Kadras iš rež. Aistės Žegulytės filmo „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ (2018 m., Lietuva, 70 min.).
Filmo „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ plakatas.

Jei šiemet būtų organizuojami nacionaliniai kino apdovanojimai „Sidabrinės gervės“, debiutinis ilgametražis Aistės Žegulytės filmas „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ būtų nominuotas bent keliose kategorijose. Šią dokumentinę alegoriją kino kritikai vadina vienu stipriausių 2019-ųjų lietuviškų kino filmų. Nuo rugsėjo 13-osios pasakojimas apie iškamšų meistrus, bandančius atkurti gyvybę ten, kur jos nebėra, pradedamas rodyti Lietuvos kino teatruose, o kūrinį anonsuoja filmo plakate esančios atsikartojančios stirnų galvos, suteikiančios sustabdyto laiko jausmą.

Dizainerė Mažvydė Kokanauskienė pasakojo, kad režisierė turėjo plakato viziją ir norėjo netradicinio, meniško sprendimo – Hieronymus'o Boscho paveikslų kolorito, bunueliško siurrealizmo – tai buvo atspirtis, o toliau sekė įdomus komandinis kūrybinis procesas. Anot dizainerės, stirnos plakate sustingusios, tarsi kažką įdėmiai stebinčios... Kaip ir filme, kuriant plakatą daug dėmesio skirta spalvai, kompozicijai ir jausmui.

„Kiekvienas filmas turi savo mintį, žinią, kurią turi perduoti žiūrovui, ir savitų tos žinios pateikimo būdų, kuriuos stengiuosi pamatyti pirmą kartą žiūrėdama filmą, kuriam plakatą turiu sukurti, – sakė M. Kokanauskienė. – Kartais plakatas gali tiesiogiai iliustruoti filmą, pristatyti jo pagrindinį herojų ar įvykį, kartais per asociacijas perteikti pagrindinę mintį, bet visada jis turi traukti akį ir užkabinti.“

Rež. Aistės Žegulytės filmo „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ pristatymas. „Kino pavasario“ organizatorių nuotrauka
Filmo „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ komanda. „Meno avilio“ nuotrauka

„Tokio drąsaus, pasitikinčio žiūrovo protiniais sugebėjimais, tokio originalaus filmo lietuvių kine man jau seniai neteko matyti“, – teigė kino kritikė Živilė Pipinytė. Kinotyrininkė Mantė Valiūnaitė režisierės A. Žegulytės darbą nominuotų geriausio metų filmo kategorijoje ir vadina jį mažyčiu šių metų stebuklu.

„Aistės filmas šiaip labai simpatiškas. Vien už kelis kadrus galima teikti „Sidabrinę gervę“, – pritaria filosofas Nerijus Milerius. Kino kritikas Gediminas Kukta filmą vadina religine misterija. Jo kolegė Rasa Paukštytė pastebi: „Dalyvavimas ir distancija, paradoksas ir ironija, grožis ir šleikštulys yra pagrindiniai režisierės metodai ir strategijos, o jos įrankiai gana įprastiniai, modernistiniame kine išbandyti ir universalūs – ilgi kadrai, stebėjimas, asociacijos, potekstės etc. Vertingi, kai naudojami talentingos, kantrios, puikiai žinančios, ko nori iš vaizdo, režisierės. (...) A. Žegulytės filmas vaizdais svarsto, o ne moralizuoja, bet tai nereiškia, kad režisierė nutyli filmuojamų žmonių etines nuostatas. (...) plėtoja pasakojimą, kuriame klausimai apie etiką palaipsniui išnyksta užleisdami vietą klausimams – kaip pamatyti mirtį? Kaip sulaikyti gyvenimą? Kaip atkurti buvimą? Natūralūs svarstymai šioje archajiškoje sakmėje, lyg kokioje faustiškoje teritorijoje, įstrigus tarp brutalaus hiperrealizmo ir būties klausimų.“

Lietuvių kūrinys susilaukė atgarsio ir kino bendruomenėje visame pasaulyje. Pasaulinė premjera beveik prieš metus įvyko prestižiniame Tarptautiniame dokumentinių ir animacinių filmų renginyje „DOK Leipzig“, o vėliau buvo parodyta festivaliuose Baltarusijoje, Belgijoje, Danijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Izraelyje, Kanadoje, Latvijoje, Lenkijoje, Meksikoje Serbijoje, o prieš mėnesį filmo kūrybinės grupės atstovai grįžo iš Islandijos dokumentinių filmų festivalio „IceDocs“.

Visų renginių organizatoriai atkreipė dėmesį į originalią filmo formą ir jo keliamus filosofinius klausimus.

„Šiame barokiniame filme gyvūnai yra mūsų tuštybės atspindys. Detalės jame prilygsta biologijos vadovėliui, o humoro jausmas toks, lyg istoriją pasakotų pypkę rūkantis profesorius“, – rašė danų kritikai, o Briuselio kino festivalio Režisierių savaitės konkursinėje programoje filmas laimėjo Didįjį prizą. Organizatoriai nuomone, filmas panardina į gyvūniškumo esmę, kad kvestionuotų mūsų santykį su gyvybe. Pasaulyje tarp tikrovės ir dirbtinumo taksidermistas, elnių augintojas ir muziejaus darbuotojas suvienija gyvybę ir mirtį. Išgraviruotas skalpeliu, tikslus kaip biologijos vadovėlis, žavus kaip Baudelaire'o eilėraštis „Une Charogne“. Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje filmas apdovanotas specialiu vieno didžiausių Europoje kino industrijos naujienų portalų „Cineuropa“ prizu.

Kūrybinė grupė: jaunosios kartos operatorius Vytautas Katkus, dvejus metus iš eilės laimėjęs Lietuvos operatorių asociacijos įsteigtą „Gilės“ apdovanojimą už geriausią jaunojo operatoriaus darbą lietuvių kine, montažo režisierius Mikas Žukauskas, kompozitoriai Gediminas Jakubka ir Mindaugas Urbaitis, koloristas Justinas Vencius, prodiuserė Giedrė Burokaitė ir kiti.

Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ galima pamatyti ir anksčiau – rugpjūčio 25-ąją jis atidarys kino festivalį „Pirmoji banga“ Juodkrantėje, o nuo rugsėjo 13-osios, penktadienio, žmonės, žvėrys ir daiktai pasirodys kino ekranuose visoje Lietuvoje.

Filmo anonsas:

Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ – pirmasis VšĮ „Meno avilys“ prodiusuotas darbas. Filmo gamybą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras.

„Meno avilio“ informacija