Vytauto Markūno SDB nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Ateitis“ 5-ojo 2019 m. numerio. 

Dažnai darbas su jaunimu įsivaizduojamas, tarsi tai būtų tas pat, kaip paimt tuščią butelį, piltuvėlį ir jį pripildyti to, ko nori. Daug kas yra įsitikinęs, kad yra kažkokia slapta formulė, kurią atradus visada pavyks „įpilti“ tai, ko nori, į tą jauno žmogau galvą. Kai sykį pasakojau vienam žmogui apie sunkumus su disciplina vienoje klasėje, manęs paklausė: „Ar negalėtum kaip nors jų šokiruoti?“ Tai paplitusi nuomonė, kad „išauklėti“ galima padarant kažkokį vieną stebuklingą gestą. Dažniausi tai būna kokia nors bausmė, aprėkimas ar pan.

Bet tai nėra ugdymas. Tai visai nepanašu į tuščios talpyklos pripildymą. Talpykla nėra tuščia – prieš tave jau yra laisvas žmogus su savo charakteriu. Ugdymas – tai visapusiška pagalba jaunam žmogui tapti brandžiam ir surasti gyvenimo tikslą. Arba paprasčiau tariant – tapti savimi. To nepasieksi per vieną dieną ir tam neužtenka vieno žmogaus. Italai sako: „Išugdyti vienam vaikui reikia viso kaimo“. Bet kaimas negali būti bet koks. Don Bosko, XIX a. šventasis, kuris buvo apdovanotas nepaprastais ugdytojo sugebėjimais, tikrai į tokio kaimo herbą įrašytų savo dažnai kartotą frazę: „Kojos ant žemės, širdis – danguje.“

Vytauto Markūno SDB nuotrauka
Vytauto Markūno SDB nuotrauka

Kojos ant žemės

Dažniausias gerų norų kupinų tėvų ir ugdytojų trūkumas – skrajojimas debesyse. Ką reiškia „kojos ant žemės“? Būti realistais. Prieš priimant sprendimą reikėtų gerai įsižiūrėti į esamą situaciją. Leisti, kad prieš tavo sprendimą pirma kalbėtų pasaulis. Kitaip joks atsakymas negali būti teisingas. Negi gali atsakyti „taip“ arba „ne“ prieš išgirstant klausimą? Užuot žiūrėjus į savo gražias idėjas ir gerus norus, pirma reikia gerai įsižiūrėti į priešais esančio žmogaus akis ir už jų glūdinčią istoriją. Ne kiekvienam galima pritaikyti tą patį sprendimą. Pavyzdžiui: „Supratau, kad kai mano vaikas buvo mažas, jam neparodžiau pakankamai švelnumo... Tad dabar nuolatos jį apkabinėsiu ir sakysiu myliu tave“ – toks elgesys, labai gali būti, kur kas labiau sukels nenaudingą švelnumo atmetimą. Toks tėvas ar mama nestovi kojomis ant žemės ir nemato, kad bendraujant su vaiku jiems nenaudingos klišinės frazės ir veiksmai. Negalima staiga pakeisti visos santykio su žmogumi istorijos – įpročiai paliko pėdsakus. Žinoma, teisinga pastebėti, kad anksčiau pritrūko švelnumo, gerai, jei nori tai pakeisti. Tegul šis noras veda, tačiau veiksmai neturi būti paimti iš vadovėlio „Kaip būti geru tėvu ir mama“, bet kilti iš realaus santykio su jaunuoliu. Galbūt vieno žmogaus atveju teisingas sprendimas bus apkabinimas, galbūt kitu atveju – duoti penkis, kitam reikės kumštelėjimo į petį, dar vienam šypsenos ar išklausymo neduodant jokio sprendimo arba paprasčiausiai kartu praleisto laiko. Visi esame skirtingi. Ir esame žmonės, o ne mašinos. Todėl ugdymas yra labiau menas, kylantis iš santykio negu mechanika, kylanti sekant kažkieno parašytomis instrukcijomis.

Pažįstu vieną 14 metų vaikinuką, kurio šeimoje jis lepinamas, jam niekada nepasakoma „ne“... Jam padaryčiau gerą darbą griežtai jį sustabdydamas, kad padėčiau jam suprasti, jog gyvenime egzistuoja tam tikros ribos. Pažįstu kitą tokio paties amžiaus vaikinuką, kurio šeimoje yra smurtaujama, kiekviena taisyklė palydima grasinimu, kuris iš nevilties pradėjo rūkyti (ne vien tabaką) ir linksta į visišką bet kokių taisyklių atmetimą – jam nebegaliu pritaikyti tų pačių ugdymo priemonių, kaip pirmajam. Taip tik dar labiau jam pakenkčiau arba, mažiausiai, būtų paprasčiausiai laiko švaistymas. Su juo, atvirkščiai, turiu apsišarvuoti geležine kantrybe (o tai nėra lengva, jei kas antras jo žodis tau yra keiksmažodis) ir bandyti pasiekti ką nors švelnumu, ieškoti net mažiausios galimybės parodyti, kad nesu „prieš“ jį, bet „dėl“ jo.

Geros idėjos turi vesti, bet „kojos ant žemės“ primena, koks dramatiškas ir įdomus yra ugdymo nuotykis – niekada neužteks „technikų“ ar „triukų“. Skraidant padebesiuose matosi pakaušis, o ne akys. Esant savo gražių idėjų pasaulyje kitoje planetoje niekada nepažinsi asmens, kurio labui dirbi, nes jei nestovi ant žemės, niekada jo neišgirsi. Ugdymo pagrindas yra santykis su laisvu, savo gyvenimo istoriją turinčiu asmeniu, kuriam reikia žvelgti į akis ir gerai įsiklausyti, ką jis sako.

Vytauto Markūno SDB nuotrauka
Vytauto Markūno SDB nuotrauka

Širdis danguje

Kai dar buvau dvyliktokas, Vilniuje buvome subūrę vieną moksleivių (12–14 m. amžiaus) ateitininkų kuopą. Nuostabūs metai… Bet kai dabar pagalvoju – mano būdas globoti tą kuopą buvo improvizacija, kuri kai kuriais atvejais vaikams neišeidavo į gera. Pavyzdžiui, buvau įsitikinęs, kad jiems išeis į gerą būti „pakrikštytais ugnimi“ prisiimant dideles atsakomybes suorganizuojant nemažą viešą renginį viename Vilniaus skvere. Deja, tai netapo ugdančia pasisekimo patirtimi.

Klydau manydamas, jog nesėkmės būtinai ugdo. Nesėkmės būna, bet jų nereikia ieškoti ar jas sukelti. Blogis yra, jį anksčiau ar vėliau sutiksi, bet jo nereikia ieškoti. Nesėkmės atima viltį, drąsą... Jei nepamatai bent tolumoje pasisekimo spindulio, neilgai eisi didelių svajonių keliais.

Ugdytojo pareiga nėra padėti patirti blogį, traumas, kad taip vaikas taptų „atsparus“. Juk tai būtų absurdiška. Cigaretės, patyčios, siaubo filmai, muštynės ir žiaurumas nėra tinkamos priemonės vaikui tapti savimi, brandžiu žmogumi. Kodėl? Nes neatveria horizonto. Nesukelia noro siekti kažko didžio. Tai nereiškia, kad būtinai tampi blogas, žiaurus ar pan., jei įsiveli į kažkuriuos iš tų dalykų. Bet tiesiog jei nepatiri gražių dalykų, nežinai, koks pasaulis gali būti nuostabus. Ir tada pasitenkini vidutiniškumu. Siūlant idėjas tarp jaunimo ta pati idėja vienai grupei gali atrodyti absurdiška ir „nereali“, nes „pasaulis ne toks“, „tai – neįmanoma“, o kitiems tai gali tapti tramplinu pasiekiant naujas aukštumas ir dar didesnį džiaugsmą. Ugdytojai yra tie, kurie praplečia akiratį. Padeda pamatyti perspektyvą.

Norint tai pasiekti, visų pirma ugdytojo širdis turi būti danguje. Ji neturi būti pasinėrusi žemės purve. Dažnai mėgstama sakyti, matant pačius blogiausius žmogaus bruožus, kad „štai koks jis yra iš tiesų“, arba matant prasčiausius miesto rajonus – „štai koks pasaulis yra iš tiesų“. Jeigu laikai tokį gyvenimą tikru, tuomet ugdymas iš esmės neturi prasmės. Užtektų paleisti jaunimą į gatves ir pasakyti – „Verskitės kaip norit“. Murkdytis purve juk visi moka – užtenka sekti pačiais žemiausiais savo instinktais. Todėl ugdytojas negali neturėti aukštesnės pasaulio vizijos, viltingo žvilgsnio į gyvenimą. Mane daugiausiai išmokė ne tie „ekspertai“, kurie labai gerai analizavo visas pasaulio problemas, visada surasdavo neigiamą dalykų pusę, bet tie, kurie mokėjo nesijaudinti dėl tų problemų ir ramiai bei nuolat siekti, kad šis pasaulis būtų gražesnis.

Kun. Giorgio Zanardini SDB / Vytauto Markūno SDB nuotrauka

Kun. Giorgio Zanardini SDB, senas ir Parkinsono nusilpnintas brolis, kuris praktiškai nebegalėjo ištarti nė vieno sakinio neužsikirsdamas, man atvėrė naujus tolius, kai jį matydavau nuolat su mumis, jaunais broliais, kurie tiek daug triukšmaudavom ir darydavom įvairias nesąmones. Bet jis būdavo su mumis. Visada. Kartais ką nors tyliai pasakydavo į ausį, kartais nusišypsodavo būtent tau, kartais ir jis prisidėdavo prie žaidimų, nors ir vaikščiodavo tik pasiremdamas į savo vežimėlį, brolių pramintu jo „Ferrari“. Vien būdamas savimi jis išmokė, kad gyvenime nėra svarbiausia aktyvizmas, bet kiek tavo asmenybė yra vientisa, o tikėjimas – brandus. Nors jis savo gyvenime dirbo dėl Etiopijos misijų ir sprendė aštrias problemas saleziečių bendruomenėje, jo širdis nepasiliko tame purve, su kuriuo susidūrė. Jo širdis išliko danguje, link kurio ir vesdavo kiekvieną žmogų, su kuriuo susitikdavo. Jo ugdymo būdas nebuvo pasakoti „baisias istorijas“ apie tai, koks pasaulis „yra iš tikrųjų“, bet savo gyvenimu parodė, koks šis pasaulis gali būti.

Širdis danguje, bet ne debesyse. Kojos ant žemės, bet neprasmigusios purve. Toks yra ugdytojas. Tai ne tas pats kaip mokytojas, pedagogas, auklėtojas ar pan. Tai tiesiog yra kai kurių žmonių profesijos. Ir ne taip svarbu, kiek vaikas išmoksta taisyklių ar apibrėžimų... Žmogus yra daugiau nei mokykloje išmoktų dalykų rinkinys. Gali būti ir genijus, bet jei kas nors jo horizontų nepraplės, visos žinios greit prasmegs pilkoj vidutiniokiško gyvenimo pelkėje. Ugdymas – tai menas, tai ėjimas lynu, laikant pusiausvyrą tarp realybės suvokimo ir didžių tikslų. Ugdytojas yra tas, kuris dienas leidžia žemėje, bet visiems primena apie dangų.

Vytauto Markūno SDB nuotrauka