Pagrindinis Krinčino Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios varpas sveria 864,8 kg. Gražvydo Balčiūnaičio nuotrauka

Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalas „Šiaurietiški atsivėrimai“ (2019 m. Nr. 1)

Jokūbai, Jokūbai!

Ar miegi, ar miegi?

Ar negirdi varpų, ar negirdi varpų?

Bim, bam, bam!

Lietuvių liaudies sutartinė

Tautosakoje gausu varpo motyvų. Antai mįslė: „Sužvingo žirgelis ant aukšto kalnelio su kanapine uodega.“ Jonas Basanavičius savo laiku užrašė tokį tikėjimą: „Varpo balsas perskiria debesius, todėlei, debesiui su griausmu prisiartinant, pradeda į varpus tuzgenti.“

Varpo garsai sklinda iš prasmegusių dvarų, bažnyčių, miestų. Viduramžiais tikėta, kad jie gelbsti sielas iš skaistyklos, nubaido piktąsias dvasias, sustabdo epidemijas, suvaldo gamtos stichijas. Daug prietarų ir mitologijos yra surinkęs ir savo straipsniuose aprašęs etnologas prof. Libertas Klimka. Varpo gaudesys žmonėms buvo paslaptingas reiškinys, nes mažai kas matė patį garso šaltinį. Jis aidėjo iš varpinių, bažnyčių bokštų, kur ne kiekvienas galėjo patekti. Dar ir šiandien Krinčine atsiranda manančiųjų, kad varpinėje kabo 20 tonų sveriantis varpas. Iš tiesų šią reikšmę turime sumažinti tuos pačius dvidešimt kartų, bet tai įrodymas, kokį vaizdinį žmonės susikuria vien girdėdami galingus dūžius, sklindančius iš varpinės.

Varpai – paslaptingi paveldo objektai. Į Lietuvą jie atkeliavo su krikščioniškąja tradicija. Nedaug turime specialistų, gerai išmanančių varpų savitumus, arba kampanologiją. Paslapties šydą praskleidžia prof. L. Klimkos publikuojami konkrečių šalies bažnyčių varpų aprašymai. Pirmąją lietuvišką knygą, skirta varpams, parašė meno istorikas Gintautas Žalėnas („Kaišiadorių vyskupijos bažnyčių varpai“, 2008). Žemaitijos varpus tyrinėja istorikas Povilas Šverebas, sudaręs katalogą „Telšių vyskupijos bažnyčių varpai“ (2014). Žurnalistas, istorikas Vytautas Valentinas Česnulis išleido apybraižą apie Lietuvos bažnyčių varpus „Nutilę varpai“ (2015). Šiek tiek žinių yra Kultūros paveldo centro paveldosaugos bibliotekoje (1942 m. anketų duomenys, atspaudai, piešiniai), Lietuvos centriniame valstybės archyve.

Mažojo varpo, nupirkto Andriaus Jono Staševskio, puošyba. Gražvydo Balčiūnaičio nuotrauka

Varpus galima aptarinėti įvairiuose kontekstuose: meniniame, religiniame, techniniame, net politiniame. Šiuo straipsniu pradedamas rašinių ciklas apie Pasvalio krašto bažnyčiose ir koplyčiose esančius varpus. Keliausime per Pasvalio dekanato parapijas, ieškosime varpų, jų istorijų. Klausysimės gyvų liudijimų ir remsimės jau publikuota medžiaga. Lipsime į bokštus ir varpines, aprašinėsime varpus, matuosime juos, kaupsime techninius duomenis. Atlikus šiuos darbus paaiškės tiksli statistika, kiek varpų mūsų krašte kviečia tikinčiuosius maldai, kokia jų istorinė, meninė vertė, unikalūs bruožai.

Seniausi Pasvalio dekanate išlikę varpai nulieti XVIII a. viduryje. Tačiau didžioji dalis pagaminta po Pirmojo pasaulinio karo. Šis konfliktas buvo didžiausia katastrofa varpų paveldui. 1915 m. vokiečiams veržiantis į Lietuvą Rusijos kariuomenės vyriausiasis vadas didysis kunigaikštis Nikolajus Nikolajevičius įsakė varpus nukabinti ir išgabenti į Rusijos gilumą. Didžiulis jų kiekis panaudotas ginklams gaminti. Tik nedaugelis vėliau sugrąžinti tėvynėn. Tikslūs skaičiai nežinomi, bet vien iš Žemaičių vyskupijos iškeliavo apie 800 varpų. Savo dalį pasigrobė ir vokiečiai.

Kita vertus, katalikų klebonai dažnai ignoruodavo caro valdžios įsakymus. Ryžtingesni dvasininkai aiškindavo, kad klausys tik bažnytinės vadovybės nurodymų. 1920 m. pasirašyta sutartis su Rusija leido susigrąžinti tik niekingai menką dalį varpų – 299. Ne visi jie parkeliavo į savo bažnyčias. Dalis pasimetė ir atsidūrė svetimose parapijose. Toliau tekste minėsime Krinčino varpo sėkmės istoriją. Metas leistis į paslaptingą odisėją – ten, iš kur aidintys dūžiai pasiekia kiekvieną mirtingą sielą.

Vaškų Šv. Juozapo bažnyčia. Wikipedia.org nuotrauka

Vaškų Šv. Juozapo bažnyčia

1793 m. pastačius trečiąją Vaškų bažnyčią šalia iškilo nedidukė medinė varpinė, aštuoniakampė, dengta malksnomis. Bažnyčios fundatoriai dvarininkai Staševskiai nupirko tris varpus. Vienas svėrė 269 svarus (apie 98 kg), kitas – 173,5 svaro (apie 63 kg). Trečias varpas buvo dar mažesnis. Visi varpai buvę su dvarininkų inicialais, bet nepašventinti. Įdomu, kad būtent XVIII a. pabaigoje Vaškus pradėta vadinti Konstantinavo vardu. Tai sietina su minėtais bažnyčios globėjais. Juozapo Liongino Staševskio žmonos vardas buvo Konstancija. Veikiausiai norint pagerbti dosniuosius dvarininkus miesteliui prigijo ponios vardas. Tik apie 1918 m. oficialiai vėl grąžintas senasis pavadinimas.

Varpinė nuo seno stovėjo toje pat vietoje. 1806 m. Vaškų bažnytinės valdos pastatų inventoriuje aprašyta varpinė ant 8 stulpų, stovinti „netoli bažnyčios galo, prie vieškelio“. Paminėti du joje kabantys varpai: vienas nulietas 1805 m. Varniuose, kitas – 1806 m. Dabar sunku nustatyti, ar tai tie patys Staševskių dovanoti varpai, ar jau kiti. Ar fundatoriai, pastatę bažnyčią, laukė dvylika metų ir tik tuomet susirūpino varpais? Kad ir kaip būtų, 1815 m. pasikeitė Vaškų klebonas, ir vėl surašytas inventorius. Šį kartą varpinė paminėta jau sugriuvusi, o varpai – kabantys šventoriaus medžiuose... Netrukus varpams įrengta nauja buveinė – 1826 m. dokumentuose minima ąžuolinė varpinė ant 4 stulpų. 1834 m. joje suskambo dar vienas, jau trečiasis, varpas.

1881 m. pabaigoje baigta statyti dabartinė raudonų plytų Vaškų bažnyčia. Suręsta ir nauja medinė varpinė. Ji tebestovi iki šiol. Pastatas yra vertingas senosios medinės architektūros pavyzdys, svarbi Lietuvos medinio sakralinio paveldo dalis. Daugiau nei tris dešimtmečius iš jos sklido varpų gaudesys. Galima daryti prielaidą, kad prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui varpinėje vis dar buvo trys varpai.

Ar visi jie kabėjo būtent ten? Kokie jų likimai? Remiantis Kultūros paveldo centro paveldosaugos bibliotekoje saugomais aprašais, du varpai 1915 m. buvo išgabenti į Rusiją, o vienas vėliau atiteko kraštą užėmusiems vokiečiams. Peršasi išvada, kad jie vis dėlto nebuvo vienoje vietoje. Tokią versiją papasakojo ilgametis bažnyčios zakristijonas Antanas Mikeliūnas. Pasak jo, du varpai kabėję bokštuose, o vienas – varpinėje. Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai bokštų varpus nukabinę ir išsivežę. Į šventorių suvaryti miestelio vyrai turėję nukabinti ir varpinės varpą. Tačiau tyčia ar netyčia niekas nesugebėjęs rasti medinio pastatėlio rakto.

Būtų buvę paprasta tiesiog išlaužti senas duris, tačiau vokiečiai šį reikalą norėję sutvarkyti gražiai. Negavęs rakto, jų vyresnysis galų gale numojęs ranka išėjo. Taip varpas išliko ir šiandien jau iš bokšto pasitinka tikinčiuosius. Vis dėlto labiau tikėtina, kad Vaškų varpai dingo dar per Pirmąjį pasaulinį karą. Bet ar tikrai visi? Istoriją apie išsaugotą varpą dar turėsime prisiminti. Bet apie viską iš pradžių.

Septyniolika metų vaškiečiai negirdėjo varpų gaudimo savo šventovėje. Pagaliau 1932 m. Bejėnų kaimo ūkininkai Jonas Pažemeckas ir Leonas Garlauskas nusprendė įteikti parapijiečiams dovaną. J. Pažemeckas gyveno Nemeikšiūnų kaime. Vedęs įsigijo Bejėnų dvaro dalį, ūkininkavo. Jo sūnėnas L. Garlauskas, valstietis iš Kaupų kaimo, su šeima gyveno to paties dvaro centre. Gražūs giminaičių užmojai vos nesibaigė skandalu ir didele gėda bažnyčiai. Vyrai susimetė reikiamą sumą pinigų, kurią atidavė klebonui Jonui Didžiuliui. Šiam teliko nuvažiuoti į Šiaulius ir užsakyti nulieti varpą.

Netrukus varpas jau džiugino vaškiečius, bet istorija tuo nesibaigė. Nežinia, kodėl kunigas delsė atsiskaityti su gamintojais. Nepadėjo ir mecenatų raginimai. Vieną rytą prie bažnyčios susigrūdo baubiančių jaučių banda. Įpykęs L. Garlauskas atginė juos iš savo ūkio Bejėnuose... Pats įlindo varpinėn, nukabino varpo šerdį šaukdamas „Kuo dabar skambinsit?!“, mojuodamas ja ir rodydamas į vieną iš jaučio kūno dalių. Paskui konfliktas buvo kažkaip išspręstas, kunigas sumokėjo varpo gamintojams, ir visi liko patenkinti. Šio varpo išgelbėjimo „operaciją“, nutikusią tarp 1941 ir 1945 m., papasakojo A. Mikeliūnas. Karas tapo paskutiniu rimtu likimo išbandymu.

Nepriklausomybė atpūtė naujų vėjų ir į bažnyčios kasdienybę. 1991 m. Vaškų klebonu paskirtas kun. Vidmantas Kareckas bažnyčioje įrengė elektrinį šildymą. Varpas atsisveikino su senute varpine ir pakilo į vakarinį bokštą. Negana to, archajišką tampymą už virvės pakeitė elektrinis skambinimo mechanizmas. Nuo bokšto langų nuėmus medinius uždengimus varpo dūžiai pasklido dar toliau. Sako, net už aštuonių kilometrų...

Varpas nulietas iš bronzos, sveria apie 250 kg. Jo bendras aukštis siekia 95 cm, skersmuo ties graižu (apačioje) – 91 cm, šerdies ilgis – 90 cm. Jokių puošybos elementų nėra. Bokšte varpas įtaisytas ant tvirto metalinio pakabinimo mechanizmo, kuris, veikiamas elektros varikliuko, įsiūbuoja varpo korpusą ir taip priverčia jį ritmiškai susiliesti su šerdimi. Ant varpo išlieti įrašai su dedikacija: ŠV. JONAS, ŠV. LEONAS. ŠV. JĖZAUS ŠIRDIE, / PASIGAILĖK MŪSŲ! / VAŠKŲ R.[omos] K.[atalikų] BAŽNYČIAI PAAUKOJE / JONAS POŽEMECKAS, LEONAS GARLAUSKAS. / 1932. Gamintojo inicialai: PETIT & FRATR. EDELBROCK IN GESCHER, GERM. Tai prancūzų Petit šeimos ir brolių Edelbrokų liejykla, iki šiol veikianti Gešerio mieste Vokietijoje. Gilias amato tradicijas tęsia vaikaičiai.

Tačiau tai dar ne visos žinios apie Vaškų bažnyčios varpus. Netgi daugelis vietos tikinčiųjų nustebtų sužinoję, kad vakariniame bokšte tyliai kabo dar vienas varpas. Ir ne bet koks, o menantis... pirmosios miestelio bažnyčios laikus. Įrašas ant varpo neleis suklysti: ANDRZEY IAN STASZEWSKY PODSTOLI POVIATO VPITSKIEGO ANNO 1752 [Andrius Jonas Staševskis, Upytės pavieto stalininkas*, 1752 metai]. Antrosios Vaškų bažnyčios statyboms 1766 m. jis paaukojo 13 tūkstančių lenkiškų zlotų. Varpas nulietas keliolika metų anksčiau. Ar tai galėjo būti valdininko dovana pirmajai miestelio bažnyčiai, žinomai nuo XVII a. antrosios pusės, greičiausiai tarnavusiai kaip nedidelė koplyčia? Labai tikėtina. Varpą pagamino Fechterio dirbtuvė Mintaujoje (dabar Jelgava): TRANSFUSA AB ERNESTO FRIDERICO FECHTER MITAVIAE.

Iš Niurnbergo kilęs varpų liejikas Ernstas Frydrichas Fechteris laikomas produktyviausiu meistru Mintaujoje. Iš 43 žinomų XVIII a. čia nulietų varpų net 28 priskiriami jam, taip pat ir vaškietis. Varpo aukštis – 38 cm, skersmuo ties graižu (apačioje) – 40 cm, šerdies ilgis – 32 cm. Liemenį puošia augaliniai ornamentai. Varpo kelionė laiku kol kas lieka mįslė. Žinoma tik tiek, kad jis rastas tarp rakandų ir šiukšlių tvarkant bažnyčios rūsius. Zakristijonas A. Mikeliūnas prisimena ten matęs besimėtantį varpą dar būdamas vaikas, kai su draugais landžiodavo bažnyčios užkaboriuose. Pakabintas bokšte varpas ypatingu skambumu nepasižymėjo, šiuo metu dėl elektrinės dalies gedimo nenaudojamas. Bet turi didžiulę istorinę vertę ne tik Vaškų kraštui.

Ant bažnyčios stogo kraigo, pietinėje dalyje, pūpso mažas, bet lengvai pastebimas stogelis. Jis slepia dar vieną, trečiąjį, Vaškų bažnyčios varpą. Tai signaliniu vadinamas varpas, kadaise įtaisytas ant stogo ties altoriaus vieta. Artėjant mišių laikui kunigas juo zakristijonui duodavo signalą, kad jau laikas skambinti varpais ir kviesti žmones į bažnyčią. Varpas valdytas virve iš zakristijos. Jau senokai jo atsisakyta. Stogelis uždengtas skarda, paties varpo iš toli nesimato, tam reikia pakilti ant stogo. 

Krinčino bažnyčios varpas milžiniškas, vienas didžiausių Pasvalio dekanato bažnyčiose. Šaltiniuose nurodomas svoris – 54 pūdai ir 2 svarai, tai atitiktų 864,8 kg! Dabar jį laiko metalinė pakabinimo svirtis, tačiau seniau visą svorį turėjo pakelti medžio konstrukcijos.

Krinčino Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia 

Pasvalio Smegduobių parke yra smegduobė, vadinama Varpo duobe. Pasak legendos, į šią smegduobę apvirtus vežimui skambėdamas nugarmėjo varpas, vežtas į Krinčino bažnyčią. Iš Varpo duobės gelmių sklindantį jo tilindžiavimą kai kada ir dabar galima išgirsti...

Tai bene vienintelis mitologinis pasakojimas apie Pasvalio krašto bažnyčių varpus. Krinčino Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios varpinėje šiuo metu kabo du varpai, visiškai skirtingi savo dydžiu ir istorija. 1765 m. į miestelį atvykęs kunigas Jonas Jeronimas Šarkevičius rado medinę bažnytėlę su vienu bokštu ir apynauję varpinę, dengtą malksnomis, su durimis iš gatvės pusės. Varpinę pastatė prieš jį rezidavęs kunigas Stanislovas Kuzovskis. Inventoriuje paminėti trys varpai.

J. Šarkevičiaus rūpesčiu 1782 m. duris atvėrė ketvirtoji (dabartinė) Krinčino bažnyčia. Šiandienė varpinė atsirado daug vėliau – 1908 m. ją pastatė klebonas Motiejus Požėla. Nors atskirta daugiau kaip šimtmečio, barokinė varpinė iš pirmo žvilgsnio atrodo tarsi vienalaikis bažnyčios ansamblio statinys. Trečiame aukšte pakabintas didelis ir skardus varpas, apie kurį šviesaus atminimo Krinčine gyvenusi žurnalistė Stasė Šeštakauskaitė rašė: „Jis, tarsi Krinčino širdis, ir šiandien gražiai suburia tikinčiuosius, suteikia bažnytinėms iškilmėms orumo, procesijoms ir eisenoms – tauraus iškilmingumo.“

Krinčino bažnyčios varpas milžiniškas, vienas didžiausių Pasvalio dekanato bažnyčiose. Šaltiniuose nurodomas svoris – 54 pūdai ir 2 svarai, tai atitiktų 864,8 kg! Dabar jį laiko metalinė pakabinimo svirtis, tačiau seniau visą svorį turėjo pakelti medžio konstrukcijos. Varpas storasienis, bendras aukštis siekia 110 cm, skersmuo ties graižu (apačioje) – 113 cm, šerdies ilgis – 85 cm. Ant varpo surašyta visa svarbiausia metrika: KASZTU KRINICZINA PARAPIJONU. STORONE KLEBONA F. MIZGIRA. S. MIKOLAS. DIEWA GARBINU, ANT MALDOS WADINU.

Už parapijiečių paaukotas lėšas varpą parūpino kunigas Pranciškus Mizgiris (jis palaidotas senosiose miestelio kapinėse). Tai įvyko per jo tarnystę Krinčine tarp 1869 ir 1885 m. Varpas pakrikštytas šv. Mykolo vardu. Tiksli pagaminimo data nenurodyta, bet žinomas gamintojas – varpų liejimo fabrikas Novgorodo gubernijos Valdajaus mieste: IZDIELIA PELAGIEI IVANOVOI USATSCHOVOI V VALDAIE, NOVGORODSKOI GUBIERNII. Fabrikas Pelagijai Ivanovnai Usačiovai atiteko 1876 m. mirus vyrui. Iki jos pačios mirties 1896 m. ant produkcijos puikavosi savininkės inicialai. Taip Krinčino bažnyčios varpo gimimo datos paieškas galime susiaurinti iki 1876 ir 1885 metų laikotarpio. Varpas ne tik didelis, bet ir nepaprastai dailus. Jo liemenį puošia dvi juostos augalinių ornamentų.

Vos prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui 1915 m. šis varpas buvo nukabintas ir išgabentas į Rusiją. Nenorėta palikti vertingo metalo artėjančiai Vokietijos kariuomenei. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė „Karo meto dienoraštyje“ aprašė vieną gandų platinimo epizodą, kuris kartojosi daugelyje parapijų: „Žmonės ir balsu bažnyčioje raudojo, verkė, net klykė [...]. O tie įsakymai buvę šit kokie: varpai reikia visose bažnyčiose nukabinti, visus varinius indus žmonėse surankioti, sukrauti ir drauge su varpais į Rusiją išgabenti.“

Karo laiką Krinčino varpas pragulėjo Chodynkoje, Maskvos pakraštyje buvusiuose kariuomenės štabo sandėliuose. Čia pateko labai daug varpų iš Kauno gubernijos parapijų. Pagal 1920 m. tarpvalstybinį susitarimą dalis varpų grąžinta Lietuvai. Bet toji dalis buvo tokia menka, kad Krinčino varpo sugrįžimą namo galima prilyginti stebuklui. Jis nebūtų įvykęs, jeigu ant varpo nebūtų išlietas „namų adresas“ – Kriniczinas. Ir po šimto metų ant liemens dar ryškus rusiškas kelionės krypties, Lietuvos, įrašas.

Krinčinietė Agota Januškevičienė, keturiolika metų buvusi bažnyčios prižiūrėtoja ir varpininkė, prisimena, kad skambindama varpu kalbėdavusi poterius. Virvę paleisdavo tik baigusi kalbėti numatytas maldas. Kartą beskambinant virvė nutrūko, todėl sūnus pritaisė metalinį trosą. Kas antri metai varpo judinimo mechanizmus, kad lengviau judėtų, reikėdavo sutepti. Taip buvo prie klebono Sigito Uždavinio, tarnavusio Krinčine 1980–1999 m., pasižymėjusio ūkiška tvarka. Vėliau varpo „prakalbinimu“ rūpinosi Petras Variakojis, Veronika Motiejūnienė, šiuo metu – Vida Šustak. Nėra paprasta plikomis rankomis išjudinti beveik toną metalo.

Didysis varpas Krinčino bažnyčios varpinėje nėra vienišas. Kitas, daug mažesnis, kabo taip pat ant metalinės pakabinimo svirties, valdomos atskira virve iš pirmo aukšto. Varpo bendras aukštis siekia 18 cm, skersmuo ties graižu (apačioje) – 21 cm, šerdies ilgis – 16 cm. Puošybos nėra, išlieti tik pagaminimo metai – ANNO 1764. Gamintojas nežinomas. Tikėtina versija, kad šį varpą į Krinčiną 1765 m. atsivežė naujai paskirtas kunigas J. Šarkevičius. Nedidelių matmenų jį buvo lengva paslėpti nuo pavojų ir išsaugoti. Dėl tos pačios priežasties šiandien dažniau prabyla didysis brolis.

* Pareigybė žymesniųjų LDK didikų dvaruose ir bajorų pavietuose. Stalininkas realių pareigų neturėjo, tai buvo daugiau simbolinis titulas, leidžiantis išsiskirti iš kitų pavieto bajorų.

Literatūra

Apinis, Stasys. Vaškai; Šeštakauskaitė S. Krinčino verdenės // Užaugau Pasvaly. – Vilnius, 1997.

Česnulis, Vytautas Valentinas. Nutilę varpai. – Trakai, 2015.

Kanišauskas, Sigitas. Didžiojo karo atšvaitai Šiaurės Lietuvoje // Šiaurietiški atsivėrimai. – 2015, Nr. 1 (38), p. 33–39.

Klimka, Libertas. Bažnyčių varpai kaip lokalinės istorijos objektai [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.su.lt/bylos/mokslo_leidiniai/acta/2009_9/klimka.pdf [žiūrėta 2019-05-20].

Klimka, Libertas. Istorijos aidai varpų garsuose [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://valstietis.lt/nuomones/istorijos-aidai-varpu-garsuose [žiūrėta 2019-05-20].

Klimka, Libertas. Varpai tradicinėje kultūroje [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/10/109421/libertas-klimka-varpai-tradicineje-kulturoje [žiūrėta 2019-05-20].

Krinčius, Algimantas. Šis tas apie Upytės dekaną kanauninką Joną Jeronimą Šarkevičių // Šiaurietiški atsivėrimai. – 2007, Nr. 2 (23), p. 44–47.

Miškinis, Algimantas. [D. 4.] Vaškai: istorinė urbanistinė raida (iki 1969 m.) // Žiemgalos krašto praeitis. – Kaunas, 2005.

Šverebas, Povilas. Telšių vyskupijos bažnyčių varpai. – Vilnius, 2014.

Žemės akys Pasvaly: Pasvalio krašto smegduobės. [Pasvalio krašto muziejaus brošiūra]. [Pasvalys], 2007.

Straipsnyje panaudota medžiaga, pateikta Stasio Velykio (Vaškai), Antano Mikeliūno (Vaškai), Agotos Januškevičienės (Krinčinas), Vidos Šustak (Krinčinas).

logo