoją, kuris, įtraukdamas į teologinės minties sąrangą dialektinį-filosofinį metodą, davė pradžią naujo pobūdžio teologiniam darbui.

Dar vienas frontas, kuriame grūmėsi Bernardas, buvo katarų klaidatikystė. Šie niekino materiją bei žmogaus kūną ir dėl to patį Kūrėją. Kita vertus, jis jautė pareigą ginti žydus, todėl smerkdavo gausėjančius antisemitizmo plykstelėjimus. Šį jo apaštališkosios veiklos aspektą po kelių dešimtmečių gyvai įvertino Bonos rabinas Efraimas. Šiuo laikotarpiu šventasis abatas parašė tokius plačiai žinomus veikalus kaip garsieji pamokslai apie Giesmių giesmę.

Paskutiniais gyvenimo metais – mirė 1153 m. – Bernardas apribojo savo keliones, nors jų visiškai nenutraukė. Jis pasinaudojo proga galutinai peržiūrėti visus savo laiškus, pamokslus ir veikalus. Minėtina tikrai ypatinga knyga, jo parengta 1145 m., kai popiežiumi buvo išrinktas vienas jo mokinių Bernardas Pignatelli, pasivadinęs Eugenijumi III. Šia proga Bernardas, kaip dvasios tėvas, šiam savo dvasios vaikui dedikavo traktatą De consideratione, kuriame mokoma, kaip tapti geru popiežiumi. Šioje knygoje, kurią pridera perskaityti visų laikų popiežiams, Bernardas ne tik atskleidžia, kaip tapti geru popiežiumi, bet ir dėsto gilų požiūrį į Bažnyčios ir Kristaus slėpinį, užbaigdamas vienatinio trejybiško Dievo kontempliacija: „Šio Dievo, kurio dar nepakankamai ieškota, paieškas reikėtų tęsti, – rašo šventasis abatas, – tačiau jo geriau ieškoti ir jis lengviau randamas malda, o ne diskusija. Tad čia užbaigiame knygą, bet ne ieškojimą“, buvimą pakeliui pas Dievą.

Dabar norėčiau pasigilinti tik į du pagrindinius Bernardo turtingo mokymo aspektus – jie susiję su Jėzumi Kristumi ir Švenčiausiąja Marija, jo motina. Rūpintis artimu ir gyvybiškai svarbiu krikščionių dalyvavimu Dievo meilėje Jėzuje Kristuje nėra kokia nors nauja teologijos mokslinių krypčių gairė. Tačiau Klervo abatas teologą apibūdina kaip kontempliatyvų ir mistinį žmogų. Vien Jėzus – primygtinai pabrėžia Bernardas jo metui būdingo sudėtingo dialektinio mąstymo akivaizdoje – vien Jėzus yra „medus burnai, giesmė ausiai, džiugesys širdžiai (mel in ore, ine aure melos, in corde iubilium)“. Todėl tradicijoje Bernardas vadinamas Doctor Mellifluus: jo Jėzaus Kristaus šlovinimas iš tiesų „teka kaip medus“.

Sekinančiose nominalistų ir realistų – dviejų to meto filosofinių srovių – tarpusavio kovose Klervo abatas nenuilstamai kartoja, jog svarbus tik vienas vardas, Jėzaus iš Nazareto. „Kiekvienas sielos maistas sausas, – išpažįsta jis, – jei nepašlakstomas aliejumi; jis yra prėskas, jei nepasūdomas druska. Tai, ką man rašai, be skonio, jei ten negaliu įžvelgti Jėzaus.“ Ir užbaigia: „Tavo visos diskusijos ir kalbos man be skonio, jei neišgirstu Jėzaus vardo“ (Sermones in Canticum canticorum, XV, 6: PL 183, 847).

Bernardo akimis, Dievą tikrai pažinti galima tik per asmeninį, gilų Jėzaus Kristaus ir jo meilės patyrimą. O tai, mieli broliai ir seserys, galioja kiekvienam krikščioniui: tikėjimas pirmiausia yra asmeninis, artimas susitikimas su Jėzumi, jo artumo, draugystės, meilės patyrimas, ir tiktai per tai išmokstama jį vis labiau pažinti, vis karščiau mylėti ir juo sekti. Tegu tai išgyvena kiekvienas iš mūsų!

Kitame garsiame Pamoksle per Marijos Ėmimo į dangų oktavos sekmadienį šventasis abatas aistringais žodžiais nusako Marijos dalyvavimą Sūnaus atperkamojoje aukoje: „O šventoji Motina, kalavijas tikrai pervėrė tavo sielą! Skausmo galia taip persmelkė tavo sielą, kad tave pagrįstai galime vadinti daugiau negu kankine, nes dalyvauti Sūnaus kančioje buvo daug skausmingiau negu patirti fizines kankinystės kančias“.

Bernardas neabejoja: per Mariam ad Iesum, per Mariją esame vedami pas Jėzų. Remdamasis tradicinės mariologijos pagrindais, jis aiškiai patvirtina Marijos pavaldumą Jėzui. Tačiau pamokslo tekste taip pat paliudijama ypatinga Mergelės vieta išganomojoje tvarkoje dėl jos ypatingo motiniško dalyvavimo (compassio) Sūnaus aukoje. Ne veltui Dantė Aligjeris po pusantro šimto metų nuo Bernardo mirties paskutinėje „Dieviškosios komedijos“ knygoje į Doctor Mellifluus lūpas įdėjo iškilią maldą Marijai: „O Mergele Motina, savo Sūnaus dukterie, nuolankiausioji ir aukščiausioji iš kūrinių, išankstinis amžinojo plano tiksle…“  

Šios mintys, būdingos tokiam Jėzų ir Mariją įsimylėjusiam vyrui kaip šventasis Bernardas, dar ir šiandien naudingai provokuoja ne tik teologus, bet ir visus tikinčiuosius. Kartais siekiama pamatinius su Dievu, žmogumi ir pasauliu susijusius klausimus išspręsti vien proto išgalėmis. Tuo tarpu šventasis Bernardas, remdamasis tvirtu Biblijos ir Bažnyčios tėvų pagrindu, mums primena, jog dieviškųjų slėpinių apmąstymams, neturint maldos ir kontempliacijos maitinamo tvirto tikėjimo į Dievą, gresia pavojus virsti tuščiomis intelektinėmis pratybomis ir netekti įtikinamumo. Teologija kreipia į „šventųjų mokslų“ turimą gyvojo Dievo slėpinių suvokimą, į jų išmintį, Dievo Dvasios dovaną, ir visa tai tampa teologinio mąstymo atrama.

Kartu su Bernardu Klerviečiu turime ir mes pripažinti, kad Dievo „geriau ieškoti ir jį lengviau galima surasti malda“. Galiausiai tikriausias teologo ir kiekvieno, kuris neša žmonėms Evangeliją, pavyzdys yra apaštalas Jonas, priglaudęs savo galvą prie Mokytojo širdies.

Šias mintis apie Bernardą Klervietį norėčiau užbaigti viena jo gražiose homilijose aptinkama malda Marijai: „Pavojuose, baimėse, netikrybėse prisimink Mariją, melskis Marijai. Tegu Ji niekada nenutolsta nuo tavo lūpų, nuo tavo širdies. O kad Jos malda tau padėtų, niekada neužmiršk Jos gyvenimo pavyzdžio. Jei Ja seksi, nenuklysi nuo kelio; jeigu Jai melsies, nenuleisi rankų; jei Ji tave ves, nepailsi; jei Ji tau bus maloninga, pasieksi tikslą…“